Kosmose skraido daugybė įvairiausių objektų, bet vieninteliai, kuriuos mes, Žemėje gyvenantys žmonės, galime iš arti pamatyti ir net pačiupinėti, yra meteoritai. Fantastinių kūrinių autoriams jie yra įkvėpimo šaltinis, o mokslininkams – vertingi radiniai, padedantys pažvelgti į tolimą praeitį. Apie meteoritų kilmę ir tyrimus, keliamus pavojus ir galimą naudą kalbamės su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofiziku dr. Vidu Dobrovolsku.

– Kokie dangaus kūnai tampa meteoritais?

– Meteoritais vadinami nežemiškos kilmės objektai, kurie atmosferoje nesuirę pasiekia mūsų planetos paviršių – trumpai tariant, nukrinta į Žemę. Savo sudėtimi jie gali būti labai įvairūs, įprasčiausios yra dvi rūšys – pirmieji sudaryti iš uolienų ir vadinami akmeniniais, antrieji – iš metalų, vadinami geležiniais. Meteoritų dydis labai skiriasi: mažiausi gali būti matuojami milimetrais (dažniausiai tai yra didesnio meteorito likučiai arba skeveldros), ekstremaliai dideli sveria tonas. Pavadinimai meteoritams suteikiami išimtinai pagal geografinius vietovardžius – arčiausiai kritimo vietos esančių miestų, miestelių ar kalnų pavadinimus. Skirtingai nei kiti kosminiai objektai, jie nėra vadinami atradėjų pavardėmis.

– Kaip aptinkami į Žemę atkeliaujantys meteoritai?

– Paprasčiausias būdas aptikti meteoritą – pamačius, kur jis krinta, nukeliauti į tą vietą ir rasti skeveldras. Kitas būdas yra remtis istoriniais šaltiniais, metraščiais ar kitais dokumentais, kuriuose aprašomi senovėje žmonių matyti meteoritai – tokie įvykiai visada buvo kruopščiai fiksuojami – ir tuomet bandyti toje teritorijoje ieškoti tikintis, kad lydės sėkmė. Bet prieš kelis šimtus metų nukritę objektai gali būti susimaišę ir pasimetę tarp žemiškų akmenų... Šiuo metu Žemėje meteoritų lengviausia rasti ir daugiausia surenkama Antarktidos ekspedicijose. Kodėl? Priežastis lengvai nuspėjama: ant sniego ar ledo gulintys akmenys ir metalo gabalai labai krinta į akis.

– Bet tai nereiškia, kad Antarktida yra jų traukos vieta?

– Meteoritai gali pataikyti į Žemę bet kurioje vietoje, nėra teritorijos, kur jie kristų dažniau ar rečiau, – tikimybė beveik visur vienoda. Tai yra atsitiktinis Žemės susidūrimas su nedidele klaidžiojančia kosmine uoliena: jei mūsų planetą palygintume su važiuojančiu automobiliu, meteoritas būtų musė, nespėjusi pralėkti pro šalį ir kaktomuša atsitrenkusi į priekinį stiklą. Kadangi didesnę planetos paviršiaus dalį sudaro vanduo, daugumos meteoritų netenkame jūrose ir vandenynuose. Manoma, kad kasmet į Žemę pataiko nuo 3–4 iki 10 meteoritų, bet apsiribojant tais, kurie nukrinta tik į sausumą, kasmet lieka 2–3.

Bendras meteoritų srautas kosminėje erdvėje nei didėja, nei mažėja, nors žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį gali susidaryti įspūdis, kad jų daugėja: dabar visi turime telefonus, labai greitai galime nufotografuoti ir nufilmuoti, yra ir įvairiausių stebėjimo kamerų, tad pastebėti meteoritus tapo daug paprasčiau. Bet jei pažvelgtume į kelių dešimtmečių, o juo labiau 50–100 metų laikotarpio vidurkį, jų skaičius yra stabilus. Mūsų šalis šiame kontekste neišsiskiria: moksliniai šaltiniai mini 4 meteoritus, per pastaruosius 150 metų pataikiusius į Lietuvos teritoriją. Paskutinis ir didžiausias nukrito 1933 m. netoli Žemaitkiemio miestelio Ukmergės rajone. Nuo smūgio jis subyrėjo, visi surinkti jo gabalai svėrė beveik 40 kg. Šiek tiek anksčiau, 1929 m., netoli Anykščių nukrito Andrioniškio meteoritas. Jis buvo gerokai mažesnis, surinkti tik keli kilogramai jo nuolaužų. 1908 m. meteoritas buvo nukritęs Akmenės apylinkėse, rasta apie kilogramą jo fragmentų, bet kur tie gabaliukai vėliau dingo, neaišku, galbūt atsidūrė įvairiuose pasaulio muziejuose. Mano žiniomis, Lietuvoje jų neturime.

