Neretai būna, kad žmonės teoriškai gali pritarti tam tikrai veiklai (energetikos projektams, infrastruktūrai, socialinėms paslaugoms), bet aktyviai priešinasi, kai ji atsiranda jų kaimynystėje. Nors protestai prieš karinių poligonų ir negalią turintiems žmonėms skirtų įstaigų statybą skiriasi, supratimo tiltus nutiesti įmanoma visais atvejais.

Teodora RAŠIMAITĖ

Štai 2012–2013 m. vietos bendruomenės sužlugdė Jungtinių Amerikos Valstijų korporacijos „Chevron“ planus išgauti skalūnų dujas Lietuvoje. Gyventojai baiminosi požeminio vandens užteršimo, žemės nuvertėjimo, neaiškių ilgalaikių padarinių.

Pastaraisiais metais viena iš visuomenę labiausiai priešinančių tapo karinių poligonų tema. Šie ginčai atskleidžia sudėtingą valstybės saugumo poreikių ir vietos gyventojų interesų pusiausvyrą.

Prieš šalies saugumą?

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Rūdninkų poligono atkūrimas ir plėtra. Šis projektas sulaukė nemažo pasipriešinimo, ypač aplinkosaugininkų ir visuomenės narių, susirūpinusių dėl miškų kirtimo ir poveikio saugomoms teritorijoms. Nepaisant to, sprendimai nebuvo atšaukti. Panaši, nors ne tokia aštri situacija susiklostė ir Pabradėje. Ten jau seniai veikia poligonas, todėl didelių konfliktų dėl jo egzistavimo nekyla. Vis dėlto periodiškai pasigirsta vietos gyventojų skundų dėl triukšmo, intensyvių pratybų ar saugumo incidentų. Ypač didelis pasipriešinimas kilo Kapčiamiesčio poligono atveju, kai daliai gyventojų gresia ir iškeldinimas. Taigi beveik kiekvienas poligono projektas susiduria su vietos bendruomenės pasipriešinimu.

Energetikos ir gamtos išteklių klausimai Lietuvoje išsiskiria kaip vieni masiškiausių ir politiškai jautriausių protestų laukų. Ne mažiau aštrios buvo kovos dėl atliekų deginimo gamyklų: Klaipėdoje protestuota prieš planus laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, Vilniuje Lazdynų bendruomenė rinko parašus ir rengė piketus prie Prezidentūros, o Kauno rajone gyventojai priešinosi kogeneracinei jėgainei, baimindamiesi taršos ir miesto virtimo atliekų centru. Nuolat kyla ir lokalių konfliktų dėl vėjo jėgainių parkų – žmonės nerimauja dėl infragarso, kraštovaizdžio pokyčių ir poveikio gyvūnijai.

Prieš migrantus

2021 m. migrantų krizė sukėlė itin intensyvius protestus. Dieveniškėse gyventojai priešinosi migrantų apgyvendinimui miestelio centre, Rūdninkuose buvo blokuojami keliai ir kilo susirėmimų su policija, o Druskininkų apylinkėse vykę mitingai atspindėjo stiprias visuomenės nuotaikas nelegalios migracijos atžvilgiu.

Miestuose ryškūs protestai dėl urbanistinės plėtros ir viešųjų erdvių. Vilniuje ilgai diskutuota dėl Reformų skvero rekonstrukcijos, kilęs pasipriešinimas dėl medžių Sapiegų parke kirtimo parodė augantį jautrumą aplinkosaugai, o senamiesčiuose dažnai užverda konfliktų dėl triukšmo ir naktinio gyvenimo.

Prieš pusiaukelės namus

Didelį emocinį krūvį turi ir socialinės reintegracijos klausimai, ypač susiję su pusiaukelės namais, kai nuteistieji apgyvendinami už įkalinimo įstaigų ribų ir laisvesnėmis sąlygomis atlieka likusią laisvės atėmimo bausmę. Domeikavoje gyventojų pasipriešinimas tokiam objektui šalia ugdymo įstaigų peraugo į vieną didžiausių pastarojo meto teisinių ginčų su valstybės institucijomis, panašios nuotaikos fiksuotos ir Giraitėje. Pravieniškėse, nors kalėjimų infrastruktūra ten seniai įsitvirtinusi, kiekviena plėtros iniciatyva vis dar sulaukia didelio bendruomenės pasipriešinimo.

