Paminklas – tai ne tik skulptūra viešojoje erdvėje. Tai ženklas, liudijantis, ką konkreti visuomenė tuo metu laiko svarbiausia: asmenybę, įvykį ar idėją. Tačiau ką sako paminklai, kurie taip ir nebuvo pastatyti?

Ramutė ŠULČIENĖ

Pasak dailės istorikės prof. Giedrės Jankevičiūtės, nepastatyti paminklai kartais gali būti ne mažiau iškalbingi už tuos, kurie atsiranda viešosiose erdvėse. Jie atskleidžia ne tik menininko viziją, bet ir visuomenę vienijančias arba skaldančias idėjas, politinius sprendimus bei kultūrinius poslinkius.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad neįgyvendintų paminklų projektų galima rasti net pačių garsiausių menininkų kūryboje. „Tokių turėjo ir mūsų skulptūros klasikai, pavyzdžiui, Juozas Zikaras, Vincas Grybas“, – primena pašnekovė. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – V. Grybo suprojektuotas paminklas kunigaikščiui Kęstučiui ir kunigaikštienei Birutei Palangoje. Maždaug prieš du dešimtmečius būrelis entuziastų bandė šią idėją prikelti, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas. Pasak dailės istorikės, „dar skulptoriaus amžininkams jo sukurtas modelis atrodė naivus, lėkštas, pasenusios stilistikos ir sunkiai įgyvendinamas techniškai, tačiau žavėjo stipria romantika“.

Istoriniai pavyzdžiai

Panašių istorijų, pasak pašnekovės, būta ir daugiau. Artėjant 1930-iesiems, kurie buvo minimi kaip Vytauto Didžiojo metai, tiek Vilniuje, tiek Kaune skulptoriai kūrė didingų sarkofagų projektus, tikėdamiesi, kad bus surasti šio valdovo palaikai. Tačiau jų idėjos liko popieriuje, molyje ir gipse.
Vienas labiausiai žinomų ilgam užsitęsusios paminklo statybos atvejų – Adomo Mickevičiaus skulptūra Vilniuje. Kaip pasakoja prof. G. Jankevičiūtė, kalbėti apie tokio paminklo būtinybę pradėta jau XIX a. viduryje, tačiau Rusijos imperijos laikais toks noras buvo neįgyvendinamas.

1921 m. suburtas paminklo statybos komitetas planavo surengti konkursą, bet, užsitęsus pasirengimui, karinė įgula karinio miestelio teritorijoje 1924 m. pastatė itin modernų tiems laikams paminklo maketą, kurį sukūrė skulptorius Zbignevas Pronaška. Vėliau įvyko net du konkursai, antrąjį laimėjo skulptoriaus iš Varšuvos Henriko Kunos projektas, tačiau jį įgyvendinti sutrukdė 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Mickevičiaus paminklas Vilniuje buvo atidengtas tik 1984-aisiais. Jį sukūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis, o prie granito figūros buvo įkomponuotos stelos, skirtos neįgyvendintam Kunos projektui – jos primena, kad ir nepastatyti paminklai gali rasti fizinę ir simbolinę vietą atminties lauke.

Apeitas sprendimas

„Neįvykusios atminties“ paminklo ryškiu pavyzdžiu profesorė laiko ir paminklą Vilniaus miesto įkūrimui, o tiksliau, jo įkūrėjui kunigaikščiui Gediminui, pastatytą pagal JAV lietuvių skulptoriaus Vytauto Kašubos projektą, apeinant 1988 m. surengto konkurso rezultatus.

„Tąsyk iš 43 konkursui pristatytų projektų (šiomis dienomis neįsivaizduojamai didelis menininkų susidomėjimas!) išrinkti ir premijuoti net 7 projektai. Tačiau konkurso rezultatas buvo numarintas. Pasitelkus pažintis per įtakingus valdžios žmones prastumtas V. Kašubos projektas. Jau vien šis žingsnis sumenkino paminklo vertę, o kur dar jo simbolinė negalia, kurią lėmė ir nevykęs ikonografinis sprendimas, ir prastos medžiagos. Gedimino paminklas – labiau paminklas pereinamojo laikotarpio iš sovietmečio į nepriklausomybę Lietuvai, iš sovietizmo dar neišsivadavusiai visuomenei ir sovietinėms technologijoms“, – sako pašnekovė.

