Judėjimo negalią turintiems žmonėms, senjorams ar po traumų sveikstantiems gyventojams kasdienybė gali būti tikras galvosūkis: kur nuovaža? Ar veikia liftas? Ar durys atsivers be pagalbos? Miestas, nepritaikytas visiems, ne tik sunkina gyvenimą – jis kuria atskirtį. Kai nėra galimybės išeiti, dalyvauti ar veikti savarankiškai, atsiranda jausmas, tarsi gyventum šalia visuomenės, bet ne joje.

Ramutė ŠULČIENĖ

Rasa Ginčauskaitė šiuo metu gyvena būste ketvirtame aukšte – tai jai, turinčiai judėjimo ir pusiausvyros sutrikimų, kelia daug iššūkių. „Išeiti iš namų be pagalbos man labai sudėtinga. Laiptais dar, nors ir sunkiai, pamažu nulipu. Tačiau didžiausias iššūkis – sunkios laiptinės durys, kurių viena atsidaryti negaliu“, – pasakoja pašnekovė. Rasa gyvena kartu su draugu, kuris taip pat turi negalią ir juda tik vežimėliu. Žiemą, kai sąlygos sudėtingesnės, vyras nusileidžia sėdėdamas ant laiptų, o vežimėlį nuneša pagalbininkas.

„Išėjimas iš namų mums yra tikras iššūkis. Kartais atrodo, kad vos ne vos pavyksta išsikrapštyti“, – savo realybe atvirai dalijasi pašnekovė. Gyvenantiesiems aukštutiniuose daugiabučio aukštuose aplinkos pritaikymo galimybių iš esmės nėra. Todėl šeima nusprendė ieškotis būsto pirmajame aukšte, nes tik tada atsiranda galimybė prašyti tokio pritaikymo.

Deja, iššūkiai ties laiptinės durimis nesibaigia. Pasak R. Ginčauskaitės, dauguma viešųjų erdvių žmonėms su negalia vis dar lieka neprieinamos. „Mes gi ne tik gydymo įstaigas norime pasiekti. Norisi ir į renginį, ir į kavinę nueiti. Bet dažnai tai tiesiog neįmanoma. Gyvenu Telšiuose. Čia, skirtingai nei didesniuose miestuose, prieinamų vietų itin mažai. Iš esmės tik viena kavinė yra pritaikyta – su prieinamu tualetu, plačiomis durimis, patogia kriaukle, ranktūriais“, – pasakoja Rasa ir pabrėžia, kad prieinamumas yra ne tik patogumas – tai teisė gyventi visavertį gyvenimą.

Pagalbos galimybių mažai

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas, teisininkas ir mediatorius Žilvinas Mišeikis pabrėžia, kad situacija, kai žmogus dėl judėjimo negalios tiesiog nebegali išeiti iš namų, – labai dažna, tačiau valstybiniu mastu sisteminės pagalbos beveik nėra. „Vienintelė oficiali paslauga – pavėžėjimas į sveikatos priežiūros įstaigas. Ir net ji tik kai kuriose savivaldybėse apima pagalbą įnešant žmogų, daugelyje to nėra. Pavyzdžiui, mano gimtajame Jurbarke pavėžėjimo automobilis toks mažas, kad su vežimėliu juo važiuoti neįmanoma, o apie gulinčio ligonio pervežimą išvis nėra ką kalbėti“, – sako pašnekovas.

Pasak Ž. Mišeikio, apie renginius ar kultūrinį gyvenimą tokioje situacijoje dažnai net nebesvarstoma „Atrodo, kad žmogus su negalia nenorėtų niekur eiti. Bet jis nori – tik negali. Šiek tiek pagalbos gali suteikti asmeniniai asistentai, bet ir jų galimybės ribotos. Jie gali prilaikyti einant, padėti judėti laiptais, bet negali nešti vežimėlio ar žmogaus. Privačios pavėžėjimo paslaugos, kaip „Socialinis taksi“, teikia tokią pagalbą, bet savivaldybės joms vis mažiau skiria lėšų, tad paslauga tampa sunkiai prieinama net Vilniuje“, – dėsto pašnekovas.