– Taigi meteorito kelias vien kryčiu į Žemę nesibaigia. Kur jie galiausiai nukeliauja?

– Galiausiai jų kelionė baigiasi vienokiame ar kitokiame muziejuje, kad visuomenė galėtų su jais susipažinti, o patys muziejai galėtų jais keistis. Mokslininkai šiuos kosminius objektus turi labai trumpą laiką. Jų sudėties, struktūros tyrimams paprastai yra paimami tik gabalėliai. Šiais laikais tam užtenka kelių gramų ar net dar mažesnio dydžio fragmentų. Išskirtiniais atvejais labai dideli meteoritai, tokie kaip, pavyzdžiui, Namibijoje rastas pats didžiausias Žemėje, sveriantis 60 t, atkasami ir paliekami kaip turistinės traukos objektai.

– Kuo meteoritai įdomūs ir svarbūs mokslininkams?

– Jie mokslininkams suteikia galimybę pažvelgti į Saulės sistemos formavimosi pradžią. Planetų, įskaitant ir Žemę, uolienų struktūra per visą geologinę istoriją labai smarkiai keitėsi: jos lydėsi, tirpdavo, ataušdavo, vėl lydėsi… O meteoritai – tai likučiai medžiagos, nepatekusios į planetų sudėtį, nes jų kilmės šaltinis yra asteroidai. Jie (ar bent jų dauguma) niekada nebuvo didelių kosminių objektų sudėtyje, tokių pokyčių nepatyrė ir jų medžiaga struktūriškai nepakito. Taigi meteoritai – vienintelis būdas tyrinėti tuos objektus, iš kurių formavosi planetos. Štai todėl jie yra tokie svarbūs. Žemėje aptinkamiems meteoritams tirti galime naudoti pačius geriausius instrumentus, kuriuos turime laboratorijose: nuo itin galingų mikroskopų, leidžiančių nagrinėti pavienius atomus, iki prietaisų, skirtų atlikti itin detalią cheminę analizę.

Kita vertus, kai meteoritai nukrinta, juos iš dalies užteršia mūsų planetos medžiagos. Kuo ilgiau toks objektas praguli žemėje, tuo labiau jį gali paveikti vanduo, temperatūrų svyravimai, o jei jis suskilęs, per mikroįtrūkimus į vidų gali prasiskverbti tiek organinių, tiek neorganinių junginių. Nors labai patogu, kai meteoritai nemokamai atkeliauja į Žemę, vis dėlto juos tyrinėdami ne visada galime gauti tikrus, neiškreiptus duomenis. Pati tiksliausia ir detaliausia informacija prieinama tuomet, kai kosminiai aparatai keliauja į asteroidus ir ten arba vietoje tyrinėja uolienų sudėtį arba saugiai supakuotus kapsulėse mėginius atgabena į Žemę.

– Kai taip praplečiamos tyrimų galimybės, kokios dar informacijos šie dangaus kūnai suteikia?

– Visų pirma meteoritai padėjo atsakyti į vieną svarbų klausimą, susijusį su Žemės raida ir evoliucija, – sužinoti vandens kilmę mūsų planetoje. Maždaug iki XX a. vidurio ar net antrosios pusės vyravo kelios konkuruojančios hipotezės, aiškinančios, kodėl Žemėje vandens yra tiek daug: galbūt jį atgabeno kometos, o gal meteoritai, o gal pačioje besiformuojančioje Žemėje jo buvo pakankamai. Bet galų gale XXI a. kosminiais aparatais atlikti tyrimai šių ginčų neužbaigė, bet bent jau gerokai apribojo. Žemės ir kometose esančio vandens cheminės analizės palyginimas leido nustatyti, kad vanduo į mūsų planetą pateko ne iš šių dangaus kūnų. Pagrindinė dalis vandens maždaug lygiomis dalimis yra meteoritų atgabentas ir pačioje Žemėje buvęs vanduo. Jei kometos ir prisidėjo, tai ne daugiau kaip 10 proc.

