Vienas iš talentingiausių lietuvių menininkų Vitalijus MAZŪRAS pasižymi ypatingu darbštumu, originalumu, lakia fantazija ir atsidavimu lėlių teatro puoselėjimui. Visai neseniai jam sukako 91 metai, tačiau dvasinės ir fizinės energijos, meilės lėlių teatrui bei jo žiūrovams gali pavydėti ir gerokai jaunesni kūrėjai.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Vien 30 metų (1964–1994 m. su pertraukomis) darbavęsis Vilniaus „Lėlės“ teatre, statęs spektaklius ir kitur, kūrėjas įdiegė daugybę naujovių: patobulino pačias lėles, kūrė įdomią scenografiją, o svarbiausia – pasiekė, kad aktoriai išėjo į sceną kartu su lėlėmis. Ne veltui jis tarp teatralų vadinamas lėlių teatro dievu.

Pasak teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės, parašiusios knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ (2015), kai kurie V. Mazūro atradimai, sumanymai atrodo ne prasčiau nei garsiųjų pasaulio menininkų Piterio Bruko, Roberto Vilsono ar lenkų avangardisto Tadeušo Kantoro. Jis ėjo nepramintais keliais ir garsino Vilniaus „Lėlės“ teatro vardą. Poetinio, metaforiško marionečių teatro kūrėjas įdiegė atviro sąlygiškumo estetiką, ėmė statyti suaugusiesiems skirtus draminius veikalus. Brandžiuoju laikotarpiu kūrė moderniojo lėlių teatro modelį, pasitelkdamas lietuvių poetus ir kompozitorius plėtojo poetinę tautiškojo teatro kryptį. Aukščiausias jo darbų įvertinimas – 2012 m. Lietuvos nacionalinė premija.

Tarsi kitame pasaulyje

Apsilankę legendinio lėlininko V. Mazūro ir jo žmonos aktorės Nijolės Bižanaitės namuose, įkurtuose sostinės Didžiosios gatvės kieme esančio namo palėpėje, pasijutome tarsi kitame pasaulyje. Lėlininku dažniausiai vadinamas menininkas, prieš kelias dienas šventęs 91-ąjį gimtadienį, buvo gerai nusiteikęs. Tad pirmiausia pasiteiravome, ar sulaukė daug svečių. „Tikėjausi ramaus pasisėdėjimo su žmona Nijole prie vyno taurės ir jos pagamintų gardžių pietų, bet atėjo sūnus Kristijonas su anūke, paskambino giminaičiai, keli bičiuliai, – dėstė garsus teatralas. – Neturiu kuo labai džiaugtis. Štai kai sukaks 100 metų, tada bus šventė. Tikiuosi, kad ir mūsų naminukas paršelis Ikaras jos sulauks.“

Lėlininko atmintyje dar gyvi prisiminimai iš jo 90-mečio šventės. „Pernai tai šventėme smagiai, – pasakojo kūrėjas. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo atidaryta mano naujausių paveikslų paroda „Išsilaisvinimas“.“ Priminsime, kad jubiliatas – ne tik teatro lėlininkas, režisierius ir dailininkas, baigęs scenografiją Vilniaus dailės institute. Jis – ir Dailininkų sąjungos narys.

Kolegos ir buvę V. Mazūro studentai džiaugėsi nauju teatro patriarcho kūrybos etapu, tiksliau, jo sugrįžimu prie tapybos. Kodėl jubiliejinė paroda vyko Kaune, o ne Vilniuje? „Šito klauskite maniškės Nijolės. Ji taip pasiūlė. Kauno lėlių teatre pradėjau spektaklių dailininko karjerą. Beje, per mėnesį turėjau nutapyti dešimt naujų paveikslų“, – šypsojosi dailės mūzos tebelankomas menininkas.

Neišsenkantis prisiminimų lobynas

Nenuostabu, kad Lietuvos lėlių teatre V. Mazūrui tenka išskirtinė vieta. Kartais jam priskiriamas Vilniaus lėlių teatro, vėliau pervadinto „Lėlės“ teatru, revoliucionieriaus titulas.

