„Autorė rašo labai skaniai – taip įtikinamai, kad skaitant galima netikėtai užuosti garuojančią lėkštę makaronų, įsivaizduoti, kaip suki juos ant šakutės, ir pajusti skonį ant gomurio. Tačiau šiame romane svarbiausia ne makaronai – jie tik tam, kad skaniai pateiktų stiprių moterų istorijas“, – įsitikinusi vertėja Ieva Frigerio, pristatanti italų rašytojos Marios Orsini Natale knygą „Frančeska ir Nuncijata“. Šįmet trisdešimtmetį minintis romanas Italijoje išgyvena naują populiarumo bangą. Lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Frigerio.

Knyga nukelia į XIX amžiaus vidurio Pietų Italiją. Sename malūne ant vėjų košiamo Viduržemio jūros skardžio gyvenančios Frančeskos pasaulis sukasi apie senelį malūnininką, tvirto būdo makaronų gamintoją, vadovaujantį žmonai, septynioms dukroms, o vėliau ir septynioms anūkėms. Visas savo moteris jis išmoko amato, bet tik vienai Frančeskai slapčia į delniukus pripila grūdų, miltuotu nykščiu kaktoje nubrėžia kryžių ir įskiepija savo darbo pajautimą.

Taip prasideda šios Pietų Italijos šeimos epopėja, veržli kelionė nuo Amalfio pakrantės iki Vezuvijaus papėdės, nuo kuklių malūno šeimininkų iki gamyklų savininkų, apimanti šimtmetį ir tris kartas, ieškančias savo vietos didžiulių pokyčių drebinamoje Italijoje. Jos centre – Frančeska, stipri ir veržli asmenybė, kuri iš senelio paveldėtą meistriškumą perduoda įsivaikintai mergaitei Nuncijatai.

„Frančeska ir Nuncijata“ – debiutinis Marios Orsini Natale (1928–2010) kūrinys. Autorė ryžosi išleisti romaną sulaukusi brandaus amžiaus – šešiasdešimt septynerių. „Ji neatėjo iš niekur, ilgus metus dirbo žurnaliste, – pastebi Ieva Frigerio. – Kilusi iš Pietų Italijos, iš Neapolio apylinkių, kurias ir aprašo romane, karjeros siekė Šiaurės Italijoje. Gyvenimo saulėlydyje grįžo į gimtąsias vietas, biografijoje nurodoma ta pati gimimo ir mirties vieta. Ji, matyt, ilgai brandino idėją aprašyti tai, ką pažinojo ir mylėjo – žmones, gyvenančius Vezuvijaus papėdėje. Ir gaminančius makaronus.“

Romaną 1995-aisiais išleido mažytė leidykla, pirmasis tiražas buvo menkas. Tačiau tai nesutrukdė romanui ne tik sulaukti didžiulio skaitytojų susidomėjimo, bet ir pelnyti ne vieną kritikų apdovanojimą, knyga įtraukta į prestižiškiausio Italijoje literatūrinio apdovanojimo „Strega“ nominantų sąrašą. Sulaukusi milžiniškos sėkmės autorė nepaleido plunksnos iš rankų, parašė dar kelis romanus, tačiau nė vienas jų populiarumu neprilygo debiutiniam. Prie knygos populiarumo prisidėjo ir 2001-aisiais režisierės Linos Wertmüller sukurtas televizijos filmas, kuriame pagrindinę heroję Frančeską įkūnijo italų kino legenda Sophia Loren.