Šiuos skirtingus protestus sieja keli bendri bruožai. Pirmiausia – informacijos trūkumas: gyventojai apie projektus sužino per vėlai ir jaučiasi neįtraukti. Antra – baimė dėl nekilnojamojo turto vertės mažėjimo. Galiausiai – vis didėjantis bendruomenių teisinis raštingumas, leidžiantis aktyviai ginčyti sprendimus ir ieškoti procedūrinių pažeidimų.

Visuomenės brandos egzaminas

Kai protestuojama prieš infrastruktūrą, kuri kelia realias ar bent jau pagrįstas rizikas (tarša, triukšmas, saugumas), diskusija dar gali būti racionali. Tačiau kai priešinamasi neįgaliųjų globos namų, priklausomų asmenų reabilitacijos centrų ar pusiaukelės namų statybai, argumentai dažnai remiasi ne faktais, o baimėmis, stereotipais ir kartais – atviru stigmatizavimu. Kitaip tariant, tai – jau reakcija ne į projektą, o į pačius žmones.

Vienas garsiausių tokių protestų – prieš būstus žmonėms su negalia, vykęs 2019 m. Žiežmariuose ir privertęs Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją peržiūrėti visą pertvarkos komunikacijos strategiją. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent po šio įvykio pradėta daugiau kalbėti apie tai, kad negalią turinčių asmenų integracija yra ne techninis pastatų statybos procesas, o vertybinis visuomenės brandos egzaminas.

Sudėtingas reiškinys

Terminas „not in my backyard“ (liet. „ne mano kieme“, NIMBY) atsirado XX a. pabaigoje ir greitai paplito kalbant apie visuomenės reakciją į įvairius infrastruktūros projektus. Ši frazė ir nusako situaciją, kai žmonės iš esmės neprieštarauja tam tikram reiškiniui ar projektui, tačiau nenori, kad jis būtų įgyvendintas arti jų gyvenamosios vietos. Nors pats terminas yra palyginti naujas, jo apibūdinamas elgesys egzistavo gerokai anksčiau – bendruomenės jau seniai priešinosi sąvartynų, gamyklų, kelių ar kitų objektų statybai šalia savo namų.

Vartoti šį terminą imta tuomet, kai sparčiai augant miestams ir plečiantis infrastruktūrai daugėjo konfliktų tarp viešojo intereso ir vietos gyventojų lūkesčių. Jis plačiai nuskambėjo iš Didžiosios Britanijos politiko Nikolo Ridlio lūpų. Politikas šia fraze apibūdino gyventojų pasipriešinimą statybos projektams. Nuo tada NIMBY tapo dažnai vartojamu trumpiniu, leidžiančiu įvardyti sudėtingą socialinį reiškinį.

Ir stiprybės ženklas

Šio termino paplitimą lėmė ir augantis visuomenės sąmoningumas, ir aktyvesnis piliečių dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose. Gyventojai vis dažniau ėmė reikšti savo nuomonę apie aplinkos pokyčius, ypač kai jie galėjo turėti tiesioginį poveikį gyvenimo kokybei, sveikatai ar nekilnojamojo turto vertei. Nors dėl to atsirado įtampa tarp bendro visuomenės poreikio turėti, pavyzdžiui, atliekų tvarkymo ar energijos gamybos infrastruktūrą ir konkrečių bendruomenių noro išvengti galimų neigiamų padarinių, vis dėlto bendruomenių protestai – ne vien savanaudiški ir netoliaregiški, ypač kai kalbama apie galbūt taršius ar didelio masto projektus.

