Informacijos perdavimo raida iki radijo atsiradimo buvo paremta perėjimu nuo gamtos išteklių naudojimo prie technologijų, kurios galutinai panaikino atstumo barjerą. Kaip keitėsi informacijos perdavimo būdai ir kokią reikšmę turėjo radijo atsiradimas?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Per atmintį ir ženklus

Informacijos perdavimo istorija yra neatsiejama nuo pačios civilizacijos raidos. Dar gerokai prieš atsirandant pirmajam rašytiniam ženklui, žmonija sukūrė unikalius būdus žinioms išsaugoti ir skleisti. Ankstyviausias buvo žodinis perdavimas – žmogaus žmogui. Tai buvo pagrindinis būdas perduoti patirtį, papročius ir legendas.

Lygiagrečiai su žodiniu plėtojosi vaizdinis informacijos perdavimas. Uolų piešiniai, piktogramos buvo bandymai fiksuoti medžioklės scenas, ritualus ar astronominius stebėjimus. Šie pirmykščiai vaizdiniai pamažu evoliucionavo į sudėtingas rašto sistemas, kurios leido žiniai keliauti nedalyvaujant pačiam siuntėjui. Seniausi civilizacijos dokumentai, kurių amžius siekia 5000–4000 m. pr. Kr., buvo papirusai ir degto molio lentelės, išmarginti Egipto hieroglifais ir Asirijos dantiraščiu.

2013 m. rasti Vadi al Džarfo papirusai (seniausias rastas tekstas) datuojami maždaug 2560–2550 m. pr. Kr. (faraono Cheopso valdymo laikais). Juose aprašoma Gizos piramidžių statyba – logistika, akmenų gabenimas ir darbininkų dienotvarkė. Tai – dienoraščio tipo įrašai, priklausę pareigūnui Mereriui. Archeologiniai radiniai, datuojami apie 2000 m. pr. Kr., liudija, kad Šumere, Babilono ir Egipto karalystėse jau tada veikė gerai organizuotos pasiuntinių tarnybos.

Šumerai, babiloniečiai, finikiečiai, graikai ir romėnai informacijai įamžinti dažnai naudojo akmenį. Romėnai akmeninėse plokštėse iškaldavo kalendorius ir valstybės potvarkius. Vėliau informacijos skleidėju tapo medis. Hetitai, vėliau graikai ir romėnai laiškus rašydavo ant medinių plokštelių, romėnų vadintų tabula. Itin paplito vaško lentelės, kuriose tekstas buvo rėžiamas smailia lazdele – stiliumi. III a. pr. Kr.–V a. po Kr. romėnai ištobulino lentelių gamybą. Jos tapo kasdienio gyvenimo dalimi, dažniausiai buvo naudojamos mokyklose, teismuose ir sudarant verslo sandorius. Vaško lentelės buvo pirmosios perrašomos laikmenos, leidusios akimirksniu pašalinti klaidą ir rašyti iš naujo.

Dūmai ir būgnai

Tačiau fizinis įrašas buvo tik dalis komunikacijos – jį reikėjo perduoti, kartais netgi skubiai. Kariniams pranešimams buvo pasitelkti optiniai signalai: ugnis ir dūmai iš specialių švyturinių bokštų leido žiniai skrieti šviesos greičiu nuo vienos kalvos iki kitos ir gana didelius atstumus. Pavyzdžiui, per Trojos karą (XII a. pr. Kr.) žinios taip buvo siunčiamos 540 km atstumu.

VIII a. pr. Kr. senovės Kinijoje sargybiniai ant Didžiosios sienos bokštų, pastebėję priešus, uždegdavo ugnį, o tirštus dūmus kontroliuodavo drėgna žole ar kailiais, sukurdami trumpus pūpsnius – savotiškus vizualinius impulsus. Kiekvienas bokštas buvo matomas kito bokšto sargybiniams, todėl žinia apie pavojų per kelias valandas nukeliaudavo tūkstančius kilometrų.