„Labai autentiškas pasakojimas, – sako romaną išvertusi Ieva Frigerio. – Jauti, kad autorė rašo apie tai, ką puikiai, iki širdies gelmių, žino ir jaučia. Kaip ir Elena Ferrante, sužavėjusi pasaulį keturių romanų saga apie Neapolį. Ir žino ne turistine prasme, kaip gali pasirodyti skaitant aprašymą: Viduržemio jūra, Vezuvijus, Neapolis, makaronai – tikras itališkas atvirukas. Tačiau tai tik fonas, autorei svarbiausia atskleisti, kas dedasi žmonių viduje. Frančeska ir Nuncijata nesijaučia aplinkybių aukomis, žengia per gyvenimą oriai, tvirtai, siekia karjeros tuo metu itin vyriškame pasaulyje – jos valdo fabrikus, rūpinasi įrenginių inovacijomis. Kita vertus, nors piešiamos stiprios moterys, vyrai irgi aprašomi su meile, kiekvienas personažas turi savotiško žavesio. Autorė savo herojus labai myli, net kiek komiškesni vis tiek parodomi oriai, nenužeminant. Visų jų veiksmams ji randa kokį nors paaiškinimą, žvelgia į juos ne smerkdama, o kaip nuolaidi stebėtoja.“

Romane makaronų gamyba aprašoma taip smulkmeniškai ir su tokia meile, kad skaitant nejučia burnoje ima kauptis seilės... „Neslėpsiu, buvo priepuolių, kai norėjosi atsikelti nuo kompiuterio ir sukti virtuvės link, – juokiasi vertėja. – Mano vyras yra italas, mes itališka šeima, tad dažnai namuose verdame makaronus ir juos mėgstame. Kai verti, į patiekalo aprašymą žvelgi labai techniškai, suki galvą, kaip kuo tiksliau perteikti, kad skaitytojams neliktų neaiškumų.“

Lengva susipainioti: lietuviai tai, ką italai vadina pasta, įvardija žodžiu „makaronai“. O italams maccheroni yra tik viena iš rūšių – ploni vamzdeliai, panašūs į spagečius, tačiau kur kas trumpesni. „Italijoje turi greitai išmokti tinkamai gaminti makaronus. Maloniai sudėtingas mokslas, gamindamas negali suklysti – juk makaronų formos sugalvotos ne dėl grožio, o kad geriau įsigertų padažas. Jei ruošiamas mėsos padažas, verdami makaronai su grioveliais ar sraigteliais, kad jį užlaikytų. Lygūs makaronai, tarkim, spagečiai, tiekiami su daržovių ar jūrų gėrybių padažais.“ Pakanka perskaityti porą sakinių iš romano norint suprasti, apie kokias itališkos virtuvės subtilybes užsiminė vertėja: „Tie pakariai, liaudiškai vadinami „antausiais“, buvo sudėtingai džiovinamos formos makaronai, gaminami šešių centimetrų pločio tešlos juostelę vamzdeliu apsukant apie lazdą ir užklijuojant kraštus. Išvirti ir padažu užpilti, jie tame vamzdelyje užlaikydavo tiek daug mėsos troškinio, kad paragavus stačiai smogdavo skoniu lygiai kaip antausis.“

Vertėja prisipažįsta: ne kartą teko į pagalbą pasitelkti ir visagalį internetą. Ne tik ieškant romane aprašomų vaizdų, bet ir bandant suprasti, kaip kadaise makaronai buvo gaminami rankomis ar kokie mechanizmai jas pakeitė pirmosiose gamyklose: „Kai niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė džiovyklės, kuriose plevėsuodavo makaronai, susiradau pagal romaną sukurtą filmą ir jį peržiūrėjau – džiugu, kad kino kūrėjai atkūrė autentišką aplinką, gavau atsakymą į klausimą.“

Meistriškai perteikta kasdienio Pietų Italijos gyvenimo tėkmė, stiprių moterų, imančių likimą į savo rankas, paveikslai, istorinės detalės – Ieva Frigerio vardija, kodėl verta atsiversti šį romaną: „Man patiko skaityti ir pamėginti suprasti, kaip žmonės gyveno ir iki šiol gyvena ugnikalnio papėdėje, juk tai gyvenimas šia diena. Kiekvieną rytą jie nužvelgia Vezuvijų, bando nuspėti, ar ugnikalnis neiškrės ko nors netikėto. O jei šiandien teks sprukti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo?“