Dar vienas labai svarbus ar net svarbiausias klausimas – tai gyvybės atsiradimas Žemėje. Ko gero, aišku, kad gyvi organizmai su meteoritais neatkeliavo. Bet meteoritai atgabeno pagrindines gyvybei reikalingas medžiagas, tokias kaip aminorūgštys ir kiti sudėtingi organiniai junginiai. Kadangi Žemei susiformavus jos paviršius buvo lavos vandenynas, sudėtingi organiniai junginiai, jei jų tuo metu ir buvo, dėl labai aukštos temperatūros suiro. Tik planetai pakankamai atvėsus, kai susidarė kieta pluta, o temperatūra tapo gerokai žemesnė nei 100 °C ir paviršiuje galėjo būti skysto vandens, organiniai junginiai galėjo išlikti, taigi juos kas nors turėjo atgabenti.

Nors jau XX amžiuje meteorituose buvo aptikta aminorūgščių, tarp mokslininkų vyko ginčas: vieni sakė, kad jos atsiradusios pačiuose meteorituose, kiti tą atsiradimą ginčijo ir teigė, kad tai žemiškos kilmės aminorūgštys, kurios per ilgą laiką įsismelkė į meteoritus. Ir tik per pastaruosius 5–10 metų, kai kosminiais aparatais iš asteroidų (iš jų, kaip minėjome, atskyla į Žemę nukritę meteoritai) atskraidinta mėginių, atlikus tyrimus juose rasta aminorūgščių – visų, kurių yra gyvuose organizmuose, ir dar daugybė kitų. Taip galų gale įrodyta, kad daugumą sudėtingų organinių junginių, kurie vėliau buvo reikalingi gyvybei atsirasti, į Žemę atgabeno meteoritai arba asteroidai.

– Vadinasi, meteoritai atsakingi už gyvybės atsiradimą. O ar galėtų jie prisidėti prie jos praradimo?

– Taip, bet ne prie visos gyvybės, tik prie sudėtingų jos formų. Tiksliau būtų kalbėti ne apie meteoritus, bet apie didesnius objektus, nuo kurių jie atskilo, – asteroidus. Geriausiai visiems žinoma istorija apie dinozaurų išnykimą, kai maždaug prieš 65 mln. metų Žemė susidūrė su, kaip dabar manoma, 10–20 km dydžio asteroidu. Smūgis buvo toks stiprus, kad į atmosferą išmestų dulkių kiekis daugybei metų užstojo Saulės spinduliuotę, temperatūra planetos paviršiuje nukrito ir taip atšalo, kad didžioji dalis gyvybės rūšių, įskaitant dinozaurus, išnyko.

Yra daugybė įrodymų, kad Žemėje yra įvykęs ne vienas toks masinis rūšių išnykimas, bet kalbant apie gyvybę apskritai, asteroidai nepajėgtų jos sunaikinti, nes paprasčiausi gyvi organizmai sugeba išlikti. Ne tik mikroorganizmai: iš dinozaurų istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo atsiradę maži – pelių dydžio – žinduoliai. Būdami šiltakraujai jie sugebėjo ištverti atšalimo laikotarpį. Taip, viena vertus, meteoritai ir asteroidai gali kelti pavojų sudėtingų gyvybės rūšių išlikimui, bet, kita vertus, dezinfekuoti planetos jie nepajėgtų. Šiuo metu nėra tokio dydžio asteroidų, kurie susidūrę su Žeme sugebėtų sukelti katastrofą, galinčią pražudyti net bakterijas ir mikroorganizmus.

Kita vertus, dabar kosminė erdvė stebima teleskopais, visi potencialiai pavojingi asteroidai yra atrasti, jų orbitos tiksliai žinomos, tad bent kelis šimtmečius į priekį tokią pasaulio pabaigos tikimybę galime atmesti. Žinoma, meteoritai, kurie už asteroidus yra daug mažesni, galbūt gali kelti nedidelį regioninį pavojų – sugriauti ar apgadinti pavienius namus, bet tai nėra globalaus masto grėsmė, tarkim, visam miestui, jau nekalbant apie ištisas valstybes.

– O žmogui? Ar yra tikimybė patirti tokį susidūrimą?

– Meteoritai yra pataikę į namus, automobilius, bet istoriškai patvirtintas ir dokumentuotas yra vienintelis atvejis, kai meteoritas sužeidė žmogų. Laimei, apsieita be tragiškų pasekmių. 1954 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Alabamoje, maždaug 4 kg meteoritas pataikė į namą, pramušė stogą ir, atšokęs nuo sienos ar baldo, atsitrenkė į kambaryje buvusią Ann Hodges. Moteriai po tokio susidūrimo liko nemaža kraujosruva, bet dėl to ji pateko į istorijos puslapius. Nors žinoma pasakojimų, kad senovėje meteoritai yra pražudę žmonių ar net ištisų miestų, jokių tvirtesnių įrodymų nėra.