Pirmuosius savo žingsnius lėlininkystės srityje kūrėjas vertina savotiškai: „Tuomet buvau akiplėša su kieta nuomone, o Vilniaus lėlių teatro įkūrėjas Balys Lukošius buvo tolerantiškas ir labai tvarkingas žmogus. Kai baigiau studijas Dailės institute, jis mane priėmė į teatrą dailininku. Penkerius metus visokiais savo šposais kankinau teatro direktorių, bet iš jo ir daug ko išmokau. Suvokimo apie lėlių teatrą tuomet gavau gal šimtą kartų daugiau negu vėliau ardamas neartus dirvonus.“

Sostinės lėlių teatras, kuriam tuomet vadovavo B. Lukošius, buvo įsikūręs M. K. Čiurlionio gatvėje, o V. Mazūras į jį atėjo dar 1958 m., kai Vilniaus dailės institute studijavo scenografiją. Įsidarbino sargu, nes pragyventi vaikiui iš kaimo nebuvo lengva. „Vaikystėje nesėdėjau dykas, mokėjau dailiai drožti medį, dariau visokius tankus, lėktuvus, malūnus, aitvarus. Teatro vadovui kaip tik reikėjo nagingų žmonių, kurie galėtų padaryti spektakliams lėlių, tad ir pakvietė mane po paskaitų jau rimčiau padirbėti“, – prisiminė menininkas, visada domėjęsis, ką kuria lėlininkai svetur. Tada buvo galimybė nuvykti į lėlių teatrų festivalius Maskvoje, taip pat užsienyje.

Vitalijus nesižavėjo butaforiškai sukurtomis lėlėmis, bet kartą pamatė vieno atvykėlio spektaklį, kuriame lėlės ir trepsėjo, ir lipo laiptais, ir laisvai judėjo... „Tada ir supratau, kad lėlių teatras gali būti visiškai kitoks, valdomas virvučių. Naujovę pritaikiau spektakliui „Pavogtas sviedinys“, po to kūrėme „Tigriuką Petriuką“, kur lėlės buvo jau kitokios... Nenustojau stebinti B. Lukošiaus, man skyrusio teatre kambariuką, kur pasidariau dirbtuvėlę ir gyvenau penkerius metus, bet vieną kartą prie durų radau raštelį: „Prašau apleisti teatrą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Ką darysi? Tuomet Vitalijus nuvažiavo į Kauno lėlių teatrą ir įsidarbino dailininku pas legendinį režisierių Stasį Ratkevičių. Ten savo išmonę pritaikė jo režisuotoje „Zuikių mokykloje“, o paskui gavo pasiūlymą kurti scenovaizdį „Eglei žalčių karalienei“, ir taip jaunas dailininkas užsikabino teatre. Tačiau jam norėjosi pačiam režisuoti. Į Vilniaus lėlių teatrą (nuo 1971 m. vadintą „Lėlės“ teatru) jį sugrįžti pakvietė tuomet vyriausiąja režisiere tapusi Aurelija Ragauskaitė. Buvo vaidinama Salomėjos Nėries mokykloje, o Arklių gatvėje teatras duris atvėrė tik 1975-aisiais. „Tuo metu A. Ragauskaitė pradėjo repetuoti Violetos Palčinskaitės „Aš vejuos vasarą“ ir sumanė visokių dalykų, tačiau šio darbo nepabaigė, o tai padaryti teko man“, – dėstė V. Mazūras.

Kelio pradžia ir netikėtumai

Teatro magiją Vitalijus pajuto dar vaikystėje gimtuosiuose Šiaulėnuose Radviliškio rajone. „Mūsų šeimoje, kaip toje lietuvių pasakoje, buvo septyni broliai ir sesuo Elenytė, – pasakojo lėlininkas. – Pamenu, kai sovietinis kolchozas atėmė viską: roges, vežimą, o svarbiausia – arklius, kuriuos labai mylėjome.“ Nuoskaudos iš tų dienų ir tautos tragedija atsispindėjo ir V. Mazūro spektakliuose.

O menininko gyslelę Vitalijus pajuto piešdamas, drožinėdamas ir vaidindamas mokyklos dramos būrelyje. Baigęs vidurinę Šiaulėnuose, į Dailės institutą įstojo iš antro karto, o tarp tų bandymų mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute. „Kompoziciją man dėstė Vytautas Palaima, o tapybą – dailininkas Jonas Švažas – labai geras dėstytojas ir žmogus“, – pabrėžė dailės žinias teatre pritaikęs menininkas.