„Nuostabūs puslapiai, sklidini spalvų, kvapų ir aromatų, – odė jau išnykusiam pasauliui“, – recenzijoje „La Stampa“ rašė Mirella Serri. „Tai istorinis romanas, kokie būdavo rašomi kadaise, itin tirštas, su netikėtais siužeto vingiais, našlaitėlėmis, prasimušimu visuomenėje, giminių pavydu, smulkiai nupieštu visos epochos fonu: kadangi šios šeimos sagos veiksmas vyksta Neapolyje tarp devyniolikto amžiaus ir fašistinio laikotarpio, jį galima priskirti tai pačiai laiko linijai kaip „Vicekaraliai“ ir „Gatopardas“, nepamirštant ir „Mastro dono Džezualdo“, – antrino rašytoja Carmen Covito, lygindama romaną su į italų literatūros aukso fondą įrašytais kūriniais – Federico de Roberto „Vicekaraliais“, Giuseppe Tomasi di Lampedusos „Gatopardu“ ir Giovanni Vergos „Mastru donu Džezualdu“.

Maria Orsini Natale
Frančeska ir Nuncijata

IŠTRAUKA

Malūnininkas visas savo moteris buvo išmokęs savo amato, bet tik vienai Frančeskai perdavęs jo tąsą – slapčia pripylęs į delniukus grūdų, miltuotu nykščiu kaktoje nubrėžęs kryžių ir religingai įskiepijęs jų darbo pajautimą.

Kad mokytųsi su džiaugsmu, jis žadino jos smalsumą, kuteno jos instinktą konkrečiais nurodymais, paįvairintais praktiškais ir šmaikščiais pavyzdžiais. Kartais, pradėdamas tos dienos makaronų gamybą, išsivesdavo ją laukan ir imdavo komiškai kvėpuoti, juokingai ir per smarkiai traukdamas orą išplėstomis šnervėmis, uosdamas orą it skalikas. Taip darydavo tam, kad jai įstrigtų, jog tik užjutęs orą, sausą ar drėgną, jis susiprasdavo, kokios būsiančios tinkamos šilto vandens, miltų ir mišinių proporcijos: kad atsižvelgiant į tai būtų galima užmaišyti kietesnę ar minkštesnę tešlą.

Taip pat lyg žaisdamas jis įsikeldavo ją į duonkubilį tešlos mindyti, jiedviem prieš tai sumerkus kojas į varinį katilą ir linksmai pasitaškius. Tas pats katilas paskui, kiek praskalautas, atgaudavo savo kone sakralią funkciją pilstyti šiltą vandenį į duonkubilį. Šitoks žaismingumas, be abejo, niekada nesikirsdavo su higienos taisyklėmis, nors šios jų amate visąlaik būdavo tik apytikrės ir itin lanksčios.

Toje šiltoje ir ūkanotoje dėžėje, laikydamas ją už vienos rankos, o kita liepęs pasiremti į sienelę, jis supažindino ją, koks turi būti tinkamas mynimo ritmas, pėdos spaudimo lengvumas, judesio tolygumas, kad toji balta masė išeitų be gumulų.

Paskui, juokindamas mergaitę išraiškingomis mimikomis, jis atkreipdavo jos dėmesį į minkymo svarbą. Tešlos luitą, išverstą iš duonkubilio, reikėdavo spaudyti, dalyti ir perkloti, kol sukietės ir susigers visas vanduo. Reikėdavo energingai, bet saikingai kulti nedidele lazduke, kad trupinėliai suliptų vienas su kitu nepalikdami tuščių ertmių ir minkant neprarastų branduolio tvirtumo, bet visa tešla sykiu išlaikytų grūdėtą konsistenciją. O darbui muzikalumo jis suteikdavo savo dainuškėlėmis:

Tešlele, tešlele,
būsi gera tik gavus per šiknelę,
tešlele, mano tešlele…

Dažnai paversdavo darbą rungtynėmis: visos varžydavosi dėl kuo tobuliau suraitytų fuzilių, ir čia beveik visada laimėdavo močiutė, ne tik todėl, kad raičiojo geriausiai, bet dar todėl, kad buvo truputį įžeidi, o jis – truputį šališkas. Ir Frančeska, kai savo mažais pirščiukais įgudo tiksliau spaudyti orekjetes, pelnė savąjį „šaunuolė“, o tai prilygo medaliui; net buvo apdovanota tešlos juostele, apvyniota apie pirštą kaip žiedas, paskui tik gėrėjosi ja iškėlusi ranką į viršų, nebedirbdama, kad jos nesuspaustų.