Nors NIMBY dažniau turi neigiamą atspalvį, nes gali reikšti savanaudišką požiūrį ar nenorą priimti pokyčių, toks vertinimas ne visada teisingas, o NIMBY etiketė kartais naudojama pernelyg supaprastintai, neatsižvelgiant į sudėtingas priežastis, slypinčias už bendruomenių reakcijų.

Beje, atsirado ir susijusių judėjimų. Vienas iš jų – YIMBY (angl. „yes in my backyard“, liet. „taip, mano kieme“), palaikantis statybą, urbanistinę plėtrą ir didesnį būsto prieinamumą bei pabrėžiantis, kad miestai turi augti ir prisitaikyti prie gyventojų poreikių. Priešingoje spektro pusėje – BANANA (angl. „build absolutely nothing anywhere near anyone“, liet. „visiškai nieko nestatyti niekur šalia žmonių“) – itin radikali pozicija, paremta visišku priešinimusi bet kokiems projektams, nepriklausomai nuo jų naudos ar būtinybės. Tokia pozicija – tarsi ir garbingesnė: ginantieji savo kiemą laikosi nuomonės, kad objektas ar projektas neturėtų būti plėtojamas ir kieno nors kito kieme.

Po triukšmo uždanga

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros docentė dr. Jurga Mataitytė-Diržienė, tirianti socialinius pokyčius valstybės transformacijų kontekste, pabrėžia, kad „tik ne mano kieme“ fenomenas nėra būdingas vien Lietuvai, tik tiek, kad jis labiau išryškėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pradėjus deinstitucionalizavimo reformą ir ėmus kurti grupinio gyvenimo namus žmonėms su negalia. „Bendruomenės nelabai pažinojo tuos žmones, nes iki tol jie buvo uždaryti didelėse įstaigose.

Nežinant, kas atsikels gyventi, kilo baimės ir – kaip pasekmė – protestai. Tai vyko ne tik dėl žmonių su negalia – buvo priešinamasi ir vaikų iš globos namų perkėlimui, pradėtam dar anksčiau“, – dėsto tyrėja.

Įprastai sakoma, kad priešinasi bendruomenės, bet ar tos bendruomenės iki tol išties egzistuoja, ar tik spontaniškai susiburia prieš bendrą „priešą“? Tyrėjos teigimu, būna visaip. Pavyzdžiui, tiriant Žiežmarių miestelio atvejį maždaug ketvirtadalis gyventojų priešinosi aktyviai, pusė buvo nusiteikę gana pozityviai, bet jų balso, suprantama, nebuvo girdėti. Žiežmarių bendruomenės pirmininkas teigė, kad su jais niekas net nesikalbėjo, buvo ieškoma dialogo tik su tais, kurie labiausiai triukšmavo. Visgi gali būti ir taip, kad tokie protestai bendruomenes suburia ar pastiprina.

Pasak doc. dr. J. Mataitytės-Diržienės, Žiežmarių atvejis patvirtino, kad bendruomenės pasipriešinimas yra identiteto stiprinimo įrankis. Kaimynai, kurie anksčiau galbūt mažai bendravo, susivienijo prieš bendrą „grėsmę“ ir taip sukūrė stiprų vietos identitetą.

„Žiežmarių atvejis sulaukė tikrai daug dėmesio, net aukščiausių valstybės pareigūnų. Pernai su kolege pasidomėjome, kaip reikalai klostosi dabar, kai globos namai pastatyti ir žmonės juose jau gyvena. Anuomet labiausiai priešinosi tie, kurie gyveno arčiausiai planuojamų įrengti globos namų, bet dabar šie gyventojai sako, kad jiems gėda prisiminti, ką tuo metu kalbėjo ir galvojo – jokios baimės nepasitvirtino“, – pasakoja doc. dr. J. Mataitytė-Diržienė.

Reikia laiko priprasti

Tyrėja pabrėžia, kad galiausiai, nors ir sunkiai, integracija įvyksta, o protestai baigiasi tuomet, kai žmonės globos namuose apsigyvena. Pasipriešinimo mastas šiek tiek priklauso nuo to, ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija namus perka, ar stato. „Strateginė komunikacijos klaida buvo ta, kad su bendruomenėmis nebuvo kalbama, tiesiog pareikšta, kad bus atkelti žmonės, nes būtina integracija, o kitkas – ne jų reikalas. Kai buvo pradėta daugiau kalbėti, aiškinti situaciją, protestai slūgo“, – aiškina pašnekovė.

