Patrauklios viešosios erdvės – parkai ir skverai – svarbios tiek miesto gyventojams, tiek svečiams. Šiuolaikinių poilsio erdvių infrastruktūroje apgalvota daugybė elementų – nuo dangos iki apšvietimo, nepamirštamas ir erdvių pritaikymas prie skirtingų naudotojų poreikių.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Su „Vilnius TECH“ Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docente, kraštovaizdžio architekte Giedre Ingrida Laukaityte-Malžinskiene susitinkame Vilniaus Vingrių skvere – nedidelėje, bet gyvybingoje erdvėje šalia moderniojo meno muziejaus MO. Pašnekovė išsyk atkreipia dėmesį, kad miesto parkų ir skverų atmosferą kuria ne tik jų fiziniai objektai – suoliukai, želdiniai ar takai, bet visų pirma žmonės. „Šioje erdvėje matome jų daug, o būtent žmonės yra vienas iš pagrindinių gyvybingos, sėkmingos miesto viešosios erdvės požymių. Jei čia renkasi lankytojai, jei vieta gyva – vadinasi, joje malonu būti: sėdėti, laukti, susitikti“, – pokalbį pradeda G. I. Laukaitytė-Malžinskienė.

Anot docentės, poilsio erdvės patrauklios ne vien dėl fizinių elementų – jose svarbu ir tai, kas neapčiuopiama: vietos atmosfera, atsitiktinumas, natūralus gyvybingumas. „Tai susiję su pačia vieta ir tuo, kaip ji suprojektuota – ar suteikia žmogui galimybę joje pasilikti, atsiskleisti, patirti, veikti. Žinoma, ne mažiau svarbūs ir gamtiniai veiksniai. Jei erdvėje, tarkime, nebus nė vieno medžio, šešėlio ar atgaivos, ji gali būti tiesiog nefunkcionali, ir ypač vasarą. Todėl kraštovaizdžio architektams labai svarbu planuoti želdinius, reljefą, integruoti vandens formas – visa tai kuria erdvėje patogų mikroklimatą ir kviečia žmones sugrįžti“, – sako pašnekovė.

Parkai – ne skverai

Anot G. I. Laukaitytės-Malžinskienės, parkų ir skverų patrauklumą lemia ir sezoninės aktualijos. „Tenka apgalvoti kiekvieno projekto mikroklimato sprendimus – kaip žmogus jausis toje erdvėje vasarą ar žiemą. Pavyzdžiui, vėsiais mėnesiais žmonės renkasi suoliukus saulėje, o vasarą – pavėsyje. Štai ir čia, Vingrių skvere, daug kas sėdi po didžiuliais kaštonais, o mes kalbamės po kavinės skėčiu – per karšta ilgiau būti saulėje. Tokiose vietose itin svarbūs tampa mažosios architektūros elementai, pavyzdžiui, po medžiais pastatyti suoleliai“, – aiškina architektė.

Pasak jos, viešosios erdvės skiriasi ir pagal tai, ko jose ieško žmonės. „Parkuose lankytojai dažnai nori pabūti vieni, pasivaikščioti, atsiriboti nuo miesto šurmulio, galbūt tiesiog leisti laiką su savimi. Jie labiau tinka ramiam, kontempliatyviam buvimui. O skverai – tai urbanistinės erdvės, labiau panašios į aikštes: jos apribotos pastatų, supamos paslaugų, yra atviros miesto srautams. Štai Vingrių skvere retai matysi žmones, įsitraukusius į ilgesnį poilsį ar skaitymą. Skvero lankytojui svarbu jausti miesto ritmą, tad skveras, kitaip nei parkas, – labiau tranzitinė erdvė.“

G. I. Laukaitytė-Malžinskienė pabrėžia, kad tokiose erdvėse labai svarbus tampa gyvas perimetras – tai, kas supa skverą. „Vingrių skverą supa muziejus, kavinukės, kepykla, galerija, krautuvėlė. Kitaip tariant, perimetras čia aktyvus – žmogus gali ne tik prisėsti kavos, bet ir aplankyti parodą. Tai – miestietiškas laisvalaikio leidimo būdas. O miestas yra apie žmones – apie bendravimą, valgymą, meną, dalijimąsi įspūdžiais“, – pasakoja pašnekovė.

Kalbėdama apie parkų ir skverų formavimą, kraštovaizdžio architektė pabrėžia, kad žmogus miestą patiria iš savo akių lygmens – stovėdamas, eidamas, sėdėdamas. „Dėl to svarbu, kad viešosiose erdvėse būtų ne vien dideli struktūriniai elementai – pastatai, gatvės ar želdiniai, bet ir smulkūs, žmogui artimi objektai, kurie atkreipia dėmesį, kviečia įsitraukti: pasižiūrėti, paliesti, pasinaudoti“, – teigia ji.