Vis dėlto senelis išsijuosęs traukdavo ją per dantį ir sakydavo „varla, varla“, kai ji viso labo spaudinėdavo tešlą niekaip nesuritindama jų garsiųjų „žuveliokų“: makaroniukų, skirtų virti sultiny, taip užvadintų ne dėl panašumo į žuveles, o veikiau į pimpaliukus.

Jų forma būdavo išgaunama per šukų dantis perbraukus trijų centimetrų storumo tešlos juostelę, prieš tai tampriai apvyniotą apie vieno centimetro skersmens medinį pagaliuką. Perbraukus per šukas, gautas vamzdelis būdavo numaunamas nuo pagaliuko, ir visą šią procedūrą reikėdavo atlikti laisvais pirštų judesiais, mitriais it fokusininko.

Išties, pagaminti egzemplioriai, pamažėliais besirikiuojantys ant medinių lentų, pupos forma ir dailiu raukšlėtumu, kurio suteikdavo šukų dantys, primindavo nekaltus mielus vyriškus organukus.

Vieną dieną senelis pasitikėdamas įdavė jai peilį ilgoms tešlos uodegoms supjaustyti mažesniais ruoželiais ir iš jų pagaminti orekjetes. Frančeska, tada dar visai mažytė, giliai įsipjovė pirštą, bet pasistengė nuslėpti ašaras. Be jokių gailėjimų jis užtepė ant to dryksnio truputį kerpių ir voratinklių, nukrapštytų nuo sienos kampe, ir sustabdė kraujavimą. Paskui ją guosdamas davė ne tik saldymedžio lazdelę, kurią pats čiulpdavo kosuliui malšinti, o dar ir kitą skanėstą, „cukraus lėlytę“. Cukrinį žmogutį, kurį pats pagamino suėmęs į drobės skiautelę žiupsnį cukraus ir tą marliuką tvirtai perrišęs siūlu, kad grūdeliai susispaustų į mažą galvytę.

Paskui pasodino ją prie darbo ir vėl įdavė aštrųjį įrankį, kurčias močiutės, vienintelės dar turinčios galios jam prieštarauti, protestams.

O Frančeska, įdubusiais skruostais nuo tos saldžios galvelės čiulpimo, iš burnos kyšant laisviems marliuko skutams, sėdėjo sausomis blakstienomis ir rūsčia į karo lauką išsiųstosios mina darsyk įniko pjaustyti ilgų it gyvačiukės tešlos juostelių.

_

Tą bendrą mažosios „makaroninės“ darbą, gausėjant paklausai iš klientų ir seneliui ieškant naujų proveržio galimybių, ištikdavo vis nauji nuotykiai.

Vienu tarpu jie pradėjo periodiškai nešioti užsakymus į pakrantę, į laivus, atplaukiančius iš Neapolio kone piratiškai susigrobti jų prekių, anuomet laikytų dideliu gardumynu.

Tada smagiausiu žaidimu Frančeskai tapo makaronų gabenimas į pajūrį. Ji, dar mergaičiukė, bet jau apkrauta nešuliais, liesutė, bet mokanti protingai paskirstyti nešamą svorį, su mama ir tetomis leisdavosi žemyn, žengdamos it karalienės su drobinėmis kurpaitėmis, ilgais sijonais, pasikaišytais šone, kad eiti būtų patogiau, ir pintais krepšiais ant galvų.

Senelis nešdavo orekječių kaupinus maišelius, prikabintus prie odinio diržo, kurį būdavo persimetęs per pečius. Nuo takučio, kuriuo jodavo nešuliais apkrautu mulu, jis savo dainomis užvesdavo ir moteris, kurios, taupydamos kelią, pabirdavo po stačius šlaitus ir trumpesnius, bet brūzgius šuntakius.