Amerikos indėnų gentys šią sistemą ištobulino dar labiau – dūmų pūpsnių skaičius ir jų trukmė buvo griežtai koduoti: vienas pūpsnis reiškė dėmesį, du – saugumą, trys – kritinį pavojų.

VI a. pr. Kr. persai tam tikru atstumu tarp kalvų statydavo stiprų balsą turinčius karius, ir šie šaukdavo vienas kitam karaliaus įsakymus.

Afrikos džiunglių gyventojai nuo seniausių laikų įvairias žinias perduodavo signaliniais būgnais, kurių garsas buvo girdimas net už 20 km. Keisdami mušimo toną ir ritmą, būgnininkai sugebėdavo imituoti žmogaus kalbos intonacijas. Tai leido perduoti ne tik signalus, bet ir ištisus pasakojimus ar kvietimus į šventes. Kiekvienas kaimas turėjo savo ryšininką, kuris, išgirdęs kaimynų žinią, ją iškart perduodavo toliau.

Pasiuntinių paštas

Grįžkime prie rašytinio žodžio ir pasiuntinių. Į tūteles susukti senoviniai laiškai – papirusai, greitų pasiuntinių nešami, keliaudavo į tolimus miestus ir valstybes. Babilonijos ir Ninevijos valdovai į kitas valstybes siųsdavo savo pasiuntinius bėgikus. Ypač garsūs buvo senovės graikų pasiuntiniai hemerodromai – pėstieji ar bėgikai, nešę reikalingą informaciją dideliais atstumais.

Senovės Indijoje veikė itin efektyvi pasiuntinių estafečių sistema. Kas tris mylias, kiekvieno kaimo pakraštyje, stovėdavo specialios palapinės, kuriose nuolat budėdavo bėgikai, pasirengę bet kurią akimirką perimti siuntą. Kiekvienas pasiuntinys turėjo lazdą su gale pritvirtintais varpeliais. Bėgdamas dideliu greičiu, vienoje rankoje jis laikydavo laišką, o kita mojuodavo skambančia lazda. Palapinėse budintys kiti bėgikai iš tolo išgirsdavo artėjantį kolegą ir pasiruošdavo startui.

Persijos pašto sistema

Specialius pasiuntinius turėjo valdovai ir aukšto luomo žmonės, kurtos net pašto sistemos. Persijoje gyvavusi pašto sistema, antikoje žinota Angarium pavadinimu, buvo laikoma tikru logistikos stebuklu. Ją ištobulino karalius Kyras Didysis (VI a. pr. Kr.), o vėliau išplėtė Darėjas I.

Sistemos ašis buvo Karališkasis kelias, nusidriekęs apie 2 500 km. Karalius Kyras tiksliai apskaičiavo, kokį atstumą žirgas gali nubėgti per dieną nepervargdamas, ir pagal šiuos skaičiavimus visoje imperijoje išdėstė pašto stotis. Kiekvienoje tokioje stotyje visą parą budėjo pailsėję žirgai ir raiteliai, parengti bet kurią akimirką perimti siuntą. Pailsus vienam gyvūnui, jį iš karto, net ir giliausią naktį, buvo galima pakeisti kitu, užtikrinant nenutrūkstamą informacijos judėjimą iki galutinio tikslo.

Graikų istorikas Herodotas, žavėdamasis šia sistema, rašė, kad nei sniegas, nei lietus, nei karštis ar nakties tamsa negali sustabdyti šių pasiuntinių. Dėl šios gyvosios grandinės informacija, kurią paprastas keliautojas gabendavo tris mėnesius, Persijos karalių pasiekdavo vos per 7–9 dienas. Šis logistikos modelis ne tik padėjo pamatus moderniam paštui, bet ir įrodė, kad informacija yra galingiausias įrankis imperijai valdyti.

Tapo būtinybe

Senovės Romos imperatorius Augustas (I a. pr. Kr.) sukūrė Cursus Publicus – milžinišką pašto tinklą, nutiestą akmeniniais keliais per visą Europą ir Mažąją Aziją. Romėnai ištobulino stočių sistemą: kas 10–15 km stovėjo stotys tik arkliams pakeisti, o kas 40 km – stotys, kur buvo galima nakvoti ir pavalgyti. Šis tinklas tarnavo išskirtinai valstybės pareigūnams ir užtikrino, kad imperijos centras visada žinotų, kas vyksta tolimiausiuose pasieniuose.