Kūrėjas teigė, kad jam tuomet nebuvo svarbu, ką kas sako, nes vadovavosi tuo, ką liepė sąžinė. „O jeigu kam iš valdžios atrodė kitaip, tai – jų problemos, – tvirtino lėlininkas. – Aš kurdavau taip, kaip man reikėjo, tad visai neskaudėdavo, kai mane išmesdavo iš teatro.“

Lietuvos lėlių teatro istorijoje išskirtinis įvykis buvo, švelniai tariant, nuolat prieštaraujančio ir savarankiškos elgsenos V. Mazūro paskyrimas Vilniaus „Lėlės“ teatro vadovu. Tąsyk teatro vairas buvo patikėtas ne režisieriui, o dailininkui, kurio kūryboje tilpo ir režisūra, ir vaizdas, ir pati lėlininkystės technologija.

Vaisinga bičiulystė su žymiais poetais

Lėlininkas tuo laikotarpiu labiausiai vertina ir pabrėžia savo draugystę su XX a. 7–8 dešimtmečiais lėlių teatre debiutavusiais kaip dramaturgais poetais Marcelijumi Martinaičiu ir Sigitu Geda. „Jie buvo artimi mano draugai. Jų kūryba buvo pripažinta ne tik literatūros pasaulyje. Buvo visko, bet jie rašė talentingai iš savo ir mūsų tautos gyvenimo, o aš jiems pasiūlydavau vieną ar kitą temą, kuri tiko „Lėlės“ teatrui“, – aiškino V. Mazūras ir pridūrė, kad dažnai tuos tekstus tekdavo gerokai trumpinti ir pritaikyti scenai.

Taip repertuare atsirado M. Martinaičio parašyta pasaka „Pelenų antelė“, su Laima Lankauskaite buvo pastatytas ir poeto sukurtas „Avinėlio teismas“, o 1981 m. scenoje pasirodė bene reikšmingiausias poeto kūrinys „Žemės dukra“. Su S. Geda bendradarbiavimas taip pat buvo vaisingas: 1974 m. rampos šviesą su V. Mazūro pagalba išvydo „Pasaka apie stebuklingą berniuką“, „Ak vija, pinavija“ pagal Joną Biliūną ir kt.
Tuo metu, profesorei Irenai Vaišytei pritarus, pagaliau buvo leista V. Mazūrui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengti lėlininkų kursą. Tai buvo geras artistinis pamatas V. Mazūro statytiems į lietuviškos dramaturgijos aukso fondą patekusiems spektakliams atsirasti.

Paprašytas iš daugybės kurtų spektaklių išskirti kelis, kurie pačiam labiausiai prie širdies, lėlininkas pirmiausia paminėjo M. Martinaičio „Žemės dukrą“. Tai – trečiasis režisieriaus spektaklis pagal Eglės žalčių karalienės legendą. „Tai buvo sutelktas darbas ir visiems rūpėjusi tema bei rezultatas. Labai tikslią ir graudžią muziką šiam spektakliui parašė kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Esu jam labai dėkingas“, – teigė kūrėjas ir pridūrė, kad jam taip pat artimas spektaklis „Raudonligė“, kuriam parašyti tekstą paprašė S. Gedos. „Tai įvyko tada, kai perskaičiau, jog stribai Dzūkijoje sudegino kaimą. Pasakiau apie tai Sigitui, ir jis sutiko greitai parašyti, o po kelių savaičių atnešė 70 puslapių. Man pridėjus ranką, liko kokie 7 ar 8 puslapiai, gal veikiau replikos“, – dėstė pašnekovas.

