Kaip ir toje dainoje, laiko nepasuksi atgal, nes jis – visagalis. Kiekvienas pragyventas etapas žmogui reikšmingas ir svarbus. Apie tai kalbėjomės su 89-ąjį gimtadienį švęsiančiu legendiniu operos solistu, muzikos pedagogu, profesoriumi Eduardu Kaniava

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Maestro, kaip jaučiatės akistatoje su laiku?

– Manau, kad žmogui, sulaukusiam mano amžiaus, protingiausia yra nekreipti dėmesio į jokius skaičius, o apie senatvę ir jos problemas kalbėti nesinori. Sulaukti senatvės nėra labai didelis džiaugsmas. Apie mano, operos solisto, praeitį, pasiekimus scenoje, tebeliudija teatrų archyvai.
Aš nesu iš tų, kuris kartkartėmis žvelgia į gyvenimo fotografijas, liudijančias apie įvairius įvertinimus, susitikimus ir išsiskyrimus. Labiausiai džiugina nuotraukos, kuriose mes kartu su Barbora. Beje, ji prieš kelerius metus sutvarkė ir atidavė saugoti gausybę nuotraukų, kitokių su mano karjera susijusių relikvijų į saugią vietą sostinėje. (Barbora Abromavičiūtė-Kaniavienė – antroji solisto žmona. Ji ilgą laiką vaidino Lietuvos televizijos teatre, vedė laidą „Pas Barborą“. Pora susituokė prieš 58 metus – aut. past.).

– Daugelyje interviu esate minėjęs, kad jūsų gyvenime buvo ir netikėtų posūkių, kuriuos lėmė likimas.

– Tai tiesa, ir beveik visi tie staigūs posūkiai buvo sėkmingi ne dėl to, kad aš taip planavau ar atkakliai siekiau, bet taip jau buvo lemta iš aukščiau. Galbūt dėl to man tokia svarbi daina, kurią atlikdavome su mano studentu Deiviu (Deividu Norvilu). „Tu, kuris aukštai“.

– Gimėte Klaipėdoje, vėliau su tėvais persikėlėte į Kauną. Norėjote stoti į Medicinos institutą, bet, pabijojęs didelio konkurso, pasirinkote studijas Veterinarijos akademijoje ir čia atėjote į chorą. Jūsų gražus balsas neliko nepastebėtas. Lemtingą gyvenimo posūkį lėmė netikėtas susitikimas su Lietuvos operos legenda Kipru Petrausku. Priminkite, kaip tai atsitiko?

– Tais metais kartu su choru nuvykome į sostinę, kur Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija) vyko saviveiklos kolektyvų ir atlikėjų koncertas. Man teko dainuoti solo kompozitoriaus Jono Švedo dainą „Baltos gėlės“. Žinoma, jaudinausi, nes tarp klausytojų buvo ir legendinis maestro Kipras Petrauskas, kuriam visada rūpėjo solistų pamaina. Per pertrauką jis pagyrė mano dainavimą, o po koncerto pakvietė pas jį užeiti. Pamenu šmaikščią maestro pastabą: „Tau reikia dainuoti publikai, o ne paskui karvių uodegas vaikščioti! Ateik į Konservatoriją ir būsi mano mokinys“. Kai įstojau į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Petrausko globon nebuvo įmanoma pakliūti. Mano studijų vadovu tapo žinomas to meto dainininkas, režisierius ir pedagogas Petras Oleka.

– Buvote vos 21-erių, kai dar studijuodamas debiutavote Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT). Pirmasis Jūsų vaidmuo – Figaras Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vėliau – baritono vaidmenys žymiausiose klasikos operose „Karmen“, „Traviata“, „Otelas“, „Rigoletas“ ir kitose. Kurie iš daugybės vaidmenų jūsų labiausiai mėgstami?

– Nelengvas klausimas, nes kiekvienas iš dainuotų operų personažų man buvo svarbus, kiekvienam įkūnijimui kruopščiai ruošdavausi, daug repetuodavau. Juk labai svarbu, kad balsas neapviltų, o ir personažo charakteriui įkūnyti skyriau ne mažiau dėmesio. Persikūnijimo magija – visada šalia.
Vis dėlto per visą mano karjerą daugiausiai emocinių jėgų pareikalavo Rigoletas Džuzepės Verdžio operoje. Jis lydėjo per visą artisto gyvenimą. Šį vaidmenį esu ruošęs ir dainavęs Havanos teatre Kuboje ir daugybėje kitų užsienio šalių teatrų. Rigoletas jaudino savo istorija, ryškiomis emocijomis, arijomis.

