Vargu ar būtų galima tvirtinti, kad dviratis išrastas visiems laikams – apsilankius A. ir G. Audickų dviračių muziejuje kyla kitokių minčių.

Nuo varžybų tandemais iki muziejaus

Aušrinės ir Gintario Audickų įkurtame muziejuje, esančiame Panevėžyje, Staniūnų g. 66, sukaupta įspūdinga kolekcija įvairiausių transporto priemonių su ratais, bet be variklio – dviračių, paspirtukų, triratukų, net neįgaliųjų vežimėlių – ir jų detalių.

Minties steigti muziejų G. Audickas dar neturėjo, kai 1982 m. prasidėjo artimesnė jo pažintis su dviračiais. Vyras įsidarbino sporto metodininku tuometės Lietuvos aklųjų draugijos Panevėžio gamybos mokymo kombinate. Įmonė turėjo tandemų (dviviečių dviračių) ir rengdavo neįgalių žmonių tandemų varžybas. G. Audickas dalyvaudavo varžybose, o kadangi tandemai dažnai sugesdavo, ėmėsi ir jų taisymo. Vėliau meistras pats pradėjo gaminti savadarbius tandemus – sukonstravo jų apie dvidešimt. Nuo 1990 m. jis ėmė taisyti dviračius, o kartu ir rinkti visa, kas susiję su šiomis transporto priemonėmis: iš pradžių susidomėjo dviračių emblemomis, o vėliau ėmė kolekcionuoti istorinius ir senus dviračius, paspirtukus. Eksponatų sukaupta tiek, kad 2023 m. įkurtas privatus muziejus. Šiuo metu muziejaus ekspozicijoje yra apie 80, o fonduose – dar antra tiek dviračių.

Dviratis buvo reikalingas ir cirke, ir kare

XIX a. pab.–XX a. 3-iajame deš. buvo daug eksperimentuojama tobulinant dviračių konstrukciją. Vieni sprendimai pasiteisino, kiti ne, bet muziejaus eksponatai dėl to tampa tik dar įdomesni. Pavyzdžiui, kolekcijoje galima pamatyti tikrą keistuolį – tokiu dviračiu važiuojančio žmogaus judesiai primena irklavimą: traukiant vairą į save sėdynė kyla, atleidus lekia žemyn su visu žmogumi ir šis judesys suka žvaigždę. Labai nedaug tokių dviračių pagamino firma „Hercules“. Dėmesio verti ir du labai skirtingi cirko dviračiai: kad būtų patogu atlikti triukus, jie buvo pagaminti pagal akrobatų kūno sudėjimą, rankų ir kojų ilgį.

Dar viena eksponatų grupė – profesiniai dviračiai. Jais važinėjo ugniagesiai: kai siaurose senamiesčių gatvelėse automobiliai neišsitekdavo, ši transporto priemonė labai praversdavo skubant pasiekti nelaimės vietą. Yra G. Audicko kolekcijoje ir vokiškas, 1941 m. pagamintas transportavimo dviratis. Prie jo primontavus didelį gardą krepšiams vežioti jį naudojo paštininkai. Seniausias muziejuje esantis karinis dviratis pagamintas Švedijoje 1936 m. Kariniai dviračiai išsiskiria tuo, kad yra tvirtesni, jų stipinai storesni, konstrukcijos labiau apsaugotos, nes svarbiausia buvo ne svoris, o tai, kad prasidėjus šaudymui ir žmogui su dviračiu staiga nugriuvus, transporto priemonė kuo mažiau nukentėtų ir toliau galėtų būti naudojama.

Dviračių raidos istoriją perteikia ne tik ratuoti eksponatai, bet ir dviračių emblemos, numeriai, knygelės, kurias gaudavo pirkėjai – jose buvo piešinukai su konstrukcijos paaiškinimu, įrašytu rėmo numeriu, pardavėjo atspaudu ir garantija. Kaip tobulėjo ši transporto priemonė, atskleidžia apšvietimo įranga: iš pradžių buvo naudojamos dviratinės žvakidės, vėliau žibalinės, karbidinės ir pagaliau elektrinės lempos. Muziejuje taip pat eksponuojami užraktai (vagių visais laikais netrūko), pompos, skambučiai, daugybė dviratininkų atributikos, senos fotografijos ir pašto ženklai, nemaža ir modeliukų kolekcija. Tiesą sakant, čia galima pamatyti viską, kas susiję su dviračiais, tad vardyti tektų labai ilgai.

Eksponatų keliai skirtingi

Eksponatų paieškoms skirto laiko G. Audickas neskaičiavo. Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį į mūsų šalį iš užsienio buvo atgabenta daug senų dviračių – dažniau 6-ojo ir 7-ojo deš., bet pasitaikydavo ir ankstesnių, tarpukario laikų. Tuo metu jais buvo prekiaujama automobilių, sendaikčių turguose.

