Kai šalia scenoje – mylimas žmogus, muzika skamba kitaip. „Klausausi jo balso su malonumu. Esu tikra – publika jaučia mūsų ryšį“, – sako operos primadona Violeta Urmana. Kokia yra ta – amžina meilė scenai, kai ji tampa bendru gyvenimo keliu?

Laura Kešytė

Su V. Urmana kalbamės apie tai, ką reiškia ilgus metus atiduoti scenai, kaip keičiasi santykis su ja laikui bėgant, ir kaip šį ryšį dar labiau praturtina galimybė ja dalintis su mylimu žmogumi. V. Urmaną kalbina Laura Kešytė.

– Jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo scenos. Kada supratote, kad tai – jūsų kelias?

– Fortepijonu grojau Kauno Juozo Gruodžio mokykloje, kai kartą bibliotekoje išgirdau Marijos Callas „Lucia di Lammermoor“. Tą akimirką gimė meilė operai. Nors dar ilgai studijavau fortepijoną, balsas tapo mano tikruoju muzikiniu instrumentu. Kai pradėjau lankyti operos studiją Miunchene, iškart buvau „katapultuota“ į sceną. Nors pradžioje tai kėlė stresą, netrukus supratau – tai mano tikrieji namai.

– Ilga jūsų karjera kupina ryškių vaidmenų. Kuo šiandien jums ypatingas buvimas scenoje?

– Džiaugiuosi galėdama vis dar „gyventi“ savo herojų gyvenimus scenoje. Metai bėga – nežinau, kiek dar ilgai galėsiu gerai valdyti balsą, bet kol galėsiu ir kol būsiu reikalinga, tęsiu savo kelią. Tikrai nesinorėtų dainuoti „balso likučiais“. Laiku pakeičiau repertuarą – dabar dainuoju mažiau įtemptas, bet labai įdomias ir svarbias partijas. Tai suteikia daug malonumo ir beveik jokio streso. Vis dar mokausi naujų kūrinių – tai ne tik praturtina programą, bet ir „pajudina smegenų ląsteles“.

– Kaip įsimylėti savo kuriamą personažą?

– Visų pirma – įsiklausyti į partitūrą. Man svarbu tiksliai perteikti kompozitoriaus intenciją, vengti „prastų tradicijų“. Net neigiamą personažą galima įsimylėti – svarbu suprasti jo motyvus, įsivaizduoti, ką jis išgyvena net tada, kai nėra scenoje. Kiekviena repeticija padeda jam subręsti – tas procesas man teikia didžiulį meninį pasitenkinimą.

– Šiemet festivalyje pasirodysite su savo vyru Alfredo Nigro. Kaip jaučiatės scenoje kartu?

– Kai esame scenoje kartu – jaudulys būna dvigubas. Klausausi jo balso su malonumu, o publika, manau, jaučia mūsų ryšį.

– Ar meilė artimiesiems turi įtakos tam, kaip jaučiatės scenoje?

– Be abejo. Kūryboje labai svarbus asmeninio gyvenimo stabilumas. Kaip sakoma, nelaimingas paukštis negieda! Žinojimas, kad šalia yra žmogus, kuris puikiai supranta dainininko kasdienybę – didžiulė vertybė.

– Lietuva vis garsiau skamba pasaulio operos scenose. Kaip tai vertinate?

– Džiaugiuosi matydama vis daugiau lietuvių didžiosiose scenose. Kai pradėjau karjerą, dažnai buvau vienintelė lietuvė ten. Dabar dainuoti kartu su Asmik Grigorian, Vida Miknevičiūte ar Aušrine Stundyte – didelė garbė. Tai rodo, kiek daug potencialo turi mūsų šalis.

– Ką patartumėte jauniesiems dainininkams?

– Svarbiausia – formuoti lankstų, išraiškingą instrumentą savyje. Dainavimas – fizinis malonumas, o balsas atspindi visus mūsų sielos virpesius. Išmokti gražiai dainuoti neužtenka. Reikia norėti įkvėpti gyvenimą kiekvienai frazei, kiekvienam žodžiui. Tai ilgas, bet nepaprastai įdomus kelias.

Pranešimas spaudai.