Vaidmuo vydavo vaidmenį, teko dainuoti ne tik Lietuvos teatrų scenose, bet ir užsienio gastrolėse. Šiandien tas darbų scenoje kaleidoskopas kartais atgimsta sapnuose.

– Rodos, jau bus du dešimtmečiai, kai su žmona gyvenate Palangoje.

– Buvo metas, kai iš čia važinėdavau dėstyti į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, turėjau pareigų ir uostamiesčio muzikiniame teatre, kuriame buvau Meno tarybos pirmininku. Bet metai bėga, gyvenimas keičiasi… Jau beveik esu ir užmiršęs, kad buvau ir tebesu dainininkas. Dėl to vėlgi kaltas tas nesustabdomai bėgantis laikas, kuris veikia ir kūną, ir turėtą energiją bei pomėgius.

Kartais praeiviai sustabdo mane, vaikštinėjantį po Birutės parką ar pajūriu. Kalbina. Sako, prisimena ne tik iš vaidmenų operose, bet ir iš koncertų, televizijos ekranų, kai nuolat skambėdavo populiarioji giesmė „Tu, kuris aukštai“… Beje, su Deiviu esame įrašę dvi kompaktines plokšteles – šią ir „Ave Maria“.

– Koks kūrybinis sprendimas jūsų ilgametėje karjeroje buvo pats drąsiausias?

– Aš visada tikėjau ir tikiu savo likimo žvaigžde. Niekuomet nieko neplanuodavau iš anksto, tačiau tarytum nelauktai įvykdavo tai, ko trokšdavau. Dažniausiai problemos sprendimas ateidavo tarytum savaime. Ir viskas išsipildydavo palankiai.

– Vilnius ilgus metus buvo jūsų didžiųjų pasiekimų centras. LNOBT puikiai klostėsi jūsų karjera, tapote ir tuometės Lietuvos konservatorijos dėstytoju, profesoriumi, buvote ir Dainavimo katedros vedėju. Paskui – pasiūlymas dirbti Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Galbūt tai – jus lydinti likimo žvaigždė?

– Taip man buvo lemta. Visos aplinkybės susiklostė, kad sugrįžau į pajūrį, kuris nuo seno mane traukė, nes esu gimęs Klaipėdoje. Vėliau mano tėvai dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių išvažiavo į Šiaulius, paskui atsikraustė į Kauną. Šis miestas mano gyvenime reikšmingas tuo, kad tada, kai baigiau vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnazija – aut. past.), prasidėjo mano nepaprasta kelionė į profesiją, apie kurią jau pasakojau.

O mano tėvai iš Kauno grįžo į Palangą, kur pasistatė dviejų aukštų namą ir ilgai jame gyveno. Kai mano gimdytojai išėjo anapus, likimas lėmė su Barbora atsikraustyti į šį namą, kurį gerokai atnaujinome pagal savo skonį. Barbora mėgsta gėles, augina orchidėjas, o dėl interjero, paveikslų ir kitų detalių nesiginčijame.

Tuo pačiu metu dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete nebuvo lengva. Automobiliu važinėdavau į paskaitas Vilniuje. Tos ilgos kelionės man net patikdavo, nes galėjau klausytis mėgstamos muzikos. Atstumų nebijojau, vis dėlto tos kelionės tapo varginančios ir neteko prasmės, tad darbo LMTA teko atsisakyti. Prie vairo senokai nebesėdu, automobilio nebeturiu ir nebenoriu.

– Maestro, kad jūsų likimo žvaigždė atvedė į operos pasaulį nestebina, nes jūsų biografijoje randame, kad ir jūsų tėveliai buvo muzikalūs.

– Mano tėveliai Stasys ir Elena Kaniavos buvo susiję su muzika. Tėvas grojo trombonu bei kitais pučiamaisiais, dirbo ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, o mama turėjo puikų balsą ir, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiai, galėjo tapti gera dainininke. Mamos brolis Juozas Palubinskas buvo aktorius, tad mano polinkis į vaidybą tikriausiai iš jo.

– Muzikologai yra ne kartą minėję, kad jūsų balsas yra ypatingo tembro, kad jį galima atskirti iš kitų įvairiu metu dainavusių baritonų.

– Niekada į sceną ar į užsiėmimus su studentais neišeidavau iš ryto gerą valandą neprasidainavęs. Beje, nuo tų mano balso pratimų kentėdavo kaimynai. Dabar jau kelerius metus to nedarau, nes vėliau keliuosi, po truputį nustojau traukti tas ryto treles. Beje, labiausiai mano prasidainavimų pasigenda Barbora.

– Buvote ne tik žinomas operos solistas, bet ir populiarių dainų atlikėjas. O Klaipėdos universiteto Menų fakultete išugdėte visą būrį žinomų dainininkų. Kas iš jų pastaruoju metu jus džiugina?