Barjerai sveikatai

Su negalia Ž. Mišeikis susidūrė prieš aštuonerius metus, sulaukęs 40-ies, kai jam buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Greitai teko persėsti į neįgaliojo vežimėlį. Šiandien jis vadovauja asociacijai, kuri vienija negalią turinčius žmones, supažindina su jų teisėmis ir padeda jas užtikrinti. Pasak pašnekovo, susidaro įspūdis, kad kartais žmonių, turinčių negalią, nenorima matyti. Tik kai kas nors patiria traumą – susilaužo koją, prireikia ramentų, pamato, koks tam nepritaikytas yra pasaulis.
Su iššūkiais judėjimo sunkumų turintiems žmonėms tenka susidurti daugelyje situacijų. Pavyzdžiui, negaliai progresuojant, profesinių galimybių laukas Ž. Mišeikiui staiga ėmė siaurėti – ne dėl to, kad sumenko gebėjimai, o dėl to, kad fiziškai nebegalėjo pasiekti advokato praktikai svarbių pastatų ir įstaigų. Pašnekovas pabrėžia, kad net išties būtinos sveikatos priežiūros paslaugos gali būti sunkiai pasiekiamos.

„Ligoninės ir poliklinikos dažnai turi nuovažas, liftus, bet nėra keltuvų, kad žmogų iš vežimėlio perkeltų į, tarkime, stomatologo ar ginekologo kėdę. Kai reikia skubios pagalbos, o jos tiesiog fiziškai neįmanoma pasiekti – tai ne tik absurdiška, bet ir žeidžia orumą“, – dalijasi patirtimi Ž. Mišeikis, ne kartą patyręs skaudžių situacijų medicinos įstaigose. Dėl nepritaikytos aplinkos medicinos paslaugos jam kartą buvo suteiktos koridoriuje, visų akivaizdoje, o sykį – tiesiog gatvėje.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas pažymi, kad sprendimas visgi egzistuoja – sistema galėtų koreguoti finansavimą: „Būtų labai teisinga, jei valstybė per akreditacijos ar finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, per ligonių kasų sutartis, išvis nesudarytų sutarčių su įstaigomis, kurios nėra pritaikytos pagal universalaus dizaino principus. Tai jas paskatintų keistis.“

Nepasiekiama kasdienybė

Prieinamumo trūkumas, pasak Ž. Mišeikio, pasireiškia ne tik sveikatos priežiūros įstaigose. „Panaši situacija ir kirpyklose, mažose parduotuvėse ar kitose paslaugų vietose. O tai juk mūsų kasdienybė. Dar labiau stebina tai, kad net valstybinės institucijos dažnai nepritaikytos. Paradoksalu, bet Vilniuje apie pusę seniūnijų yra visiškai nepritaikytos žmonėms su judėjimo negalia“, – pasakoja pašnekovas, pats apvažiavęs ir fotografavęs jų įėjimus.

Sporto klubai – dar viena problemiška sritis. „Ne prekybos centruose esančių visiškai pritaikytų klubų neradome: vienur neveikia liftas, kitur nėra nuovažų nuo gatvės. Vis dar gajus klaidingas požiūris, kad žmonėms su negalia sportas neaktualus, bet juk yra skirtingos negalios. Vienam sportuoti per sunku, o kitas rankomis užlipa į ketvirtą aukštą. Jam sportas būtinas“, – pabrėžia neįgaliųjų gyvenimą gerai pažįstantis vyras.

Svarbu išgirsti poreikius

Kalbėdamas apie įtrauktį ir realų žmonių su negalia balsą priimant sprendimus, Ž. Mišeikis primena svarbų tarptautinį principą: „Nieko apie mus – be mūsų“. Lietuvoje, anot jo, jau yra puikių pavyzdžių, kai šis principas taikomas praktiškai. „Noriu paminėti Lietuvos oro uostus ir vieną iš bankų – dar prieš pradėdami įrenginėti naujus terminalus ar erdves jie kvietė mūsų negalios organizaciją. Ne tik pasikalbėti, bet realiai testuoti. Mūsų prašė pasidalyti visomis pastabomis. Ir netgi kritikuoti, kad būtų galima viską ištaisyti“, – pasakoja Ž. Mišeikis. Pasak jo, daug dėmesio buvo skiriama net smulkmenoms: „Teiravosi, kaip turi atrodyti kištukinis lizdas, kad žmogus su elektriniu vežimėliu galėtų patogiai jį įkrauti – ar su dangteliu, ar be jo, kurioje pusėje jis turi būti. Tai labai sveikintina.“

