Traupis – nedidelis Anykščių rajono miestelis, kurį išgarsino daug metų šviesaus atminimo gamtininko, pedagogo ir politiko Sigučio Obelevičiaus kurtas unikalus botanikos sodas. Tai vienintelis toks Lietuvoje mokyklinis botanikos sodas, prieš keletą dešimtmečių įkurtas vos 5 arų plote, o dabar išsiplėtęs iki maždaug 4 hektarų.

Meilė Taraškevičienė

Skirtingai nei didieji botanikos sodai Kaune, Šiauliuose ar Kairėnuose (Vilniuje), Traupio botanikos sodas išsiskiria ne griežtu išdėstymu ar prabangiu vaizdu, bet nepaprasta augalų įvairove, gamtine dvasia ir švietėjišku tikslu. Tai ne tik augalų kolekcijų vieta – jis tapo moksline baze universitetams, kolegijoms, gimnazijoms, taip pat traukos centru, tinkamu edukacijoms ir turizmui. Čia kasmet apsilanko daug žmonių tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Iki šiol vienintelį Lietuvoje mokyklinį botanikos sodą tuometis Traupio pagrindinės mokyklos direktorius S. Obelevičius pradėjo kurti 1989 m. Per 30 metų augalų kolekcijos išsiplėtė ne tik į visą mokyklos, miestelio, bet ir privačių žemės savininkų teritoriją. Gaila, kad šiandien jo įkūrėjo nebegalime paklausti, kokie buvo kuriamo sodo tikslai, ir tik galime spėlioti, kad siekta vienoje vietoje prisodinti kuo daugiau įvairesnių augalų, su kuriais galėtų susipažinti pirmiausia čia besimokantys mokiniai. Tam buvo sukurti literatūrinis, mitologinis, geografinis takas, net dirbtinė pelkė. Ir nesvarbu, kuriuo takeliu keliautum, pasak neseniai kuratorės pareigas pradėjusios eiti Eglės Djačenko, nori nenori stebi aplinką, čia augančius susipažinti kvieste kviečiančius augalus.

Kiek šiandien Traupio botanikos sode auga skirtingų iš įvairių kraštų atkeliavusių augalų, pasakyti niekas negali, bet, remiantis ankstesniais duomenimis, jų yra maždaug 12 tūkst. pavadinimų. Tarp jų gausu egzotinių, retų ar į raudonąją knygą įrašytų augalų.

Pernai mirus pagrindiniam sodo puoselėtojui S. Obelevičiui, Traupio botanikos sodu toliau rūpinasi Anykščių r. Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro Traupio skyriaus darbuotojai. Jų teigimu, ši vieta sulaukia vis daugiau lankytojų

Šalia jau neveikiančios pagrindinės Traupio pagrindinės mokyklos yra daugiamečių ir svogūninių gėlių, medžių ir dekoratyvinių krūmų kolekcijos, alpinariumai, dekoratyvinis baseinas su vandens augalais ir kt., pelkė, daržas. Kviečiame neakivaizdžiai kartu pasivaikščioti po sodą.

Mane pasitikusi E. Djačenko pirmiausia veda prie ąžuolinės skulptūros, kurioje išdrožtas sodo pavadinimas. Nuo čia pradedame pažintį su augalų kolekcijomis. Maždaug 1500 kv. m plotą užima alpinariumuose ir gėlynuose mokyklos teritorijoje pasodintos daugiametės gėlės. Pasak Eglės, daugiausia sukaupta įvairių viendienių (apie 500 veislių) ir vilkdalgių (apie 400 veislių). Sode taip pat gausios bijūnų, melsvių, šilokų, šilropių, alūnių, astrų bei astrūnų, flioksų kolekcijos. Tarp gerai mums pažįstamų ir populiarių augalų galima pamatyti ir stebuklingu augalu vadinamą vaistinę mandragorą (Mandragora officinalis), kuri turi šakotą susiraukusio žmogeliuko figūrą primenančią šaknį, galima išvysti ir žiemojančius kaktusus, gencijonus iš Himalajų. Stebina didelės monardų, ežiuolių kolekcijos, akį traukia kaip tik šiuo metu žydintys neįprasti katilėlių žiedai, tarp jų – ir itin įdomus ‘Rožinis aštuonkojis’.