Tiesa, ne visada taip ir neiškilęs paminklas yra praradimas. „Labai gerai, kad Vilniuje ant Tauro kalno liko nepastatytas paminklas „Tarybinės liaudies žygdarbiams“. Planuota sukurti milžinišką monumentą. Atkūrus Nepriklausomybę būtų tekę iš peties paplušėti jį griaunant“, – šypsosi dailės istorikė.

Iš stalčių – į parodas ir muziejus

Kas nutinka nepastatytų paminklų projektams – ar jie tiesiog pamirštami, nugula stalčiuose ir menininkų dirbtuvių lentynose, ar vis dėlto būna ir kitaip? Prof. G. Jankevičiūtė pabrėžia, kad nepastatytų paminklų projektai ir modeliai – svarbi kultūros istorijos dalis. „Jie įdomūs patys savaime: pristatomi parodose, analizuojami kultūros tyrėjų veikaluose, nes daug pasako ir apie savo laiko visuomenę, žmonių pažiūras, atminties politiką, ir apie konkretaus menininko kūrybą. Be to, tirdami paminklų istoriją, daug sužinome apie miestų, miestelių, gyvenviečių architektūrinę bei urbanistinę raidą“, – vardija mokslininkė.

Pašnekovės teigimu, neįgyvendinti projektai gali tapti atspirties tašku naujiems kūriniams, nebūtinai paminklams. Puikiomis mažųjų formų skulptūromis virto, pavyzdžiui, Gedimino Karaliaus, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus neįgyvendinti paminklo Vilniaus miesto įkūrimui projektai. Išlieti iš bronzos, jie, ne kartą matyti meno parodose, pateko į privačias ir valstybines kolekcijas.

Istorijoje netrūksta atvejų, kai paminklo idėja persikūnija naujai – kitame kontekste, su kita funkcija. Vienas įdomiausių tarptautinių pavyzdžių, anot prof. G. Jankevičiūtės, Niujorko „Laisvės“ statula. Juk šią ikonišką skulptūrą prancūzų skulptorius Frederikas Ogiustas Bartoldi iš pradžių taikė paminklui prie Sueco kanalo, kuris taip ir nebuvo pastatytas. Vėliau ji įgavo kiek kitokią formą ir visiškai naują reikšmę JAV.

Antras šansas kūriniui

„Tokių taupiai panaudotų viešos erdvės skulptūrų turime ir Lietuvoje, netgi ne vieną“, – sako profesorė. Pavyzdžiui, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką stovinti Kęstučio Patamsio „Žinia“ buvo kuriama Visaginui, tuomečiam Sniečkui, bet liko nepastatyta ir taupių skulptoriaus kolegų iniciatyva bei pastangomis pritaikyta naujoms reikmėms. „Statytojų teigimu, ji skirta Nepriklausomybės 20-mečiui, tačiau ši simbolika skulptūrai neprigijo. Apskritai ji priklauso nematomiems viešosios erdvės akcentams, kurių žmonės nepastebi. Tuo tarpu prie Kauno pilies pastatyto Vyčio, kuris iš pradžių buvo planuotas kaip Vilniaus Lukiškių aikštės akcentas, nematomu nepavadinsi“, – palygina mokslininkė.

Skulptūra populiari, žmonės noriai fotografuojasi jos fone, bet tas populiarumas, pasak dailės istorikės, paryškina ne tiek jos simboliką, kiek dekoratyvumą: „Tai labiau simbolinė dekoracija, o ne paminklas.“

Paminklų įkvėpta meninė kūryba

Neįgyvendinti arba sunaikinti paminklai ne kartą yra paskatinę menininkus reflektuoti pačią atminties formavimo sistemą. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų plačiai žinomi Deimanto Narkevičiaus filmai „Kartą XX amžiuje“ (2004) apie Lenino paminklo Vilniuje sugriovimą / atkūrimą ir „20.07.2015“ (2016) apie Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą. Prof. G. Jankevičiūtė pažymi, kad jie reflektuoja ne vien paminklų, bet ir platesnę – skulptūrų viešojoje erdvėje prasmę, jų likimą, nulemtą kintančios vietos mūsų aplinkoje ir atmintyje.