Jis palaikydavo ryšį su jomis beveik be pertrūkio plėšdamas savo senas ir sielvartingas dainas.

Kai ašei gimiau,
gimiau prie jūros,
gimiau tarpu turkų
ir tarpu maurų…
Perduotos dainos, kurias jis pats, nelygu ūpas, perkurdavo ir pritaikydavo eilutė po eilutės.
Aš sykį vaikščiojau prie jūros
ir širdį pamečiau smėly,
ją susirinko Trofimena,
ir aš beširdis likęs, o ji turi dvi…

Taip jo moterys jį girdėdavo, jo palaukdavo ir jį surasdavo, paskui vėl pamesdavo, ir vėl išgirsdavo, kol leisdamosi slėnin prisipildydavo saulės, sakų ir pietvakarių vėjo, gaiviai dvelkiančio nuo jūros.

Pasiekę progumą, kur slėnis prasiverdavo į pakrantę, mažame akmenuotame užutėkyje apačioje su siauru jūros lopinėliu, jie susitikdavo su šeimomis, atkakusiomis iš kitų kaimukų, irgi apsikrovusiomis makaronais, ir vyrai pasisveikindavo.

Ūmai už rago išdygdavo laivastiebiai, tarytum atkartojantys tą tylią ir vienišą uolą jūroje. Burių bukieji trikampiai po vieną nusileisdavo, o vyrai, dar tik mažytėlaitės mitriai krutančios figūros, kuitėsi prie inkarų ir graibė irklus.

Laivų kone visada būdavo penki, Frančeska juos suskaičiuodavo. Būdavo ryškiai nudažyti žydra, ruda, sodriai žalia spalva, apačioje skalaujami juodos ir raudonai oranžinės vandens linijos, iš po kurios varvantys vis išnirdavo naivūs balti užrašai su šventųjų vardais.

Frančeska, pasikaišiusi sijonuką prie juosmens, įsibridusi vandenin krovinio padavinėti, bangoms siūbuojant sušlapdavo iki pat šlaunų.

Paskui, kai laivai vėl išplaukdavo atviron jūron, ją apžavėdavo stovinčių vyrų harmonija, tviskančių irklų ritmas, suderinti rankų trūksniai ir balsai iš toli, pasiekiantys jos ausis tais ypatingais garsais, lyg uždarytais krištoliniuose rutuliuose, atsiritančiuose laivų paliktomis drūžėmis.

Pasmatysma kitą penktadienį!.. Kitą penktadienį!.. Jei saulalė švies ir ors bus gers.

Vienas paskui kitą išnykstantys laivai už tos įlankos, tų pirmykščių kulisų, vandeny stūksančios milžiniškos uolos, ją stulbindavo it magijos triukas. Kuriuo keliu paskui sugrįžta tušti krepšiai? Kur nukeliauja jos gamintos kriauklelės, pirma buvusios krepšiuose, o paskui pradingusios?

– Į Neapolį… – sakydavo jai senelis, bet jai Neapolis tebuvo bespalvis ir bekraštis pavadinimas. Taigi ji pamesdavo jūroje savo kreivas orekjetes, kurių visas aliai vienos pažinojo. Pamesdavo, nes nemokėjo jų vytis mintimis per visą kelionę, kuri už didžiosios uolos tapdavo stebuklinga ir paslaptinga.

Užtai senelis žinodavo, ir vis tiksliau, visus jų kelius ir maršrutus.

Senais laikais tie, kurie atgabendavo grūdus jo malūnan, pateikdavo jam ir užsakymus; vėliau juos pakeitė Čiometelos pasiuntinukai, mat šioji turėjo makaronų krautuvę prie pat bokšto. Po kurio laiko ji pati užkilo prie krioklio norėdama įsigyti jų gaminių ir juos mulu parsigabenti iki pat savo namų.

Čioma, arba Džerolama, buvo išskirtinis personažas, stambesnio nei vidutinis stoto, dainingos tarties, panašios į arabišką, šiurkščios drobės sijonu ir rytietiškomis šlepetėmis, kurias jai iš Turkijos buvo parvežęs jūreivis armėnas, kalbėta, jos meilužis.