Beje, publika labai jautriai priėmė šį kūrinį, nes tema – labai skaudi. „Man spektaklis buvo gražus, gal kai kam – baisus. Jį parodėme Kaune sąjunginio teatrų festivalio metu, – pasakojo režisierius. – Kai išėjome nusilenkti, prie manęs pripuolė koks pusšimtis žmonių su ašaromis akyse. Mano marškiniai nuo tų žiūrovų ašarų buvo šlapi. Festivalyje dalyvavo teatro kritikai iš Maskvos, o aš kitą dieną sulaukiau klausimų: „Vitalijau, kodėl jūs taip?..“ Mat drįsau tą raudonąjį terorą parodyti scenoje. Tai buvo 1989 m. pradžia, kai jau pradėjo kurtis Sąjūdis.“

Paklaustas, ar nesigaili, kad visą savo kūrybos ir fantazijos bagažą paskyrė būtent lėlių teatrui, V. Mazūras pabrėžė: „Radau sovietmečiu nišą, kurioje buvo galima metaforomis paprieštarauti sistemai. Žinoma, teko su daug kuo dėl to susiginčyti ir net trenkti durimis – išeiti iš vieno ar kito teatro. Dažnai prieš pat premjerą reikėdavo Kultūros ministerijai pasiklausyti pamokslo, o kartą net penkias valandas man teko aiškinti, kaip aš režisuoju naują spektaklį.“

Meilės istorija tęsiasi

Kūrėjas taip pat pasakojo, kaip jam, kaip scenografui, teko vykti į Šiaulius, kur režisierius Algirdas Bubnelis statė „Devyniabrolę“ (muzika – Teisučio Makačino). Tame spektaklyje pagrindinį Elenytės vaidmenį kūrė aktorė N. Bižanaitė. Tada prasidėjo jųdviejų meilės istorija, kuri tęsiasi jau daugiau kaip pusę amžiaus, o santuoka prieš trejus metus buvo sutvirtinta sostinės Dievo Gailestingumo koplyčioje.

Su aktore Nijole jie kartu keliauja per gyvenimą, paženklintą tarpinėmis stotelėmis tarp vieno teatro ir kito. Teatralų šeima susilaukė dviejų vaikų – Beatričės ir Kristijono. Jiedu nesusidomėjo aktoryste. Tiesa, kurį laiką dukra dirbo Panevėžio dramos teatre administratore, dabar studijuoja, o Kristijonas mokėsi Anglijoje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą, bet tapo kompiuterių specialistu. Mazūrai džiaugiasi trimis anūkėmis.

Teatro džiaugsmą, kuris tebelydi maestro iki šiol, pratęsė namų teatras „Paršiukas Ikaras“, įkurtas drauge su žmona Nijole. Paršelis vardu Ikaras – juokingas ir labai mielas pastarųjų dešimtmečių lėlininko bendražygis. „Viskas prasidėjo nuo to, kai buvau kviečiamas į vaikų darželius su Donaldo Biseto istorija apie paršiuką Ikarą. Lėlė marionetė paršelis tapo ir mūsų su žmona sumanyto ir 1997 m. įkurto namų teatro pavadinimo motyvu, – atskleidė kūrėjas. – Teatras tapo išskirtinis, nes viską režisuoju ir scenografiją kuriu bei vaidinu aš, o renginius organizuojame kartu su žmona. Važiuojame į mokyklas, vaikų darželius, dalyvaujame šventėse.“
Pirmasis spektaklis „Žemynėlis“, vėliau pervadintas „Berniuku ir arkliuku“, buvo labai gerai įvertintas Suomijoje ir Maskvoje vykusiuose šeimų teatrų festivaliuose. „Berniukas ir arkliukas“ dalyvavo ir festivalyje Švedijoje, o vėliau gimė spektakliai „Pasaka apie tris paršiukus“, „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“, „Sniego karalienė“ ir kt.

„Visos mano idėjos, spektakliai plūsta iš neišsenkamų vaikystės prisiminimų, iš bobulės sektų pasakų. Vaikystė buvo ir yra visas mano pasaulis, pasakų pasaulis. O lėlė – tai simbolis, kviečiantis drąsiai žengti anapus kasdienybės. Kurdamas spektaklius visada galvoju ne tik apie mažuosius žiūrovus, bet ir apie jų tėvelius. Noriu, kad jie išgirstų ir pamatytų tai, ką girdi ir mato vaikai, kad būtų tvaresni vaikų ir tėvų ryšiai“, – prisipažino lėlių teatro dievu vadinamas V. Mazūras. Beje, savito namų teatro kūrėjai kartu su vaikais ruošia popierinius karpinius ir kuria šešėlių teatrą, turintį magiško žavesio.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.