Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerių autoriaus Mike’o Omero detektyvą „Deginanti manija“. Tai trečioji ir paskutinė serijos apie įkaitų derybininkę Abę Malen dalis, kurioje susitinka dvi ryškiausios autoriaus herojės: Abė Malen ir Zoja Bentli.

Leitenantei Abei Malen krizinės situacijos – kasdienybė. Tačiau kai kyla virtinė įtartinų gaisrų ir keletas žmonių žūsta savo namuose, derybininkė visa esybe pajunta, kad vaikystės košmarai sugrįžo. Kiekviena nauja auka Abei primena tai, ką ji bandė pamiršti. Būdama maža mergaitė, ji vos nežuvo per gaisrą, kurį sukėlė fanatiškasis kulto lyderis Mozė Vilkoksas. Nors šis asmuo jau trisdešimt metų laikomas mirusiu, naujųjų nusikaltimų braižas yra identiškas jo metodams. Ar įmanoma, kad monstras iš praeities grįžo užbaigti to, ką pradėjo?

Prie bylos prisijungia aštraus proto kriminalistė Zoja Bentli (skaitytojams gerai pažįstama iš trilerio „Žudiko kailyje“). Zoja tiria padegimų seriją, tačiau, susidūrus su tokio masto pamišimu, jai reikia kažko, kas suprastų kulto lyderio mąstyseną. Jai reikia Abės Malen.

Dvi stiprios moterys ir viena bendra misija – sustabdyti žudiką, kol visas miestas nepaskendo liepsnose. Tai lenktynės su laiku, kuriose Abė privalo išgyventi dalykus, kuriuos ji taip troško pamiršti: kultą, nulėmusį jos vaikystę; gaisrą, pražudžiusį jos artimuosius; žmogų, visa tai sugalvojusį ir padariusį. Žudiką reikia žūtbūt sučiupti – net jei teks bristi per liepsnojančius Abės praeities griuvėsius.

Kitos Mike’o Omero knygos, išleistos lietuvių kalba: „Mirtinas poveikis“, „Subjauroti ketinimai“, „Kraujo troškulys“, „Kapo tamsoje“ ir „Žudiko kailyje“.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Knygos ištrauka

Zoja ir Grėjus susižvalgė. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Pa¬degėjai puolė žinodami, kad artimiausias namas yra tuščias. Jei padegimas buvo iš anksto apgalvotas, tai reiškė kelis dalykus, pavyzdžiui, kad Vilkokso nedomino tuščio namo sudeginimas. Jis galėjo supleškinti Ficpatrikų namą daug lengviau ir mažiau rizikuodamas. Tai taip pat reiškė planavimą ir kantrumą. O kai turi neįveikiamą troškimą, būti kantriam nėra lengva. Dauguma padegėjų sunkiai valdo savo maniją. Tad kaip ją geba valdyti Vilkoksas?

– Ar pastaruoju metu šiose vietose būta daugiau gaisrų? – pasi¬teiravo Zoja.

– Nė vieno tokio kaip šis, – pasakė vienas iš policininkų, gūžte¬lėjęs pečiais. – Kažkas padegė kelio ženklą. Ir automobilį, paliktą netoli Antilopių Upės kelio. Suprantate, tiesiog paauglių išdaigos.

– Ar paaugliai čia dažnai ką nors padega?

– Na, nelabai dažnai. Ir mums nesinorėtų, kad tai taptų norma. Bet jūs žinote, kokie tie vaikai.

– Ką tu manai? – kreipėsi į Zoją agentas Grėjus. – Įtampos mal¬šinimas?

Zoja linktelėjo galvą.

– Kad kontroliuotų savo maniją, jis turėjo organizuoti mažus gaisrus. Laukdamas didžiojo gaisro.

– Mozė Vilkoksas neturi padeginėjimo manijos, – įsiterpė Abė. – Jo motyvas yra religinis. Tai daryti jį skatina iškreiptas tikėjimas, kad ugnis apvalo. Jis neužsiimtų tokiais dalykais kaip kelio ženklų deginimas.

– Religiniai įsitikinimai galėtų būti jo racionalus paaiškinimas, bet ne tikroji priežastis, – tarė Zoja. – Jis degina žmones, nes turi tokią maniją. Tokį poreikį. Ir kai tas poreikis labai sustiprėja, jis mažina jį momentiniais įtampos malšinimais. Šiuo atveju padeg¬damas atsitiktinius objektus.

– Tai reikštų, kad jie čia yra jau kurį laiką, – pridūrė agentas Grėjus. – Ar pastaruoju metu į miestą atvyko kokių nors svetimų žmonių?

– Bet jau mes nepastebėjome, – tarė policininkas Mosas. – O mūsų miestas nėra didelis.

– Tai turėtų būti maža grupė, – svarstė Zoja. – Penki ar šeši žmo¬nės. Jie galėjo nekristi į akis.

– Labiau tikėtina, kad Vilkoksas turėjo gerokai didesnę grupę, – pareiškė Abė. – Jis nepasitenkintų saujele sekėjų.

Zoja nematė reikalo ginčytis. Jai visai nerūpėjo, ką ta moteris mano. Galbūt Vilkoksas turėjo daug sekėjų, bet, kaip ir Mansono šeimos atveju, labiausiai tikėtina, kad nusikaltimą įvykdė saujelė fanatiškiausių gerbėjų.

Ji išėjo iš sudegusio namo. Pritūpusi pralindo pro policijos juostą, tada apsisuko, nužvelgė chaotiškus, pajuodusius pastato likučius ir žengė kelis žingsnius atgal. Kur tie žmonės stovėjo gė-rėdamiesi savo darbu? Gaisras, žinoma, spinduliavo alpų karštį, viskas skendėjo tirštuose dūmuose. Visgi Vilkoksui, spėjo Zoja, norėjosi būti kuo arčiau liepsnų. Ji žengė dar kelis žingsnius ata¬tupsta. Štai čia, šioje vietoje, karštis turėjo būti vis dar kepinantis, bet tikriausiai jau pakenčiamas. Čia taip pat nebuvo pavojaus, kad juos gali pasiekti degančios namo nuolaužos.

Zoja visa tai nesunkiai įsivaizdavo. Vilkoksas stovi su savo grupe ir spokso į ugnį. Ar tai patenkino šio žmogaus poreikį?

Ji apskaičiavo esanti maždaug už dešimties jardų nuo namo. Paskui teismo ekspertų raporte, kurio originalą buvo nusikopi¬javusi, susirado puslapį su sąrašu daiktų, aptiktų nusikaltimo vietoje.

Už vienuolikos jardų nuo rytinės sudegusio namo sienos eks¬pertų komanda rado dvi dramblio kaulo sagas, kurių skersmuo buvo 5/8 colio. Gal tai ir neturėjo jokios sąsajos su gaisru.

O gal tam, kad visiškai pasitenkintų, Vilkoksui vien gaisro ne¬pakako!

Pranešimas spaudai.