Valstietiška skarelė, visada skaisčiai išskalbta, kryžmai perrišta ant krūtinės, buvo jos vėliava, o du styrantys dramblio kaulo smeigtukai, prilaikantys viršugalvyje kuodan suraitytą kasą, buvo jos gairelės, kaip tos vėliavėlės, kurios kabinamos ant iečių smaigalių.

Čiomos parduotuvės kraštuose gausiai kėtojosi pintinės su prekėmis, dažnai jūros nupurškiamos sūrymu. Prie krautuvės šliejosi ir jos namukas su dailia lova, visada tvarkingai pataisyta, baltutėlė, užklota vąšeliu nerta lovatiese. Ten visada laukė kavos puodelis svarbiems klientams, svečiams iš laivų ar kelioninių karietų, kurie Kasyklos keliu atkakdavo iš visų pusių ir sustodavo luktelėti, kol gaus toli išsivežti, kone pasigrobti įrištus į baltutėlius audeklus ir sukrautus į pavydžias pintines gardžiuosius pajūrio makaronus.

Pirklė dažnokai užkopdavo į malūną ir familiariai plekšėdavo seneliui per petį, o šis atsakydavo pasiūlydamas uostomos tabokos, stiklą vyno, cigarą ir geranoriškas šmaikštybes, kurioms pavyduolė močiutė nepritardavo ir netgi prieštaraudavo šnairuodama iš padilbų.

Ypač tada, kai Čioma rūkydavo ir pūsdavo dūmus lūpose suspaudusi cigarą, rankomis įsisprendusi į klubus.

Vis dėlto vieną gražią dieną Čiometela buvo nustumta nuošalėn, nes tų skanėstų, kuriuos minkė „dėdulė Pepė palei krintantį vandenį“, pritraukti gerbėjai galop apėjo Čiometelą ir jos versliuką. Kai dėl tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų metų neramumų ištisos šeimos paliko sostinę bei gausiausias gyvenvietes ir pasitraukė į atokias ir saugias Amalfio vietoves, krioklio gaminių paragavo daugybė atvykėlių ir su malonumu įprato juos valgyti. Paskui jau buvo sunku juos pamiršti.

Šitaip užsakymai, vis stambesni, pas senelį ėmė plūsti tiesiai iš Šventosios Liucijos žvejų, nuo seno tyčia atplaukiančių iš Neapolio makaronais apsirūpinti. Malūnininkas nugabendavo pintines tiesiai prie jūros, o žvejai jam paduodavo pinigus už praeitą savaitę parduotas prekes ir susakydavo, kokių formų ir kokius kiekius makaronų paruošti kitai savaitei.

Tie sąrašai atkeliaudavo iš tratorijų Tolede, Korsėjoje, Kjatamonėje, o ir iš kilmingų šeimų virėjų ir privačių ponų, garsių advokatų, medikų ir valstybės valdytojų namų.

Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais ir penkiasdešimt šeštaisiais, choleros epidemijos metais, ryšiai tarp sostinės vartotojų ir pajūrio makaronų dar atkakliau sutvirtėjo. Galbūt todėl, kad tokiomis aplinkybėmis žmonės mieliau rinkosi valgius iš sveikesnių, ligos nepaliestų vietovių.

Laivus labiau už kitas ir pripildydavo senelio pintinės, dargi pasižyminčios išskirtine ypatybe: jos būdavo papuoštos žydinčiomis laurų ir nedidukėmis citrinmedžių šakelėmis, taip siekiant ne tik suteikti makaronams švaros ir aromato, bet ir nuvaikyti piktas dvasias, nes senuosiuose senelio burtuose citrina įnešdavo saulės, kerėdama jau vien savo kvapiąja esencija.