– Išskirtinio balso baritonas Mindaugas Rojus, sėkmingai dirbantis Klaipėdos muzikiniame teatre. LNOBT vienas geriausių solistų yra mano studentas Steponas Zonys, taip pat daugelyje tarptautinių vokalistų konkursų pasižymėjęs Deividas Staponkus. O ką jau kalbėti apie populiarųjį Deividą Norvilą. Klaipėdos Menų fakultete mano studentės buvo ir merginos, viena iš jų – Loreta Ramelienė.

Savo studentams nuolat sakydavau, kad operos solisto priedermė reikalauja užmiršti scenoje viską, kas trukdo dainuoti. Jauniems žmonėms taip pat primindavau, kad esant blogam orui bent jau užsirištų šaliką, o balsą – patį brangiausią muzikos instrumentą – nuolat tobulintų.

– Kartu su legendiniu operos solistu Virgilijumi Noreika ir kolega Vladimiru Prudnikovu buvote susibūrę į populiarųjį trio „Trys tigrai“. Ar džiugina tai, kad jaunesnioji karta bando sekti jūsų pavyzdžiu?

– Be abejo. Džiugu, kad solistai suburia nedidelius ansamblius, populiarina gerą muziką.

– Jūsų gyvenimas labai turiningas, kupinas posūkių, įspūdžių, susijusių ne tik su muzika. Tarp daugybės šiandien išleidžiamų knygų pasigendame knygos apie jus.

– Esu senokai išleidęs nedidelę knygelę, kuri buvo pavadinta „Dainavimas – toks mano amatas“. Turėčiau daug ką papasakoti, jeigu kas sumanytų parašyti naują.

– Jūsų su Barbora duetas – gražus šeimos pavyzdys, kurio pamatas – santarvė, elegancija, muzikinių ir galbūt kulinarinių skonių suderinamumas.

– Tai, kad mes su Barbora susitikome, taip pat yra Dievo dovana. Meilė gimė iš pirmo žvilgsnio, kai beveik prieš 60 metų atsitiktinai susitikome viename draugų vakarėlyje. Mūsų ilgo ir darnaus gyvenimo pamatas yra būtent draugystė.

– Barbora yra sakiusi, kad dažniausiai esate geros nuotaikos, stengiatės neužkrauti nei jai, nei kitiems nesėkmių ar rūpesčių. Koks jūsų energijos, ir geros nuotaikos receptas?

– Tokio recepto neturiu ir niekada neturėjau. Ir bendraudamas su kolegomis teatre, ir su savo sūnumis: Andriumi, iš pirmos santuokos, ir Edvardu, mudviejų su Barbora vaiku, taip pat su jau užaugusiais anūkais, stengdavausi išlaikyti vidinę ramybę. O gyvenimas su Barbora – ypatingas. Ji mėgsta sakyti, kad aš esu jos karalius, o ji – karalienė. Ir dar priduria, kad mano taktiškumas, tolerancija ir didžiulis darbštumas yra Dievo dovana.

– Jeigu tuos jūsų turiningo gyvenimo (ne tik muzikine, bet ir šeimos laimės prasme) metus apibūdintumėte operos arija ar daina, kokia ji būtų?

– Yra tokia kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio daina „Einu su tavim susitikti“, kurioje skamba gražūs žodžiai: „Tu ir mano kalnas, ir pakalnė…“

– Artėja vasara, tad jūsų namai Palangoje tikrai prisipildys šurmulio.

– Su draugais dažniausiai pasimatome vasarą, tačiau ir žiemą, ir rudenį, ir pavasarį apsilanko mums mieli žmonės, artimiausi mūsų bičiuliai. Gal galėjo būti kitaip, bet su sūnumis bendraujame daugiausia telefonu, labai artimų susitikimų neturime…

– Papasakokite apie Andrių ir Edvardą.

– Andrius Kaniava – žinomas artistas ir bardas, neseniai šventė 60-metį. Į vieną savo bardišką pasirodymą Andrius buvo įtraukęs ir mane. Edvardas, mūsų su Barbora sūnus, yra tarsi iš kitos operos. Jis baigė technikos vadybą, nors ir turėjo gabumų aktorystei. Su anūkais taip pat bendraujame nedaug, nes esame kito pasaulio, kito laikmečio, o ne interneto žmonės.

– Kaip šiandien suprantate sąvoką „laimingas gyvenimas“?

– Mano didžiausia gyvenimo laimė – tai, jog mus su Barbora suvedė likimas. Pragyvenome laimingai 58 metus ir, tikiuosi, dar ilgai gyvensime.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.