Leidykla „Briedis“ pristato Pulitzerio premijos laureato Siddharthos Mukherjee knygą „Genas. Asmeninė istorija“. Kodėl esame tokie, kokie esame? Kas lemia mūsų išvaizdą, elgesį, sveikatą ar net likimą? Kodėl vieni žmonės serga genetinėmis ligomis, o kiti ne? Ar galime visa tai keisti?

„Genas“ pateikia mums galutines išvadas apie pagrindinį paveldimumo vienetą, žmonijos praeities ir ateities vizijas. Šią epinę istoriją pakurstė žmogaus išradingumas ir mokslo apsėsti protai: nuo Charleso Darwino ir Gregoro Mendelio iki Francio Cricko, Jameso Watsono ir Rosalind Franklin bei tūkstančių kitų mokslininkų, kurie vis dar stengiasi perprasti kodų kodą. Tačiau autorius neapsiriboja vien moksline ar istorine perspektyva. Knygos puslapiuose pristatoma ir asmeninė paties autoriaus drama – Mukherjee šeimos ir joje besikartojančių psichikos ligų istorija, aiškiai parodanti begalinę genetikos reikšmę kasdieniame gyvenime.

Ši knyga ne tik atskleidžia genetikos mokslo pasiekimus, bet ir kelia svarbius etinius bei socialinius klausimus apie genų redagavimo galimybes ir jų poveikį ateities visuomenei. Autorius primena, kad genai nėra tik biologiniai duomenys – tai kertiniai mūsų tapatybės, sveikatos ir pasirinkimų pagrindai. Keliami klausimai, į kuriuos dar nėra atsakymų, tačiau kuriuos būtina užduoti: o jei išmoktume pakeisti genetinį kodą? Jei turėtume tokias technologijas, kas jas valdytų, kas užtikrintų jų saugumą? Kas būtų šių technologijų šeimininkai, o kas – jų aukos? Kaip šių žinių įgijimas ir kontroliavimas, taip pat neišvengiamas įsibrovimas į privačius ir viešai matomus gyvenimus pakeistų visuomenę, mūsų vaikus ir mus pačius?

Siddhartha Mukherjee – onkologas ir mokslininkas, kamieninių ląstelių ir vėžio genetikos specialistas, parašęs knygas „Medicinos dėsniai“ ir „Visų ligų karalius: vėžio biografija“. Už pastarąją knygą 2011 m. jis gavo Pulitzerio premiją ir „Guardian“ geriausios knygos apdovanojimą.

Knygą iš anglų kalbos vertė gydytoja genetikė doc. Birutė Tumienė.

Knygos ištrauka

2012 m. žiemą keliavau iš Delio į Kalkutą, norėdamas aplankyti savo pusbrolį Moni. Mane lydėjo tėvas, mano vedlys ir bendrininkas, bet jis buvo paniuręs ir paskendęs apmąstymuose, apimtas asmeninio pykčio, kurį aš pats jutau tik blankiai. Mano tėvas – jauniausias iš penkių brolių, o Moni – vyriausias jo sūnėnas, vyriausiojo brolio sūnus. Nuo 2004 m., kai jam suėjo 40-eri, Moni gyveno psichikos ligoniams skirtoje įstaigoje (mano tėvas juos vadino „lunatikų namais“), nes jam buvo diagnozuota šizofrenija. Moni buvo pripumpuotas vaistų, tiesiog skendėjo antipsichotikų ir raminamųjų jūroje, todėl jam reikėjo nuolatinės pagalbos ir priežiūros, kad galėtų nusiprausti ar pavalgyti.

Mano tėvas niekuomet nepripažino Moni diagnozės. Ilgus metus jis bandė kovoti su sūnėną prižiūrinčiais psichiatrais ir vylėsi įtikinsiąs juos, kad jų diagnozė – didžiulė klaida arba kad Moni sutrikdyta psichika kažkaip stebuklingai pasitaisys pati. Kalkutos įstaigoje tėvas apsilankė du kartus; vieną kartą – be jokio perspėjimo, vildamasis išvysti visiškai pasikeitusį Moni, kuris, jo manymu, už uždraustųjų vartų slapta gyveno normalų gyvenimą.