– Ar apie meteoritus jau sužinojome visa, kas įmanoma?

– Kalbamės apie meteoritus kaip apie savotišką pavojaus šaltinį Žemei ir galbūt mūsų civilizacijai, bet yra ir praktinis, netgi, sakyčiau, komercinis jų pritaikymas. Mūsų planetos paviršiuje labai mažai aukso, platinos ar kitų retųjų elementų, nes per ilgą geologinį laiką sunkūs elementai nugrimzdo link Žemės centro ir juos pasiekti labai sunku. O meteoritai – tai kosminių objektų, kurie buvo labai nedideli, kelių dešimčių, galbūt iki 100 km, skersmens, likučiai, ir juos sudaranti medžiaga nespėjo susimaišyti. Todėl brangiųjų ir retųjų metalų koncentracija meteorituose gali būti kelias dešimtis kartų didesnė nei Žemės paviršiuje. Dabar jau pradedama galvoti apie asteroidų kasybą, siunčiant į juos kosminius aparatus ir vietoje išgaunant iridį, platiną, auksą ir kitus brangius išteklius. Kol kas šis būdas komerciškai dar neapsimoka, nes kosminiai skrydžiai nėra atpigę tiek, kad tai atsipirktų: auksas iš asteroido būtų dešimtis ar net šimtus kartų brangesnis už kasamą Žemėje. Bet jau atsiranda pirmieji startuoliai, kuriantys idėjas, kaip tai paversti realybe, ir planuojantys per artimiausius penkerius metus atlikti vadinamuosius demonstracinius skrydžius. Nedideli kosminiai aparatai keliaus iki Žemei artimų asteroidų, nusileis jų paviršiuje ir bandys išgauti bent mikroskopinius kiekius brangiųjų metalų. Tai sulaukia įvairių vertinimų, bet tikimasi, kad ne anksčiau nei šio amžiaus viduryje ar antrojoje jo pusėje pasiteisins komercinė retųjų elementų gavyba asteroiduose. Tad meteoritai ir asteroidai yra ne tik katastrofų, bet ir finansinės naudos šaltinis.

Kosminių akmenų klasifikavimas

Kuo skiriasi asteroidas, meteoras ir meteoritas? Asteroidai yra iš metalų ar uolienų sudaryti objektai, kurių daugiausia aptinkama tarp Marso ir Jupiterio esančioje srityje, vadinamoje asteroidų žiedu. Jie susidarė formuojantis pačiai Saulės sistemai. Labai maži asteroidai yra vadinami meteoroidais. Meteorai ir meteoritai – tai nuo kometų, asteroidų ar planetų nuskilę gabalai, kurie pasiekia kitą planetą, pavyzdžiui, Žemę. Jiems įlėkus į atmosferą ir nuo didžiulio greičio bei karščio užsiliepsnojus, jie vadinami meteorais. Nors dauguma šių atklydėlių atmosferoje išgaruoja, kai kurie ją sėkmingai perskrodžia ir nukrinta ant žemės – tuomet jie vadinami meteoritais.

Meteoritai užšalusiame žemyne

JAV Nacionalinio mokslo fondo remiama Antarktidos meteoritų paieškos programa ANSMET (Antarctic Search for Meteorites) kartu su NASA Džonsono kosminiu centru (Johnson Space Center) yra pagrindinės institucijos, atsakingos už Antarktidoje rastų meteoritų surinkimą ir saugojimą. Nuo 1976 m. ANSMET ekspedicijos Transantarktiniuose kalnuose aptiko ir surinko daugiau kaip 23 tūkst. meteoritų. Šie mėginiai tapo neįkainojamu informacijos šaltiniu, padedančiu mokslininkams tirti ankstyvąją Saulės sistemos istoriją, asteroidų sandarą ir planetų, įskaitant Žemę, formavimąsi. Tarp Antarktidoje rastų meteoritų yra ir retų Mėnulio bei Marso kilmės pavyzdžių.

Kaip prognozuojami meteorų lietūs?

Kad pamatytume meteoritus, lankome muziejus, o kad pasigrožėtume, kaip kosminės uolienos virsta krintančiomis žvaigždėmis, niekur vykti nereikia – pakanka tinkamu metu pakelti akis į naktinį dangų stebint vieną iš reguliariai pasikartojančių meteorų lietų.