Pasak pašnekovės, tokie elementai – nuo suolelių iki geriamojo vandens fontanėlių, nuo informacinių stendų iki meno instaliacijų – padeda ne tik užpildyti erdvę, bet ir ją įveiklinti. Jie suteikia žmogui galimybę trumpam stabtelėti, pasirinkti, kaip ir kur leisti laiką. „Jei aplinka būtų sudaryta tik iš statinių, kelių medžių ir grindinio, ji atrodytų sterili, nepatogi, net nejauki.“

Nuo idėjos iki įgyvendinimo

Kaip atsiranda naujos poilsio erdvės? Pasak G. I. Laukaitytės-Malžinskienės, viskas prasideda ne nuo projektavimo, o nuo planavimo, apimančio skirtingas sistemas. Viena jų – miesto gamtinė, želdynų sistema, kuriai priklauso visi sodai ir parkai. Šie elementai dažnai susiję tarpusavyje įvairiomis žaliosiomis jungtimis – tai gali būti upė, pėsčiųjų gatvė ar kita infrastruktūra, kuri sujungia žaliąsias erdves į bendrą sistemą.

Taip pat egzistuoja gatvių erdviniai kanalai – linijinės, tranzitinės erdvės. Greta jų formuojasi ir pastatų prieigos, viešosios erdvės šalia pastatų, kurios taip pat integruojamos į planavimo sistemą. Tik vėliau ateina projektavimo ir įveiklinimo eilė – kai erdvės detalizuojamos, apgalvojamos jų funkcijos.

Tačiau šiandien viešųjų poilsio erdvių planavimo principai keičiasi. Vis dažniau laužomos senosios taisyklės, peržiūrimos nusistovėjusios sistemos. Pasak pašnekovės, tradicinės planavimo kategorijos ne visada padeda atpažinti miestui svarbias vietas – atsiranda erdvių, kurios neatkartoja nusistovėjusių kanonų, tačiau yra įdomios ir patrauklios žmonėms. Todėl svarbus tampa netikėtumo pojūtis – ne viskas turi būti iki galo suprojektuota ar suplanuota.

Šiandieninė tendencija – ne viską iš esmės keisti, o labiau išryškinti tai, kas jau yra, prisitaikyti prie vietos, mažiau koreguoti, bet daugiau tyrinėti. Svarbūs tampa tvarumo aspektai, bendruomenių įsitraukimas. Viešosios erdvės kuriamos ne kaip vieno autoriaus užbaigti kūriniai, o kaip procesai, kurie įtraukia vietos žmones.

Anot pašnekovės, reikia leisti žmogui pačiam veikti erdvėje – erdvė gali turėti struktūrinį karkasą, bet likti atvira interpretacijoms. Ypač svarbus tampa daugiafunkciškumas – viena vieta gali aprėpti kelis skirtingus scenarijus, jie gali keistis.

Objektai kuria charakterį

Daugiafunkciškumą atspindi ir poilsio erdvėse esančių lauko baldų – suolelių, staliukų ir kt. dizainas. Dažnai pati vieta padiktuoja, kokie objektai joje turėtų atsirasti. „Pavyzdžiui, tai gali būti medinis takas, pereinantis į suolą, kuris toliau apjuosia augmeniją ir tampa vazonu. Toks dizainas yra ne tik praktiškas, bet ir vizualiai patrauklus“, – teigia kraštovaizdžio architektė.

Skirtingoms erdvėms pritaikomi skirtingi elementai: sakykime, Bernardinų sode parinkti klasikiniai, patogūs suoliukai su atlošais, kurie dera prie parko istorinės dvasios. O šiuolaikiškesnėse viešose erdvėse vis dažniau matomi amfiteatrai, laiptai, terasos, kuriose galima atsisėsti, pasidėti gėrimą ar dirbti – tokie sprendimai dažnai orientuoti į jaunesnius lankytojus.

Kitas įdomus pavyzdys – sostinės Justiniškių mikrorajone sukurta poilsio erdvė, kurią bendruomenei suprojektavo architektė Simona Sigita Paplauskaitė. „Ten atsirado daug akmens – kūrėjai patys važinėjo po Lietuvą ieškodami įdomių riedulių. Skulptorius iš jų sukūrė objektus, kurie vienu metu veikia kaip skulptūros, lauko baldai ar net žaidimų elementai“, – pasakoja pašnekovė. Tokios erdvės įdomios ir mažiesiems – Justiniškių skvere akmenys išskaptuoti taip, kad juos galima naudoti kaip čiuožyklas ar laipiojimo elementus. Medžiagos ir jų netikėti deriniai – vienas iš šios vietos išskirtinumų.