Žlugus Romai, centralizuotas paštas iširo, tačiau informacijos sklaidos poreikis niekur nedingo. Viduramžiais (XII–XIV a.) bažnytiniai raštai keliaudavo per vienuolynus, o kylantys Europos universitetai (Bolonijos, Paryžiaus) įkūrė savo pasiuntinių korporacijas studentų laiškams gabenti.

Naujųjų laikų aušroje, 1562 m., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdant Žygimantui Augustui buvo įkurta pirmoji reguliari pašto linija Vilnius–Krokuva, gyvybiškai svarbi abiejų valstybių valdymui. Europoje tuo metu įsitvirtino Turnų-Taksisų šeimos pašto monopolis – buvo nustatyti tarifai ir atsirado pašto karietos, kurios kartu su laiškais pradėjo vežti ir keleivius.

Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas 1646 m. įsteigė savo valstybinį paštą, kuris aptarnavo ne tik valstybines įstaigas, bet ir pavienius asmenis. Tokią pašto struktūrą perėmė ir kitos šalys, pavyzdžiui, Lietuva, Lenkija, Olandija, Švedija. Jos visos jungėsi bendrais pašto maršrutais.

Naujienos iš laikraščių

XV a. viduryje Johanas Gutenbergas išrado mechanines spaudos stakles ir informaciją pavertė preke, kurią, skirtingai nei anksčiau egzistavusius rankraščius, buvo galima dauginti tūkstančiais egzempliorių. Žinios, anksčiau priklausiusios tik dvasininkijai ir didikams, tapo prieinamos kylančiam miestiečių sluoksniui.
XVII a. pradžioje ši technologija paskatino atsirasti pirmąjį tikrą laikraštį. 1605 m. Strasbūre pasirodęs Johano Karoluso leidžiamas „Relation“ laikomas pirmuoju reguliariu spausdintu savaitraščiu pasaulyje. Informacija tapo dinamiška: žmonės pradėjo diskutuoti apie įvykius ir taip formavo tai, ką šiandien vadiname viešąja nuomone.

Pirmą kartą leisti laikraštį kasdien bandyta Leipcige 1650 m. („Einkommende Zeitungen“), tačiau šis leidinys gyvavo trumpai, o sėkmingu tikruoju dienraščiu laikomas Londono „The Daily Courant“ (1702 m.). Jo leidėja Elizabet Malet nusprendė spausdinti tik faktus, palikdama skaitytojui teisę pačiam susidaryti nuomonę.

Telegrafo revoliucija

Visgi kaip perduoti žinią greitai ir plačiai? XVIII a. pabaigoje Prancūzijoje Klodas Šapas sukūrė optinį telegrafą – bokštų grandinę su judančiomis svirtimis, leidusią kodus perduoti per teleskopus. Operatorius per teleskopą stebėdavo gretimą bokštą. Pamatęs signalą, jis jį atkartodavo savo bokšte, o kitas operatorius – kitame. Taip žinia skriejo per visą šalį. Nors ši sistema veikė tik šviesiuoju paros metu ir esant geram orui, ji įrodė, kad informacija gali skrieti šimtus kilometrų per kelias minutes, fiziškai negabenant jokio objekto.

Tikroji revoliucija įvyko XIX a. viduryje, kai Samuelis Morzė 1837 m. išrado elektromagnetinį telegrafo aparatą. 1844 m. gegužės 24 d. jis išsiuntė pirmąją oficialią telegramą iš Vašingtono į Baltimorę su bibline fraze: „Ką Dievas padarė“ („What hath God wrought“). Pavertus raides elektros impulsais – taškais ir brūkšniais – informacija laidais pradėjo sklisti žaibiškai. Praėjus vos ketveriems metams po to, kai S. Morzės išsiųsta Biblijos citata atvėrė duris į telegrafo erą, iškart šeši Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikraščiai ėmė keistis informacija telegrafu – buvo įkurta „The Associated Press“, pirmoji pasaulio naujienų agentūra.
1851 m. JAV jau buvo 50 telegrafo bendrovių, turinčių šimtus telegrafo stočių. Daugiausia jų turėjo geležinkelis. 1886-aisiais veikė daugiau nei 4 tūkst. telegrafo stočių, išsidėsčiusių visoje Amerikoje ir sukūrusių didžiausią pasaulyje milijono kilometrų ryšių tinklą, įskaitant du transatlantinius kabelius.