Kai kosminė uoliena įskrieja į Žemės atmosferą didesniu nei 51 km/sek. greičiu, dėl trinties su oru ji smarkiai įkaista ir pradeda lydytis ir garuoti, o ją supančios dujos ima švytėti. Taip susiformuoja įsimintinas per dangų akimirkai nusidriekiantis šviesos pėdsakas.

Meteorų lietų galima numatyti labai tiksliai. Jis prasideda, kai Žemė kerta vienos ar kitos kometos orbitą. Aplink Saulę skrieja tūkstančiai kometų, o kelios iš jų kerta mūsų planetos orbitą. Artėdamos prie Saulės šios kometos šyla ir savo kelyje barsto nuolaužas – smilteles, akmenukus ir uolienas. Krisdamos į Žemės atmosferą šios dalelės sukelia meteorų lietų.

Tokie susidūrimai su kometų nuolaužomis įvyksta keliskart per metus. Šių reginių trukmė skiriasi priklausomai nuo meteorų srauto. Dauguma jų tęsiasi porą savaičių, bet didžiausio aktyvumo laikotarpis, kai Žemė kerta tankiausią liekanų sritį, gali trukti vos 1–2 valandas. Šie reginiai būna įspūdingiausi vidury nakties per meteorų lietaus piką. Jei dangus giedras ir pasiseka pamatyti daug meteorų, gali susidaryti įspūdis, kad dauguma jų lekia iš vieno dangaus skliauto taško. Jis vadinamas radiantu. Pagal tai, iš kurio taško krinta meteorų lietus, astronomai parenka jo pavadinimą.

Pavyzdžiui, Delta Akvaridų meteorų srauto radiantas yra netoli Vandenio Delta žvaigždės, Vandenio žvaigždyne. Geriausias laikas stebėti šį srautą – liepos pabaiga, o pats įspūdingiausias reginys būna liepos 30 d. naktį. Meteorų lietūs patrauklūs tuo, kad jais galima grožėtis net neturint jokios astronominės įrangos. Tiesa, nereikia tikėtis, kad visi Akvaridai bus vien Vandenio žvaigždyne, esančiame žemai pietuose, – verčiau dairytis po visą dangaus skliautą ir tikėtis sėkmės. Meteorų lietų geriausia stebėti iš plačios atviros vietos, kad matytųsi kuo daugiau dangaus. Svarbu ir tai, kad greta būtų kuo mažiau dirbtinės šviesos šaltinių.

Įspūdingiausi ir ryškiausi meteorų lietūs 2026 m.

Šiemet bus ne viena proga pasiimti termosą arbatos, išeiti į lauką ir, apsigobus šilta antklode, pasigėrėti tviskančiais šuorais nakties danguje.

Delta Akvaridai

Liepa–rugpjūtis
Didžiausias aktyvumas: liepos 30 d.
Skirtingai nuo daugelio kitų meteorų lietų, astronomai negali tiksliai pasakyti, kuri kometa paliko šias dulkes. Šį silpną meteorų lietų paprastai geriausia stebėti liepos pabaigoje. Tiesa, šiemet jį gali gerokai užgožti beveik pilnas Mėnulis.

Perseidai

Rugpjūčio vidurys
Didžiausias aktyvumas: rugpjūčio 13 d.
Perseidai – įspūdingiausias Šiaurės pusrutulyje matomas meteorų lietus su radiantu Persėjo žvaigždyne. Didžiausio aktyvumo laikotarpiu per valandą galima pamatyti 50–100 perseidų. Šie ryškūs meteorai juda greitai ir dažnai palieka ištęstas linijas, kurios matomos kelias sekundes net išnykus pačiam meteorui.

Leonidai

Lapkričio vidurys
Didžiausias aktyvumas: lapkričio 17 d.
Leonidų meteorų lietus, krintantis iš Liūto žvaigždyno, kartais būna įspūdingas, bet gali ir nuvilti. 2026 m. giedrame ir tamsiame danguje per valandą turėtų būti matoma iki 15 meteorų. Žinoma, jei nesutrukdys rudeniniai debesys.

Geminidai

Gruodžio vidurys
Didžiausias aktyvumas: gruodžio 14 d.
Iš Geminidų galima tikėtis įspūdingo reginio, pretenduosiančio į geriausio 2026 m. meteorų lietaus titulą: jo intensyvumas sieks iki 150 meteorų per valandą. Geminidai paprastai būna ryškūs, o ir pilnėjantis pusmėnulis ne itin trukdys juos stebėti. Tiesa, Lietuvoje tokiu metu dažniausiai būna debesuota.

Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.