Įsivaizduokime Lietuvą po dvidešimties metų. Ką matome – pažangią ekonomiką ir pilietišką visuomenę, gebančią veikti greitai kintančiame pasaulyje? O gal šalį, kurioje sprendimų vengia nepasitikintys savo jėgomis žmonės? Valstybės ateitį kurs tie, kurie šiandien mokosi mokyklose. Valstybės ateities raidos scenarijus didele dalimi priklauso nuo mūsų visų požiūrio į švietimo sistemą, nuo investicijų į ją. Tai, kaip žiūrime į švietimą dabar – ar keliame kartelę, ar nuleidžiame – nulems, kokią Lietuvą turėsime rytoj.

Robertas Dargis

Dabartinis pasaulis – tai netikrumo, krizių ir nuolatinių pokyčių laukas. Jame išgyvens ne tie, kurie išmoko „teisingus atsakymus“, o tie, kurie moka mąstyti, mokytis ir veikti. Nežinome, kokių konkrečių įgūdžių reikės po dešimtmečio – bet žinome, kad reikės nuolat žinias atnaujinančių, gebančių prisitaikyti ir kurti žmonių. Būtent tokias savybes ugdo stiprus ir reiklus švietimas.

Deja, tokias savybes turinčių žmonių Lietuvoje turime nedaug. Šiandien net trečdalis mūsų suaugusiųjų geba, geriausiu atveju, atlikti tik pačius paprasčiausius skaičiavimus, rodo Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas. Beveik pusė žmonių – pusė! – gali spręsti tik paprastas problemas, turinčias nedaug kintamųjų. Tokių paprastų problemų šiandieniniame pasaulyje vis mažėja. Negana to, prastas ugdymas mokyklose lemia ir prastėjantį aukštąjį mokslą, ir akademinius bei mokslo pasiekimus. Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių raštingumas yra žemesnis nei kai kurių šalių vidurinių mokyklų abiturientų.

Paskutinis prastai veikiančios švietimo sistemos pavyzdys – šių metų matematikos brandos egzaminas. Be pridėtų 10 balų, žemesnio lygio egzamino nebūtų išlaikę 60 proc. jį laikiusiųjų. O net pridėjus balus, ir taip žemos kartelės neperlipo 40 proc. mokinių.

Ir ką mes Lietuvoje darome tokioje situacijoje? Mes sakome, kad egzaminas, matyt, buvo „per sunkus“. Bet ką mes iš tikrųjų sakome? Tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek visai sistemai mes sakome: „netikime, kad jūs esate pajėgūs šią kartelę įveikti“, o tiems, kas tik po metų ar kelių laikys egzaminą, mes duodame ženklą, kad stengtis neverta – viskuo pasirūpins politikai.

Tačiau juk turėtume elgtis atvirkščiai – ieškoti giluminių bei esminių nesėkmės priežasčių ir jas spręsti. Ne tam, kad visi taptų matematikais, o tam, kad visi taptų žmonėmis, gebančiais gyventi, veikti ir kurti rytdienoje. Atsisakius aukštų reikalavimų mokykloje, jie niekur iš gyvenimo nedings. Anksčiau ar vėliau jaunuoliai su jais susidurs universitete, darbo rinkoje ar gyvenime – ir tas susidūrimas bus žymiai skaudesnis.

Nepamirškime, kad bazinių žinių turėjimas žmogui ateityje suteiks platesnes galimybes rinktis. Jeigu mes galvojame apie mūsų valstybės ateitį, tai pripažinkime, kad kiekvienas dabar sėdintis mokyklos suole neišvengiamai darbe susidurs su naujausiomis technologijomis ir dirbtiniu intelektu, tad jie privalo turėti bent jau elementarius tiksliųjų mokslų pagrindus.

Estija, šiuo metu pirmaujanti tarptautiniuose žinių reitinguose, jau seniai pasirinko šitą kelią ir jo laikosi. Ji nekoreguoja standartų pagal tai, kas patogu, o kuria sistemą, padedančią vaikams tuos standartus pasiekti ir klestėti XXI amžiuje. Beje, matematikos egzaminas šioje šalyje (priešingai nei Lietuvoje) yra privalomas visiems, norintiems gauti mokyklos diplomą. Ir šiandien estų penkiolikmečiai lenkia ne tik mus, bet ir visas kitas Europos šalis.

Dėl to mes su iniciatyva „Nenuleiskim kartelės“ siūlome ne žeminti Lietuvoje standartus, bet užtikrinti jų pasiekimą. Siūlome pasiekti, kad egzaminai vyktų sklandžiai, užduotys atitiktų ugdymo turinį, peržiūrėti programas atsižvelgiant į realų pamokų skaičių bei gyvenimo poreikius, aiškiai aprašyti A ir B lygio skirtumus bei užtikrinti, kad vaikai juos suprastų. Taip pat būtina daugiau investuoti į mokytojų paruošimą, o sprendimus priimti remiantis patikimais duomenimis.

Svarbiausia – turime sutelkti visą reikiamą potencialą, kad įsivardintume blogėjančios situacijos priežastis, rastume ilgalaikius sprendimus ir pasirinktume ilgalaikę pokyčių kryptį, kuri nepriklausytų nuo politinių ciklų. Emocinė vaikų gerovė yra svarbi, bet tikrą pasitikėjimą savimi kuria ne nuolaidžiavimas, o įveikti iššūkiai.

Šiandien turime rinktis – ar statyti pamatus ateities valstybei, ar toliau stiprinti patogios stagnacijos kultūrą. Aš renkuosi tikėjimą vaikais – ir tikėjimą, kad galime sukurti Lietuvą, kuri augina, o ne saugo nuo augimo.

Pranešimas spaudai.