Panašių temų imasi ir menininkė Eglė Grėbliauskaitė, įvairiomis meninėmis formomis gvildendama Petro Cvirkos paminklo Vilniuje sunaikinimo istoriją. „Ji kelia esminius klausimus: kas mes? Koks mūsų santykis su praeitimi? Kaip turėtume reaguoti į jos ženklus?“ – pabrėžia mokslininkė. P. Cvirkos paminklo sunaikinimo istorija išprovokavo ir menininką Dainių Liškevičių, kurį seniai domina istorinės atminties problema.

Prof. G. Jankevičiūtė primena architekto Audriaus Ambraso projektą „Šviesos paminklas“ (2017), kuris buvo siūlytas kaip alternatyva vienu metu politikų aktyviai peršamam Lukiškių aikštės memorialui. Šis architektas itin domisi viešosios erdvės simboliniu pertvarkymu. Būtent A. Ambrasas pasiūlė sėkmingą Žaliojo tilto skulptūrų naujo įprasminimo viziją. Suprojektuoti metaliniai narvai tilto skulptūroms, dailės istorikės manymu, galėjo tapti drąsaus ir paveikaus, susimąstyti skatinančio santykio su mūsų kolonijine praeitimi išraiška. „Beje, dar 1995-aisiais menininkas Gediminas Urbonas vieną iš šių skulptūrų – „Darbininką ir kolūkietę“ – iki pusės apdengė veidrodiniais kubais. Šitaip jis atkreipė dėmesį, kad paminklas yra žmonių sukurtas sutartinis ženklas, objektas, kurio reikšmes mes sukuriame, o prireikus keičiame. Šio, regis, akivaizdaus dalyko, nepaisydama menininkų ir istorikų pastangų, mūsų visuomenė vis dar nenori perprasti“, – sako profesorė.

Ilgas kelias į viešumą

Pasak prof. G. Jankevičiūtės, ar paminklas atsiras viešojoje erdvėje, priklauso nuo to, kaip visuomenė, tiksliau, aktyvioji jos dalis, apskritai vertina tam tikrą įvykį, asmenį ar reiškinį, kuriam pažymėti paminklas skiriamas. Demokratijos sąlygomis tam reikia bendro sutarimo. Tik tada jau galima svarstyti paminklo poreikį, vietą ir formą. „Paminklas turi vienyti, o ne skirti, – pabrėžia dailės istorikė. – Jei susitarti dėl prasmės ir reikšmės nepavyks, paminklo sumanymas greičiausiai taps pasmerktas, nes kels nepasitenkinimą ir susipriešinimą.“

Įveikus pirmąjį etapą ir susitarus dėl paminklo poreikio, laukia sprendimas dėl paminklo formos. „Nuomonės šiuo klausimu dažniausiai išsiskiria, kartais gana radikaliai. Vieni orientuojasi į tradiciją, kiti – į naujoves. Tenka ieškoti kompromisų. Jeigu susitarti nepavyksta, ketinimai pastatyti paminklą, dėl kurio reikalingumo sutariama, įstringa, o kartais ir žlunga. Ginčų neretai sukelia ir paminklo vieta. Gali nutikti, kad būtent nesutarimas dėl vietos virs neįveikiama kliūtimi, tačiau tokie atvejai retesni negu nesutarimai dėl paminklo objekto ir formos“, – sudėtingą paminklo gimimo procesą komentuoja mokslininkė.

Beje, yra buvę atvejų, kai netgi jau pastatytas ir palankiai įvertintas paminklas „pataisomas“, atsižvelgiant į nepatenkintųjų pageidavimus. Pasak profesorės, taip atsitiko kone pavyzdiniu XX a. antrosios pusės paminklu specialistų pripažintam Vietnamo karo veteranų memorialui Vašingtone: prie minimalistinės architektūros memorialinės sienos su žuvusiųjų vardais, pastatytos pagal architektės Majos Lin projektą, veteranų organizacijų reikalavimu buvo prijungtos kelios realistiškai nulipdytos karių grupės.

