Ar tikime, kad visi Lietuvos vaikai gali išmokti to, kas svarbiausia jų ateičiai? Tai – lyg ir paprastas klausimas, tačiau būtent nuo atsakymo į jį prasideda šalies švietimo kryptis. Jei tikime, kad visi gali mokytis, ieškome būdų, kaip jiems padėti. Jei netikime – mažiname lūkesčius, žemindami karteles.

Rytis Laurinavičius

Pastaruoju metu, pasirodžius prastiems matematikos egzamino rezultatams, Lietuvoje vis dažniau girdime: gal tiesiog ne visi mokiniai „gimę“ mokytis matematikos, gal neverta jos reikalauti iš visų. Tačiau toks mąstymas veda ne į pažangą, o į grėsmę visai Lietuvai.

Praėjusią savaitę kartu su švietimo, verslo ir visuomenės organizacijomis pristatę pilietinę iniciatyvą „Nenuleiskim kartelės“, išgirdome daug diskusijų – kodėl taip stipriai laikotės įsikibę matematikos? Ar tikrai kiekvienas turi būti gabus šiam dalykui? Ir ar nėra taip, kad vieni žmonės „turi galvą skaičiams“, o kiti – ne?

Vis daugiau tyrimų rodo: tai, ką įpratome vadinti „įgimtu talentu matematikai“, iš tiesų dažnai tėra skirtumas tarp to, kiek darbo ir paramos mokymuisi mokinys gauna nuo pat pradžių bei kokius lūkesčius jam keliame.

Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jų pasiekimus lemia aplinka, o ne įgimtos savybės. Jei mokinys tiki, kad „neturi galvos matematikai“, jo motyvacija stengtis krenta. Jei tokį įsitikinimą turi mokytojas ar tėvai – mokymosi kokybė dar labiau nukenčia. O ką kalbėti, jeigu taip mąsto ir politikos formuotojai?

Be abejo, žmonės yra skirtingi ir vieni yra gabesni vieniems dalykams, kiti – kitiems. Tačiau svarbu tikėti, kad, nepaisant savo įgimtų gabumų, gali tobulėti ir įgyti bent bazines žinias. Tyrimai rodo, kad mąstymas „ar esi gabus ar ne“ (fiksuota mąstysena) siejamas su prastesne pažanga, ypač tarp vaikų iš sudėtingesnės socialinės aplinkos. Priešingai, kai mokiniai yra mokomi, kad gebėjimai lavinami ir kad klaidos yra mokymosi dalis (augimo mąstysena), jų rezultatai gerėja. Ir ne tik matematikoje.

Matematika svarbi ne todėl, kad visi taps inžinieriais ar programuotojais. Tikrai nebūtina, kad visi žongliruotų aukštąja matematika. Tačiau bent bazinis matematinis raštingumas – tai gebėjimas logiškai mąstyti, priimti sprendimus, suprasti statistiką, valdyti asmeninius finansus. Tai yra XXI a. būtinybė tiek žmogui, tiek valstybei. Kai matematikos mokymasis tampa pasirinkimu tik tiems, kurie „gabūs“, nubrėžiame aiškią ribą tarp tų, kurie gali kurti ir prisitaikyti ateities ekonomikoje, ir tų, kuriems joje lieka mažiau vietos.

Šių metų matematikos egzaminų rezultatai buvo prasti. Net pridėjus po 10 papildomų taškų, egzamino bendruoju kursu (žemesniu lygiu) neišlaikė 40 proc. jį laikiusiųjų. Reaguodami į tai, kai kurie politikai prabilo apie galimybę nuleisti egzamino išlaikymo slenkstį arba iš viso atsisakyti privalomumo. Tačiau ar tikrai problema yra per aukšta kartelė? Lietuvoje matematikos egzamino išlaikymo slenkstis – vienas žemiausių Europoje. Remiantis tarptautinio tyrimo PISA duomenimis, Lietuvos penkiolikmečių pasiekimai – 15-toje vietoje Europoje, žemiau nei Estijoje, Lenkijoje ar net Latvijoje.

Kaimyninėje Estijoje matematikos egzaminas būtinas visiems, norintiems baigti mokyklą, nepriklausomai nuo to, kur jie planuoja stoti. Lietuvoje jis būtinas tik stojant į aukštąsias mokyklas. Negana to – meninės krypties studentams jis nėra būtinas.

Vietoj to, kad sumažintume reikalavimus, turėtume investuoti į tai, kas iš tikrųjų daro įtaką rezultatams: daugiau kokybiškos pagalbos mokiniams, geresnį mokytojų rengimą, aiškesnę A ir B lygių programų diferenciaciją, užduočių kokybę, akademinio sąžiningumo užtikrinimą.

Siūlymas nenuleisti kartelės nėra tik apie matematiką. Tai – apie tai, ar tikime visų vaikų potencialu, ar norime, kad Lietuva būtų žinių ir inovacijų valstybė, ir ar esame pasiruošę kartelę ne nuleisti, o padėti ją peržengti.

Pranešimas spaudai.