Daugiamečių gėlių kolekcijos – didelės, tačiau dar didesnius plotus užima dendrologinės kolekcijos. Būtent Traupyje yra didžiausia Lietuvoje sumedėjusių augalų kolekcija. Joje yra maždaug 4300 pavadinimų augalų. Dalis sumedėjusių augalų susodinti geografiniu (Šiaurės Amerikos, Japonijos ir Kinijos), o kita – sistematiniu principu. Tai alyvos, tujos, magnolijos ir hortenzijos. Didžiausios kolekcijos yra kadagių (apie 190 pavadinimų), tujų (apie 120 pavadinimų), pušų (120), eglių, kaulenių, rododendrų, alyvų maždaug po 100 pavadinimų, gluosnių, šermukšnių, klevų po 80 pavadinimų. Čia galima pamatyti labai retų medžių, pavyzdžiui, sekvoją, metasekvoją, mamutmedį, tulpmedį, kolkviciją. Pasak Eglės, S. Obelevičiaus kurtas sodas – natūralistinis, skirtas edukacijai, bet ne lankytojams, todėl čia galima pasigesti botanikos sodams būdingos tvarkos ir vaizdo. Gamtininkas daug keliavo, o ką tik nauja ar neįprasta pamatydavo, būtinai įsigydavo. Ypač jis buvo susižavėjęs tujomis. Traupyje auga viena gausiausių privataus asmens sukauptų tujų kolekcijų Europoje.

Buvo pasodinta ir daugiau kaip 1700 pavadinimų svogūninių augalų, tik dabar nežinia, kiek jų išliko. Nuo ankstyvo pavasario čia žydi snieguolės, erančiai, žydrės, scylės, vėliau – tulpės, hiacintai, narcizai, paukštpienės ir galiausiai žiedus išskleidžia lelijos bei kardeliai. Didžiausia kolekcija – tulpių – net 800 veislių ir rūšių, įspūdinga ir krokų, dekoratyvinių česnakų (po 130 pavadinimų), narcizų, lelijų (po 100 pavadinimų) gausa. Pastebėta, kad geriausiai svogūninės gėlės auga sodo alpinariumuose. Jų link pirmiausia ir keliaujame, užsukdamos į daržą.

Per pastaruosius keletą metų dalį daržo okupavo piktžolės, tačiau nemažai S. Obelevičiaus iš įvairių kraštų parvežtų senovinių augalų, pavyzdžiui, rugių, pupų, pupelių ir kt., sėklas pavyko išsaugoti. Traupio botanikos sodas garsėjo viena didžiausių kultūrinių ir prieskoninių augalų kolekcija – apie 900 rūšių ir veislių. Iš įdomesnių Eglė pamini pipirų skonio japonines petražoles, juodais žiedais žydinčias pupas, išsikerojusią kardažolę sidabriniais lapais, plunksnalapius lekėčius, mėtas, kurių čia būta net 70 rūšių.

Vieno alpinariumų viršūnėje įkurdinta medinė gervė. Tai tautodailininko Aleksandro Tarabildos dovana. Šalia alpinariumo plyti pelkė – varliagyvių ir retų augalų karalystė. Ji kurta pagal autentiškus pelkių pavyzdžius, kur pakrantėse, kaip ir čia, pirmiausia auga tokiam telkiniui būdingi augalai. Antroje pelkės juostoje tarpsta augalai, kurių šaknys vandenyje. Tai ajerai, pelkiniai duoniai, pelkinės poraistės. Trečioje juostoje auga iki pusės vandenyje panirę augalai – meldai ir nendrės, itin retos Lietuvoje eraičininės nendrūnės. Čia veša ir vadinamieji tikrieji vandens augalai – hidrofitai: vandens lelijos, plūdžiai ir kiti augalai, prisitaikę gyventi panirę po vandeniu. Pavieniui arba grupėmis auga skėtiniai bėžiai, strėlialapės, papliauškos, nuodingosios skėtinių šeimos žolės: nuokanos, vandeninės išnės, plačialapės drėgnuolės ir daug kitų augalų, kurių pavadinimus būtų sunku net ir specialistui išvardyti.

Dirbtiniai sodo baseinėliai bei pelkė sukuria sąlygas biologinei įvairovei. 2019 m. čia pirmą kartą Lietuvoje aptikta skujinių musmirių, gyslotųjų kiškiaausių, į raudonąją knygą įrašytų nendrinių rupūžių, machaonų, didžiųjų kukurdvelkių, pastebėta griežlių, putpelių.