Alio, kalbėkite!

Netrukus po telegrafo revoliucijos, 1875 m., Aleksandras Greihamas Belas žengė dar toliau – išmokė laidu perduoti nebe sausus kodus, o gyvą žmogaus balsą. Jo teorija, kad jei pavyktų sukurti prietaisą, kurio membrana vibruotų kartu su žmogaus balso bangomis, šią vibraciją būtų galima paversti kintama elektros srove, o kitame laido gale – vėl garsu, tapo tikrove. Telefonas suteikė komunikacijai asmeniškumo ir realiojo laiko pojūtį ir leido žmonėms bendrauti sinchroniškai, be jokių tarpininkų ar specialių kodų mokėjimo.

1877 m. pirmoji telefono linija buvo nutiesta Berlyne. 1882 m. A. G. Belo kompanija įrengė telefono linijų tinklą Varšuvoje (105 abonentai) ir Rygoje (54 abonentai). Tų pačių metų pabaigoje atsirado pirmoji privati telefono linija Rietave. 54 km telefono linija, sujungusi Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą, buvo nutiesta kunigaikščio Bogdano Oginskio pastangomis. Taigi pirmasis telefonas Lietuvoje suskambo Rietave, praėjus vos šešeriems metams nuo jo išradimo. Ši data ir yra laikoma Lietuvos telefonizavimo pradžia.

Radijo išradimas

XIX a. pabaigoje pasaulis jau buvo apraizgytas tūkstančiais kilometrų laidų. Verslas, politika ir asmeninis gyvenimas tapo priklausomi nuo elektros impulsų.

Tiesa, dar 1864 m. škotų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas matematiškai įrodė, kad elektromagnetinės bangos gali sklisti erdvėje šviesos greičiu. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, 1887 m., vokiečių mokslininkas Heinrichas Hercas laboratorijoje pirmą kartą sugeneravo ir rezonatoriumi pagavo šias bangas. Nors pats H. Hercas manė, kad tai tėra įdomus fizikos eksperimentas be jokios praktinės naudos, jo vardas tapo dažnio matavimo vieneto – herco (Hz) – pavadinimu.

Tikrasis proveržis įvyko pačioje XIX a. pabaigoje, kai prasidėjo įtemptos dviejų genijų – Nikolos Teslos ir Guljelmo Markonio – lenktynės. N. Tesla sukūrė pagrindines technologijas stipriems aukšto dažnio signalams generuoti. Italas G. Markonis 1901 m. žengė istorinį žingsnį – nusiuntė pirmąjį belaidį Morzės kodo signalą per Atlanto vandenyną ir įrodė, kad Žemės kreivumas nėra kliūtis radijo bangoms. Iš pradžių radijas tarnavo tik kaip belaidis telegrafas, skirtas siųsti tam tikriems signalams (ypač jūrose esantiems laivams), tačiau 1906 m. Kūčių vakarą Redžinaldas Fesendenas pirmąkart eteryje ištransliavo žmogaus balsą ir smuiko muziką ir taip apstulbino jūreivius.

Po Pirmojo pasaulinio karo radijas tapo masinio informavimo priemone, pasiekusia milijonus žmonių vienu metu. 1920 m. atsidarius pirmosioms reguliarioms stotims, informacija pasidarė momentinė ir prieinama kiekvienuose namuose, o Lietuva į šį judėjimą įsitraukė 1926 m. birželio 12 d., kai iš Kauno nuskambėjo pirmieji lietuviški šaukiniai.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.