Pasak kraštovaizdžio architektės, tokios erdvės neturi „saloninio“ įvaizdžio – jos nėra sterilios ar per daug išpuoselėtos. „Ten lieka autentiškų detalių – pavyzdžiui, seno asfalto lopų. Prie jų atsiranda nauji elementai ir sukuria unikalų charakterį. Net želdiniai tokioje vietoje dažnai parenkami ne specifiniai, o artimi buities ir darželių estetikai – tokie kaip bijūnai ar kiti pažįstami augalai“, – pažymi ji.

Nuo suolelio iki apšvietimo

Kalbėdama apie mažąją architektūrą viešosiose erdvėse, pašnekovė sako, kad jose galima rasti daugybę elementų: suolų, stalų, dviračių stovų, šviestuvų, šiukšliadėžių, tvorų, vartų, informacinių stendų, kioskų, paviljonų, sezoninių statinių, netgi fontanų. Visi šie elementai turi būti ne tik estetiški, bet ir funkcionalūs bei ilgaamžiai – tam svarbu atsakingai parinkti medžiagas.

„Pavyzdžiui, sėdėti ant medinio suolo dažniausiai patogiau nei ant akmeninio ar betoninio. Nors akmeniniai suolai gali atrodyti moderniai ir skulptūriškai, tačiau kai kalbama apie praktiškumą, viskas priklauso nuo situacijos. Vasarą gal ir malonu atsisėsti ant šilto, nuo saulės įkaitusio akmeninio suolo, bet žiemą bus kitaip. Jei tai yra vieša erdvė, kurioje žmonės sėdi ilgesnį laiką, komfortas tampa labai svarbus“, – pabrėžia G. I. Laukaitytė-Malžinskienė.

Ypatingą reikšmę viešosiose erdvėse turi apšvietimas, jis tampa itin aktualus tamsiuoju metų laiku. „Žiemą, kai temti pradeda jau apie trečią valandą popiet, apšvietimas tampa būtinas ne tik dėl estetikos. Apšviesti takeliai leidžia žmonėms jaustis saugiau, drąsiau judėti po erdvę“, – sako architektė. Tačiau apšvietimas viešojoje erdvėje nėra vien techninis sprendimas. „Šviesa gali tapti dizaino priemone. Pavyzdžiui, apšvietus vieną išskirtinį medį iš apačios, visa jo laja gali tapti naktiniu kompozicijos akcentu. Toks sprendimas kuria unikalų vizualinį įspūdį, suteikia erdvei gyvybės net ir sutemus.“

Apšvietimo sprendimus architektai dažnai kuria bendradarbiaudami su apšvietimo specialistais. Profesionalai parenka ne tik tinkamą šviestuvų vietą, bet ir jų skleidžiamos šviesos intensyvumą, kad būtų atitikti techniniai reikalavimai bei užtikrintas saugumas. „Architektas dažnai mato šviestuvą kaip estetinį objektą, kurį reikia įkomponuoti į aplinkos stilistiką, o apšvietimo specialistui svarbus funkcinis šviesos aspektas. Svarbiausia – rasti balansą. Per didelis kiekis šviestuvų ar pernelyg ryški šviesa gali sukelti vizualinį triukšmą. Kartais norisi palikti ir tamsesnių kampų, tam tikros paslapties, nes viešoji erdvė – ne scena, kur viskas turi būti ryškiai apšviesta“, – sako G. I. Laukaitytė-Malžinskienė.

Pasitelkiamas ir vanduo

Dar vienas svarbus viešųjų poilsio erdvių elementas – vanduo. Pasak „Vilnius TECH“ docentės, fontanai ar kiti vandens elementai sostinės parkuose ir skveruose galėtų būti naudojami dažniau, nes jie ne tik praturtina miesto estetiką, bet ir kuria ypatingą patirtį. „Vilnius – vandenų miestas. Projektai, kurie išnaudoja vandens elemento galimybes, padeda atskleisti miesto tapatybę ir istoriją. Vanduo erdvėje gali pasireikšti labai įvairiai: jis gali tekėti, stovėti ar trykšti, o kiekviena forma sukuria vis kitą atmosferą“, – sako pašnekovė.