Visiems patogi aplinka

Lietuvos architektų sąjungos tarybos narė ir kūrybos direktorė Rūta Leitanaitė pabrėžia, kad kalbant apie aplinkos pritaikymą svarbu vartoti profesionalų terminą „universalus dizainas“. „Tai ne tik architektų ar urbanistų sąvoka – šis principas įtrauktas ir į teisės aktus bei miestų planavimo dokumentus. Jis reiškia, kad bet kokia aplinka, kurioje veikia žmogus, turi būti iš anksto pritaikyta kuo įvairesniems poreikiams“, – paaiškina architektė.

Pasak pašnekovės, kalbame ne apie pavienes detales – nuovažas, liftus ar Brailio raštą, bet apie miesto kūrimą kaip visumos. „Universalus dizainas – tai ne atskiras sprendimas, o požiūris. Ir nors jis patogus visiems, kai kurioms socialiai jautrioms grupėms jis yra gyvybiškai būtinas. Neįgalieji – tik viena iš jų, ir net jų poreikiai labai skirtingi: vieniems reikia fizinės prieigos, kitiems – orientacinės, jutiminės aplinkos. Jeigu žiūrėtume statistiškai, didžiausia grupė, kuriai aktualus universalus dizainas, šiuo metu yra neįgalieji, bet ją sparčiai vejasi ir vyresni nei 65 metų žmonės.

Ypač mūsų regione, kur visuomenė sparčiai sensta. Su amžiumi atsiranda fizinių apribojimų, pavojų, apie kuriuos jaunystėje net nesusimąstydavome. Pažiūrėkime į kitą amžiaus spektro pusę – vaikus. Patys mažiausi mūsų visuomenės nariai gal dar nesuvokia miesto aplinkos, bet jų tėvai, stumdantys vežimėlius, puikiai pajunta, kiek miestas yra (ne)pritaikytas“, – teigia R. Leitanaitė. Pasak jos, universalus dizainas svarbus ir tiems asmenims, kurie laikinai susiduria su ribotu judėjimu – po traumų, vaikščiodami su gipsu ar ramentais. Dar viena dažnai pamirštama grupė – turistai. Jie gali būti visiškai sveiki, bet jei nesupranta vietos kalbos ar rašto, jei turi sunkų bagažą – jiems taip pat reikia aiškios, intuityvios ir fiziškai prieinamos aplinkos.

Architektūros galia žmogaus gerovei

R. Leitanaitės teigimu, kalbėdami apie miestą, turime kalbėti apie visą jo infrastruktūrą, tiek fizinę, tiek organizacinę. „Svarbu, kad miesto infrastruktūra skatintų bendruomeniškumą, padėtų žmonėms, ypač senjorams ar turintiems negalią asmenims, jaustis reikalingiems. Kiekvienas žmogus turėtų gauti reikiamas paslaugas savo gyvenamoje vietoje, o ne važiuoti į kitą miestą ar į bendruomenės centrą su keliais persėdimais. Lygiai taip pat svarbus priėjimas prie gamtos ir lauko erdvių – tai būtina ne tik fizinei, bet ir psichologinei sveikatai. Tyrimai rodo, kad demencijos riziką mažina penki pagrindiniai dalykai: sveika mityba, fizinis aktyvumas, protinė veikla, socialinis dalyvavimas ir širdies ligų prevencija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad architektūra su tuo nesusijusi. Tačiau būtent architektūra ir miesto planavimas arba suteikia šias galimybes, arba jas atima. Miestas gali skatinti žmones judėti, bendrauti, įsitraukti arba uždaryti juos tarp keturių sienų“, – tvirtina architektė.