Tačiau mano tėvas žinojo, ir aš tą taip pat supratau, kad šiuos apsilankymus lėmė ne tik meilė sūnėnui. Moni – ne vienintelis mano tėvo giminėje, sergantis psichikos liga. Iš keturių mano tėvo brolių du – ne Moni tėvas, bet du jo dėdės – sirgo psichikos sutrikimais. Pasirodo, pamišimas Mukherjee giminę persekioja mažiausiai dvi kartas, ir bent jau iš dalies mano tėvas nenorėjo pripažinti Moni diagnozės, nes tuomet jam tektų niūriai susitaikyti, kad tam tikras šios ligos grūdas tarsi kokia nuodinga atlieka glūdi ir jo paties kūne.

1946 m. mirė trečiasis Kalkutoje gyvenusios Mukherjee šeimos sūnus Rajeshas, mano tėvo brolis. Jam tebuvo dvidešimt dveji. Pasakojama, kad pneumoniją jis pasigavo po dviejų naktų, kurias praleido sportuodamas žiemos lietuje, tačiau iš tiesų pneumonija buvo kitos ligos kulminacija. Kadaise Rajeshas buvo puikiausias iš visų sūnų – vikriausias, lanksčiausias, turintis daugiausia charizmos ir energijos, labiausiai mylimas ir idealizuojamas tėvo ir šeimos.

Mano senelis mirė dešimt metų anksčiau, 1936-aisiais. Jį nužudė po kivirčo dėl žėručio kasyklų. Po jo mirties močiutei vienai teko auginti penkis mažus sūnus. Nors Rajeshas ir nebuvo vyriausias, netrukus jis tarsi be jokių pastangų užėmė tėvo vietą. Tuomet jam tebuvo dvylika, tačiau galėjai jam duoti ir dvidešimt dvejus: jo proto žvitrumą jau buvo prigesinęs rimtumas, o trapų paauglio pasitikėjimą savimi keitė ramus suaugusiojo užtikrintumas.

Tačiau, kaip pamena mano tėvas, 1946 m. vasarą Rajeshas ėmė elgtis keistai, tarsi jo smegenis būtų pervėrusi viela. Labiausiai gluminęs jo asmenybės pasikeitimas buvo nepastovumas: geros naujienos sukeldavo nekontroliuojamus džiaugsmo protrūkius, kurie neretai praeidavo tik po akrobatinių fizinių pratimų serijos, o išgirdęs blogą naujieną jis pasinerdavo į nepaguodžiamą neviltį. Šių emocijų kontekstas tarsi buvo normalus, tačiau jų ekstremalumas – keistas. Tų pačių metų žiemą Rajesho psichikos ekstremumai stipriai padažnėjo ir pasunkėjo. Energijos antplūdžiai virsdavo įniršiu ir grandiozinėmis idėjomis, jie apimdavo vis dažniau ir įnirtingiau, o po jų lygiai taip pat stipriai sekdavo viską nušluojančios kompensacinės nevilties bangos. Namuose jis pasinėrė į okultizmo seansus, o naktimis su draugais susitikdavo pamedituoti krematoriume. Nežinau, ar jis vartojo narkotikus – penktajame dešimtmetyje Kalkutos kinų miestelio lindynėse buvo galima gauti gausybę opiumo iš Burmos arba hašišo iš Afganistano jauno vyro nervams nuraminti. Tačiau mano tėvas ryškiai prisiminė pasikeitusį brolį: kartais visko bijantį, kartais – bebaimį, besiritantį stačiais nuotaikų kalnelių šlaitais, vieną rytą apimtą irzulio, o kitą – perdėto džiaugsmo. (Tas keistas pasakymas: perdėtas džiaugsmas. Šnekamojoje kalboje jis reiškia kažką nekalto: sustiprėjusį džiaugsmą. Tačiau kartu jis reiškia ribą, perspėjimą, išorines blaivaus proto ribas. Už perdėto džiaugsmo nėra tik dar didesnio džiaugsmo; ten jau pamišimas ir manija.)

Savaitę iki susirgimo pneumonija Rajeshas gavo žinią, kad jam pavyko tiesiog puikiai išlaikyti koledžo egzaminus. Pakylėtos nuotaikos jis nėrė į dviejų naktų trukmės klaidžiojimus. Manoma, kad vaikinas treniravosi imtynių stovykloje. Kai sugrįžo, jį buvo apėmusi karštinė ir haliucinacijos.

Tik po daugelio metų, jau mokydamasis medicinos mokykloje, supratau, kad Rajeshą tuo metu buvo apėmęs ūmios manijos epizodas. O jo psichikos sutrikimus lėmė klasikinis, kone vadovėlinis maniakinės depresijos, arba bipolinis, sutrikimas.

Pranešimas spaudai.