Ilgaamžiai – tik nedaugelis

Paminklai, pasak prof. G. Jankevičiūtės, atspindi tai, kas tam tikrai bendruomenei tuo metu yra svarbu ir vertinga. Todėl, laikui bėgant, pasikeitus vertybėms, statomi nauji paminklai, o dalis senųjų griaunami. Apskritai paminklų naikinimas, trinant arba keičiant simboliką, yra tokia pat sena praktika kaip ir paminklų statyba.

„Kalbėdami apie paminklus, net ir dabar vartojame žodį „įamžinimas“. Jis prigijo galvojant apie Egipto piramides, Romos triumfo arkas, Renesanso paminklus karvedžiams. Vis dėlto, išgyvenę ne vieną atminties karų bangą, šio apibūdinimo pradedame vengti, nes praktiškai patyrėme, kad amžius stovėti skirti paminklai netveria nė kelių dešimtmečių. XX a. pilnas paminklų nukėlimo ir naikinimo istorijų. 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta Vilniaus paminklų paroda. Jos kuratorės Eglė Mikalajūnė ir Rasa Antanavičiūtė atskleidė, kad iš maždaug per 100 metų nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vilniuje pastatytų paminklų iki mūsų dienų išliko tik vienas. Tai mecenato, filantropo, švietėjo Juozapo Montvilos statula, pastatyta 1932 m. Trakų gatvėje Pranciškonų bažnyčios šventoriuje pagal Boleslovo Balzukevičiaus projektą. J. Montvilos paminklas – puikus pavyzdys, kokios vertybės nekinta, ir atitinkamai – kokios jas įkūnijančios asmenybės pergyvena politines pervartas ir tų pervartų nulemtus istorinės atminties lūžius“, – apibendrina dailės istorikė.

Įtampą išsklaidytų humoras ir sveikas protas

Prof. G. Jankevičiūtės teigimu, paminklų tema Lietuvoje – jautri ir daugiasluoksnė. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ji apima ne tik sovietmečio reliktų griovimą ir naujų paminklų statybą, bet ir vis dažniau keliamus klausimus apie nepastatytus, pamirštus ar atidėtus paminklus, apskritai – apie šiuolaikinę paminklo prasmę ir jo vietą mūsų visuomenėje.

„Šios temos labai rimtos, bet man atrodo, kad būtų lengviau rasti sprendimą, jei labiau atsipalaiduotume ir bent kartais pasitelktume humorą. Puikų kūrinį šia tema yra sukūręs konceptualiojo meno atstovas Kostas Bogdanas. Vilniaus dailės akademijos vidiniame kiemelyje šalia garsiems dailininkams skirtų atminimo lentų 2007 m. buvo pakabinta jo sukurta memorialinė lenta „negarsiam, neįvertintam ir pamirštam dailininkui“. Labai prasmingas, bet per mažai pastebėtas ir apmąstytas gestas“, – sako pašnekovė.

Sveikos ironijos, pasak profesorės, nestinga ir Juozui Laiviui, kuris Narvaišių kaime, Plungės rajone, įkūrė Meno kūrinių kapines ir ten pat įsteigtoje viešojo meno kūrinių erdvėje „GOViT-20“, be kitų objektų, priglaudė „Antruosius valdovų rūmus“ (projekto aut. Salvijus Kulevičius, Gintautas ir Mindaugas Lukošaičiai). Tai buvęs informacinis paviljonas, stovėjęs prie Vilniaus katedros Valdovų rūmų statybos metu. Tuo metu jis tarnavo sumanymo viešinimui bei propagandai, per tai įgijo paminklo prasmę. „Deja, ironija, diskutuojant apie paminklus Lietuvoje, tebekelia įtarimą, nors bent nedidelė jos dozė tikrai padėtų išnarplioti įsisenėjusius ginčus ir pagaliau rasti tinkamus sprendimus“, – konstatuoja dailės istorikė.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.