Fontanas gali suteikti energijos, gyvybingumo, o ramus baseinėlis – priešingai – kuria kontempliacijos, susikaupimo jausmą. Vanduo tampa ne tik estetiniu, bet ir emociniu akcentu. Pasak architektės, tai ypač svarbu kuriant įsimintinas miesto erdves: „Vandens buvimas padeda išgauti unikalią patirtį. Trykštantis fontanas kviečia įsitraukti, gaivina, buria aplink žmones, o tylus vandens paviršius leidžia stabtelėti ir pabūti.“

Docentė pateikia konkretų pavyzdį – Šventaragio skverą prie Arkikatedros. Čia vanduo susijęs su vietos istorija. „Tai nėra atsitiktinis sprendimas. Istoriškai šioje vietoje buvo miesto gynybinė siena, vadinamieji Šlapieji vartai, ir pelkėta aplinka. Tad vanduo čia veikia kaip metafora, primenanti istorinį vietos charakterį“, – pasakoja ji.

Kitas geras pavyzdys – Vingrių skveras, kuriame įprasminti istoriniai Vingrių šaltiniai. Čia vandens elementas ne tik gražus, bet ir gyvas. „Mane ypač džiugina tai, kad šioje erdvėje vaikams nereikia jokių specialių žaidimų aikštelių. Jie ateina po mokyklos, numeta kuprines ir žaidžia su vandeniu. Jie patys sukuria veiklos scenarijus. Vanduo – natūralus žaidimų šaltinis, kuris netgi gali lavinti kūrybiškumą.“

Laikomasi taisyklių

Anot pašnekovės, planuojant ir įrengiant parkus bei skverus atsižvelgiama ne tik į estetiką, bet ir į projektavimo taisykles, kurias apibrėžia teisės aktai. Taip pat svarbu atliepti skirtingų lankytojų poreikius ir užtikrinti mažosios architektūros funkcionalumą.

„Yra labai įvairių aplinkos vartotojų – senyvo amžiaus žmonės, asmenys su negalia ar laikina negalia. Jie gali turėti specifinių poreikių, dėl kurių negali naudotis tam tikrais įrenginiais, bet visi turi turėti vienodas galimybes naudotis miesto erdve. Dėl to būtina išlaikyti balansą tarp estetikos ir funkcionalumo – reikia apgalvoti, kaip erdvė atitiks skirtingus poreikius“, – sako docentė.

Pasak jos, svarbiausia – patenkinti bazinius, utilitarinius žmogaus patogumo poreikius. Tik tada, kai šie išpildomi, žmogus gali atsiverti estetinei patirčiai, o viešoji erdvė – įkvėpti mąstyti apie meną, kultūrą.

Architektai, projektuodami viešąsias erdves, privalo vadovautis teisės aktais, higienos normomis ir saugumo reikalavimais. Pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelėse visi įrenginiai turi būti saugūs, sertifikuoti ir atitikti standartus. Tačiau šiuolaikinėje praktikoje vis mažiau akcentuojama režisūra – vis dažniau erdvė projektuojama taip, kad joje žmogus pats galėtų veikti, improvizuoti.

„Vaikų žaidimų aikštelės atlieka tam tikrą funkciją – suteikia fizinę patirtį: galima peršokti, nučiuožti. Tačiau svarbu, kad erdvė skatintų ir vaizduotę, kūrybiškumą – kad būtų ne tik fizinė, bet ir emocinė patirtis“, – įsitikinusi kraštovaizdžio architektė.

Todėl projektuojant rekreacines erdves vis dažniau galvojama apie potyrį: kad objektas galėtų skleisti garsą, kad galima būtų paliesti smėlį, įmerkti rankas į vandenį, sujungti šias medžiagas ir ką nors sukurti. Svarbus tampa ne tik pats objektas, bet ir galimybė jį įvairiai interpretuoti.

Anot pašnekovės, būtina palikti vietos netikėtam scenarijui – kad erdvė nebūtų iki galo užprogramuota, o leistų vartotojui ją savaip įprasminti.

Galiausiai, kaip teigia pašnekovė, projektuojant viešąsias erdves dažniausiai būtina įtraukti vietos bendruomenes. Pasak kraštovaizdžio architektės, dialogas su vietos gyventojais suteikia vertingų įžvalgų projekto kūrėjams ir padeda pagrįsti sprendimus. Pasak architektės, daugelis konfliktų kyla, kai gyventojai sužino apie projektus tik tada, kai šie jau įgyvendinti. Todėl svarbu aplinkinius gyventojus įtraukti kuo anksčiau – tik taip galima sujungti profesines žinias su vietos specifika ir pasiekti kokybišką rezultatą.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.