Įdomesni botanikos sodo augalai

1. Diemedžio ir kiečio hibridas. Tai aromatingas dekoratyvus augalas sidabriniais lapeliais, turintis dviejų kartaus skonio augalų – diemedžio ir kiečio – savybių. Lapeliai pasižymi subtiliu aromatu – švelnesniu nei paprastųjų kiečių, tačiau turinčiu aiškią kartumo natą. Dėl dekoratyvumo ir kvapo šie augalai dažnai sodinami prieskoniniuose daržuose ar alpinariumuose. Liaudies medicinoje jie kartais naudojami virškinimui gerinti.

2. Trilapis ponciras (Poncirus trifoliata) – citrusinis augalas, kilęs iš šiaurės Kinijos. Tai yra vienas iš nedaugelio citrusinių augalų, galinčių ištverti žiemą net ir Lietuvoje – atlaiko šaltį iki –23 °C. Poncirai traukia akį įdomia išvaizda – jų šakos apaugusios ilgais spygliais, lapai auga po tris. Žydi baltais žiedais, o vėliau sunokina nedidelius apvalius geltonus vaisius, kurie kvepia kaip citrusiniai, bet yra labai rūgštūs ir žali nevalgomi.

3. Plaštakinis klevas (Acer palmatum). Taip dažnai vadinami įvairūs japoniniai klevai – vieni gražiausių dekoratyvinių medelių. Skiautėti, dažnai ryškių spalvų (raudoni, oranžiniai, violetiniai ar žali) lapai būna ypač įspūdingi rudenį. Dėl grakščios formos ir lėto augimo šie klevai dažnai naudojami japoniškuose soduose ir bonsų kultūroje. Tiesa, jiems reikia šiek tiek apsaugos nuo vėjų ir stiprių šalnų.

4. Puošnusis skepetenis (Davidia involucrata), dar vadinamas nosinaičių, vaiduoklių arba balandžių medžiu. Pavasarį jis žydi itin įspūdingai – dideli balti pažiedlapiai aplink žiedus išties primena pakabintas nosinaites. Tai retas ir egzotiškas augalas, kilęs iš Kinijos, retai auginamas Lietuvoje dėl jautrumo šalčiui.

5. Mamutmetis (Sequoiadendron giganteum, Sequoia sempervirens). Šie medžiai – vieni didžiausių ir ilgaamžiškiausių pasaulyje. Nors jų natūralios augavietės – Šiaurės Amerikos vakarai, kai kurie egzemplioriai Lietuvoje auga kaip dendrologiniai reti medžiai. Savo jaunystėje mamutmedžiai puikiai įsitvirtina, bet reikalauja šiltų ir drėgnų sąlygų. Traupio sode tai – tikra retenybė ir botanikos pasididžiavimas.

6. Tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos) – dekoratyvinis lapuočių medis su plunksniškai sudėtais lapais ir įspūdingais dygliais ant šakų bei kamieno. Vaisiai – ilgos pupelių formos ankštys, kurios bręsdamos sukietėja ir džiūsta. Vėjuotą dieną jos skleidžia barškėjimo garsą, todėl augalas dar vadinamas barškančiu medžiu.

7. Amūrinė makija (Prunus maackii), dažniau vadinama Makio ieva, – retas krūmas, natūraliai augantis Rytų Azijoje, pasižymintis išskirtiniu dekoratyvumu: kamienas oranžine arba geltona blizgia, lyg lakuota, žieve žiemą atrodo labai įspūdingai. Žydi baltais žiedais, susitelkusiais į kekes, panašiai kaip paprastoji ieva. Šie augalai yra atsparūs šalčiui ir gana nereiklūs augimo sąlygoms, todėl vis labiau vertinami parkuose ir dendrologinėse kolekcijose.

8. Ginkmedis (Ginkgo biloba) – unikalus „gyvasis fosilinis augalas“, vienintelis išlikęs savo augalų grupės atstovas. Jo vėduoklės formos lapai rudenį nusidažo ryškiai geltona spalva. Nors medis lėtai auga, yra ilgaamžis ir labai atsparus aplinkos poveikiui. Medicinoje ginkmedžių preparatai plačiai naudojami dėl savybių gerinti atmintį ir kraujotaką. Tai vieni seniausių išlikusių medžių Žemėje.

9. Tulpmedis (Liriodendron tulipifera) – aukštas, tiesaus kamieno medis iš Šiaurės Amerikos. Lapai – neįprastos formos, primenančios tulpių žiedlapius, o žiedai taip pat panašūs į žalsvai oranžines tulpes. Šie medžiai labai greitai auga ir puikiai tinka parkams. Nors jie yra jautrūs stipriems šalčiams, tam tikrose Lietuvos vietose gali augti ir žiemoti.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.