Šiltuoju metų laiku daug žmonių leidžiasi į gamtą – keliauja pėsčiomis po miškus, žygiuoja kalnuose ar tyrinėja naujas vietas. Tačiau pasiklysti galima net ir gerai suplanavus maršrutą. Kaip elgtis tokiose situacijose? Ir ar galima jų išvengti?

Taisyklės, kurias turi žinoti kiekvienas

Šiandien vis daugiau žmonių keliaudami į gamtą ar nepažįstamas vietoves pasitelkia technologijas – žemėlapių programėles, GPS, išmaniuosius laikrodžius. Tai ypač naudinga, kai maršrutas ilgas ar vietovė mažai pažįstama. Vis dėlto, kaip sako Lietuvos orientavimosi sporto bėgte moksleivių ir jaunimo rinktinių treneris Kevinas Olišauskis, technologijos ir pagrindiniai orientavimosi įgūdžiai turėtų veikti kartu – tik tada galima jaustis saugiai bet kokioje situacijoje.

„Pasiruošimas kelionei turėtų prasidėti dar namuose. Jei planuojate keliauti į nepažįstamą vietą, iš anksto peržiūrėkite maršrutą, pasižymėkite žemėlapyje vietas, kur gali būti sunkiau susiorientuoti, ir tose atkarpose būkite atidesni. Būnant vietoje, didžiausią pagalbą suteiktų žemėlapis ir kompasas, tačiau svarbiausia – mokėti jais naudotis. Žygiuojant nepažįstamose vietovėse verta įsiminti didesnius objektus – kelių sankryžas, upes, kalvas. Tai padės, jei tektų susiorientuoti pasiklydus. Jei naudojate išmanųjį laikrodį – naudinga pasitelkti „Route Back“ funkciją, kuri padeda grįžti tuo pačiu keliu į starto pradžią“, – sako K. Olišauskis.

Treneris taip pat pažymi, kad pasiklydus dažniausiai apima stresas, todėl svarbiausia – išlaikyti šaltą protą.

„Rekomenduoju vadovautis paprasta „Stop“ taisykle: sustokite, pagalvokite, apsidairykite ir tik tada planuokite tolimesnius veiksmus. Mums pasiklydus pasikeičia ne aplinka – miškas ar reljefas išlieka toks pat, – o mūsų vidinė būsena. Jei sugebame nusiraminti, prisiminti paskutinius orientyrus ir juos atpažinti žemėlapyje, galime iš naujo suprasti, kur esame. Jei turime telefoną, bet neveikia mobilusis ryšys – verta ieškoti aukštesnės ar atviresnės vietos, kur signalas būtų stipresnis. Prireikus galima orientuotis ir pagal saulės padėtį, o jei labai nutolome nuo starto vietos – svarbu tikslingai planuoti maisto ir vandens atsargas“, – pataria K. Olišauskis.

Orientavimasis – ne talentas, o įgūdis

Kaip ir daugelis įgūdžių, gebėjimas orientuotis gerėja su patirtimi. Anot orientavimosi trenerio Kevino Olišauskio, tai nėra talentas, kurį turi tik profesionalai ar jauni žmonės – jis pasiekiamas kiekvienam, kuris nori mokytis.

„Orientuotis galima išmokti bet kokiame amžiuje – tiek vaikystėje, tiek būnant 40-ties ar net 60-ties metų. Vaikai dėl savo smalsumo ir imlumo dažnai greičiau perpranta žemėlapių logiką, tačiau suaugusieji geba ramiau mąstyti, geriau planuoti ir įvertinti situaciją. Amžius čia nėra kliūtis – svarbiausia yra suvokimas, kaip naudotis turimais įrankiais, ir gebėjimas išlaikyti dėmesį“, – sako treneris.

Pasak jo, norint gerai orientuotis aplinkoje svarbu ne tik tinkamai pasiruošti ar gebėti pastebėti aplinkoje esančius ženklus, bet ir „vidinis kompasas“ – tai pasitikėjimas savo sprendimais, kai aiškių orientyrų gali pritrūkti. Šį pasitikėjimą ugdo praktika: kuo daugiau stebima ir treniruojamasi, tuo natūraliau atsiranda gebėjimas reaguoti be panikos.

„Kartais tereikia sustoti, įsiklausyti į save ir pasitikėti, kad eini teisinga kryptimi. Kai pradedi pasitikėti – kelionės tampa ne tik saugesnės, bet ir kur kas įdomesnės“, – priduria K. Olišauskis.

Pranešimas spaudai.