Nuo nuovažos iki principo

Pasak R. Leitanaitės, universalus dizainas Lietuvoje jau žengia pirmuosius rimtus žingsnius – jis įtrauktas į teisės aktus, naujai statomi ar renovuojami objektai vis dažniau projektuojami su prieinamumo sprendimais. Tačiau problemų dar daug. „Prekybos centrai ar oro uostai suinteresuoti lankytojų srautu, todėl dažnai prieinamumo klausimus sprendžia tinkamai. Didžiausi iššūkiai – senos statybos pastatai, ypač sovietiniai daugiabučiai, bei senamiesčių statiniai, kuriuos sunku adaptuoti dėl paveldosaugos reikalavimų. Renovuojant viešąsias įstaigas, tokias kaip poliklinikos ar bibliotekos, pritaikymo sprendimai neretai lieka paviršutiniški. Dažnai tai būna architektūriškai prilipdytas priedėlis – nuovaža ar liftas, kuris nebūna organiška pastato dalis ir kartais net neveikia. O visgi universalus dizainas turėtų būti ne papildymas, o viso projekto esmė“, – pabrėžia pašnekovė.

Nuo stotelių iki muziejų

Kalbėdama apie geruosius pavyzdžius, architektė pirmiausia siūlo pažvelgti į savo šalį ir miestus. Pasak pašnekovės, norisi pagirti savus, ypač už tai, ko dažnai nepastebi tie, kurie nesusiduria su judėjimo ar suvokimo iššūkiais. R. Leitanaitė išskiria Vilniaus viešojo transporto stotelių atnaujinimo projektą kaip sėkmingą sprendimą: „Projektas puikus – stotelės tapo prieinamos visiems. Universalaus dizaino sprendimai sudarė tik nedidelę dalį bendrų išlaidų, bet rezultatas – esminis: stotelės tapo privažiuojamos, saugios, apsaugančios nuo lietaus.“ Prie gerųjų pavyzdžių R. Leitanaitė priskiria ir MO muziejų bei mokslo ir inovacijų centrą „Mokslo sala“ – tai vietos, kur nuo pat pradžių buvo galvojama apie visus lankytojus, nepriklausomai nuo jų galimybių.

Kalbėdama apie tarptautinę praktiką, pašnekovė žvelgia į Šiaurės Europą. „Šios šalys universalų dizainą vertina kaip strateginį prioritetą, nes visuomenės sensta. Pavyzdžiui, Suomijoje veikia nacionalinė senėjimo programa, apimanti viską – nuo sveikatos prevencijos iki būsto ir technologijų. O Švedijos Upsalos mieste dar 2003 m. patvirtintas veiksmų planas, apimantis visos gyvenamosios aplinkos lygybę, įtrauktį, bendruomeniškumą. Svarbu, kad šiose šalyse universalus dizainas apima ne tik pastatus, bet ir kasdienybę, t. y. galvojama, kaip žmogus vaikšto, kaip juda, kaip apsaugoti jį nuo traumų žiemą. Šiaurėje, kur šalta ir slidu, apie tai galvojama iš anksto. O mūsų traumatologai žiemų jau tiesiog bijo“, – lygina architektė.

Reikšmingi ir maži pokyčiai

Architektė dalijasi įkvepiančiais pavyzdžiais iš užsienio. Vienas jų – 100 suoliukų projektas Tartu mieste, Estijoje. 2023 m. savivaldybė paskelbė konkursą socialinės įtraukties iniciatyvoms, o gyventojų apklausa padėjo nustatyti vietas, kur labiausiai trūksta suoliukų. Už skirtą 100 tūkst. eurų jų buvo pristatyta visame mieste. „Šis projektas puikiai rodo, kaip nedidelės lėšos ir gyventojų įtrauktis leidžia pasiekti reikšmingą pokytį: staiga žmonės gavo galimybę pabūti viešojoje erdvėje – net jei jie neturi daug jėgų vaikščioti ar ilgai stovėti.

Kitas pavyzdys – Danijoje įgyvendinta iniciatyva, kai savivaldybė susitarė su kavinėmis, kirpyklomis ir kitomis smulkiomis įstaigomis, kad jų tualetais galėtų naudotis ir žmonės, kurie nėra jų klientai. Sprendimas ypač reikšmingas mamoms su mažais vaikais, žmonėms, turintiems sveikatos problemų, ir kitiems. Buvo sukurtas žemėlapis, kuriame pažymėtos visos tokios vietos. Tai yra vadinamasis minkštasis sprendimas, kuris beveik nieko nekainuoja, bet labai prisideda prie miesto įtraukumo ir mažina atskirtį dėl judėjimo sutrikimų“, – tvirtina R. Leitanaitė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.