Iš 20 policijos komisariatų buvo surinkta informacija siekiant išsiaiškinti, ar išties dėl grupinio gyvenimo namų pasikeitė nusikalstamumo padėtis, pavyzdžiui, padaugėjo iškvietimų ar nusikaltimų. „Paaiškėjo, kad buvo tik vienas iškvietimas dėl triukšmo, kai vėliau grįžęs gyventojas grupinio gyvenimo namų duris rado užrakintas ir į jas beldėsi. Daugiau iš bendruomenių jokių signalų negauta. Taigi, kai žmonės apsigyvena, problemų iš esmės nelieka“, – atkreipia dėmesį doc. dr. J. Mataitytė-Diržienė.

Socialinės normos kinta?

Kartais, skaitant apie pasipriešinimą, nukreiptą į įvairių pažeidžiamų grupių apsigyvenimą kaimynystėje, apima svetimos gėdos jausmas – ko gero, kiekvienam iš mūsų kyla ir nevisiškai humanistinių jausmų, bet įprastai stengiamės nedemonstruoti jų viešai, ypač ultimatumų pavidalu. Paklausta, ar nejučia įsigaliojo kitos socialinės normos, sociologė pabrėžia, kad dažniau tikrąsias intencijas bandoma užmaskuoti, pavyzdžiui, kalbant apie žmogaus teises, tvirtinant, kad patiems grupinio gyvenimo namų gyventojams sąlygos netinkamos, o šiaip integracija yra neva palaikoma. Kitaip tariant, žmonės supranta, kad negerai taip kalbėti.

„Kita vertus, kai nežinai, kas įsikurs tavo kaimynystėje, baimė yra suprantama. Sakykime, dėl mažėsiančių nekilnojamojo turto kainų. Tokią informaciją sunku patikrinti, bet kai kalbėjomės su seniūnais, jie atkreipė dėmesį, kad dažnu atveju šalia grupinio gyvenimo namų buvo sutvarkyta aplinka, apšvietimas, privažiavimo keliai. Taigi nekilnojamojo turto kainos galėjo net padidėti. Juk apleistas namas ar sklypas kaimynystėje tikrai nepuošia aplinkos“, – dėsto tyrėja, analizavusi, kiek pagrįstos yra žmonių baimės.

Mokysimės priimti?

Visgi ar paaiškėjus, kad baimės yra nepagrįstos, daugiau protestų nebus? „Anaiptol. Baimės ir stigmos, kai tų žmonių nepažįsti, yra įsišaknijusios giliai, tad reikės ir toliau dirbti ir kalbėtis. Nors ir skamba paradoksaliai: baimės nyksta, pavyzdžiui, neįgaliesiems apsigyvenus kaimynystėje“, – teigia pašnekovė.

Pasak doc. dr. J. Mataitytės-Diržienės, norint priimti kitokius žmones reikia pastangų, juk kai kas pasikeičia, pasunkėja, nes šie žmonės iš tiesų turi savų poreikių. Abstrakčiai, kai tai su tavimi tiesiogiai nesusiję, deklaruoti vertybes yra kur kas lengviau.

Pašnekovė jaunystėje yra metus savanoriavusi neįgaliųjų grupinio gyvenimo namuose Jungtinėje Karalystėje. Šie namai buvo įsikūrę gyvenamajame rajone. Priimti realybę tokią, kokia ji yra, labiausiai padėjo išankstinių nuostatų neturėjimas. „Todėl, kai grupinio gyvenimo namai pradėjo kurtis Lietuvoje, buvo įdomu patyrinėti, kaip vystysis procesai“, – tvirtina sociologė ir priduria, kad vilties suteikia tai, jog, šalia matydami įvairesnių žmonių, mokysimės juos priimti.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.