Vėliau paieškų laukas išsiplėtė, kolekcininkas ėmė dalyvauti specializuotose istorinių transporto priemonių mugėse, rengiamose Kaune, Latvijoje, vykdavo ir į Estiją, Lenkiją, kartą buvo nuvažiavęs į Manheime (Vokietija) rengiamą prestižinę mugę. Senovinių eksponatų muziejaus įkūrėjai ieško ir pagal skelbimus, ir aukcionuose. Tiesa, aukcionuose kainos gerokai labiau kandžiojasi nei turguje (nors ir čia būna visaip). „Buvau aptikęs labai įdomų XIX a. prancūzišką dviratį mediniu rėmu, bet dėl jo susipešus rimtiems kolekcininkams kaina pakilo iki 8 tūkst eurų, o aš planavau išleisti tik 2...

Bet būna ir taip, kad brangų eksponatą pavyksta nusipirkti už visai mažus pinigus, jei žmogui tas daiktas nereikalingas. Taip kolekcijoje atsirado paaugliams skirtas „Ereliukas“ – vienas pirmųjų, surinktų Šiaulių dviračių gamykloje (beje, šįmet mininčioje 75-metį). Kadaise aštuonerių metų berniukui jį padovanojo tėvai, dabar žmogus dviratį už 60 eurų pardavė muziejui. Negalėjau net tikėtis, kad gausiu tokį retą dviratį“, – pasakoja G. Audickas.
Vieną labai saugotą dviratį muziejus gavo su dokumentais, įrodančiais, kad 1939 m. ši transporto priemonė kainavo tiek, kiek pora karvių – 150 zlotų. Tais metais žmogus dviratį gavo dovanų devintojo gimtadienio proga ir labai brangino, tad išsaugojo ne tik jį, bet ir visus pagaminimo dokumentus. Sulaukusiam garbaus amžiaus jo savininkui tapo sunku ant senojo dviračio užsėsti, tad G. Audickas už šį vertingą eksponatą savininkui sumeistravo ir atidavė labai žemą, taigi daug tinkamesnę transporto priemonę.

Visus ekspozicijoje esančius dviračius meistras yra suremontavęs ir su jais galima važiuoti. Nebent išskyrus kaulakratį – jį reikia saugoti, kad toks brangus eksponatas nesulūžtų. Kolekcininkas stengiasi įsigyti kuo daugiau – bent 95 proc., o dar geriau 98 proc. – autentikos išsaugojusius modelius, ieško tokių, kurie yra sveiki, gražūs, nenuterlioti, o jei jiems ko nors ir trūksta, tai tik smulkmenėlių. Deja, tai nėra paprasta, nes Lietuvoje dviračiai nebuvo itin saugomi, tad kai kurie eksponatai į G. Audicko rankas patenka sulaužyti, aprūdiję, kai kada net supjaustyti gabalais. Ne kartą kolekcininkui teko matyti dviračių, kurių rėmai, sparnai, ratlankiai nutepti tais pačiais dažais, kuriais buvo dažomas namas. Toks daiktas, nors ir senovinis, jau yra sugadintas, jį reikia ardyti, trinti smėliu, vėl dažyti. Dar labiau apgailestauti tenka aptikus vertingą dviratį, laikytą lauke ir surūdijusį, tinkamą tik detalėms.

4 keisčiausi dviračiai

Tandemas

Tokie dviviečiai dviračiai gaminami seniai. Lietuvoje 100 tandemų apie 1975 m. įsigijo Lietuvos aklųjų draugija, išdalijo juos visiems 5 mokymo kombinatams, buvo organizuojamos tandemų varžybos. Važiuojant tandemu gale pedalus mindavo neregintis žmogus, o priekyje sėdėdavo matantis, atsakingas už dviračio valdymą.

Kaulakratis

Tai dviratis su metalu kaustytais vežimo ratais vietoj padangų. Taip žmonės šią transporto priemonę praminė todėl, kad važiuoti ja žvyrkeliu būdavo dar pusė bėdos, bet miesto grindiniu, vadinamuoju bruku, tekdavo gerokai pasikratyti.

„Voras“

Jis išsiskiria įspūdingo dydžio ratu. Kad dviratė transporto priemonė kuo greičiau važiuotų, kadaise priekinis ratas buvo vis labiau didinamas, kol jo skersmuo pasiekė 1,80 m, o užpakalinis ratas liko mažiukas – kaip sulankstomo dviratuko. Norint užsikarti ant „voro“ reikėjo kopėtėlių, o ir važiuoti juo būdavo pavojinga, nes griūti tekdavo iš 2 m aukščio. Tokią retenybę pavyko įsigyti Vokietijoje.

Kardaninis dviratis

Retas tarpukario modelis, kuriame nėra įprastų žvaigždučių ir grandinių. Vietoj to buvo naudojama strypu sujungta uždara krumpliaračių sistema, perduodanti judesį galiniam ratui. Kardaninis mechanizmas buvo sudėtingesnis ir brangesnis gaminti, tad masinio paplitimo nesulaukė.

Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.