Senelio makaronai, didžiai pagarsėję, įgijo gerbėjų ir tarp kariškių. Civiliai, tapę rangovais kareivinėse ir, pagal Burbonų kariuomenės administracines nuostatas, prisiimdavę didžiai trokštamą, bet ir griežtai kontroliuojamą įsipareigojimą aprūpinti kareivines ir karines ligonines maistu, įranga ir baldais, kariškiams maitinti arba greičiau pastatyti ant kojų iš visų siūlomų fuzilių dažnai pasirinkdavo senelio: sveikus kaip kitus, bet ryškesnio skonio ir labiau žadinančius apetitą bei jėgas.

Kai tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt antraisiais Burbonų kariuomenė Kalabrijoje surengė stambiųjų manevrų mokymus, iš malūno išvykusios maisto siuntos pro Vietrį ir Kavą pasiekė Kalabrijų kelią.

Nuo kalnų tris kartus nusileido aštuoni kareiviai su aštuoniais gausiai apkrautais mulais.

Maždaug tais metais tarp studentų puskarininkių iš San Džovanio a Karbonaros mokyklos ir prigijo tradicija su senelio pakariais per iškilmingus pietus atšvęsti ketverių metų studijų baigimą: nelengvas pasiekimas, patiems gabiausiems reiškęs įstojimą į Karališkąją Nuncjatelos kolegiją ir tapimą karininku.

Tie pakariai, liaudiškai vadinami „antausiais“, buvo sudėtingai džiovinamos formos makaronai, gaminami šešių centimetrų pločio tešlos juostelę vamzdeliu apsukant apie lazdą ir užklijuojant kraštus. Išvirti ir padažu užpilti, jie tame vamzdelyje užlaikydavo tiek daug mėsos troškinio, kad paragavus stačiai smogdavo skoniu lygiai kaip antausis. San Džovanio mokykloje senelio pakariai būdavo pergalingai iškeliami aukštyn ant šakučių ir apiberiami šlovingomis pagyromis.

Jie būdavo patiekiami ant ilgų šventiškų ir griausmingai apsėstų stalų ir visada sutinkami audringais valiavimais, sykiais iškart po karaliaus Ferdinando pašlovinimo, mat šis retsykiais apsilankydavo palinkėti jiems sėkmės ir pasisvečiuoti, kad ir labai trumpam, bet su geriausiais norais, nes jis stačiai gyveno su savo būriais.

Šiaip ar taip, tarp aukščiausių Burbonų kariuomenės karininkų, jei tikėsime kareiviškais anekdotais, malūnininko makaronų pats pirmasis paragavo pulkininkas Liberatas Kvartučis iš antrojo Karalienės pulko: buvo gavęs pintinėlę lauktuvių iš jam patarnaujančio kareivio, sugrįžusio iš atostogų.

Pagal taisykles, mėnesio atostogos būdavo duodamos tik po dvejų metų tarnybos; bet pulkininkas, paragavęs fuzilių su kačiotos sūriu ir riebios vištienos kukuliukais, irgi iš Amalfio, nebevaliojo taip ilgai išlaukti šitokio apetitingo malonumo, tad skatindavo, organizuodavo ir išleisdavo kareivį tų apsilankymų ar veikiau reidų į gimtąjį kaimelį taip dažnai, kad visi ėmė įtarinėti ir kuždėtis.

Dėl to, siekiant tylos ir solidarumo, pulkininkui Kvartučiui teko rengti ištaigingas vaišes ir dalytis pasakišku senelio orekječių ir fuzilių gardumo malonumu. Armijos nuobodybėje netruko paplisti ši paguoda, kompensuojanti kitus slegiančio gyvenimo aspektus.

Štai kodėl į Amalfio pusiasalį be saiko pradėjo plūsti kareiviai, net iš kitų pulkų, kuo skubiausiai pasiųsti, lyg pakrante būtų nuvilnijęs senovinis šūksnis: „Pajūry išsilaipino turkai!“

Pasak kitos pasakojimo versijos, išplatintos kapitono Rafaelo Pačifiko iš septintojo Neapolio pulko, didžiausias krioklio makaronų įvertinimas buvo pasiektas dėl šviežutėlių lazanijos lakštų, vieną vakarą teatrališkai patiektų ant didžiulio vaišių stalo Pozilipe ir ten sukėlusių neregėtą emocijų proveržį.

Iš tų lakštų buvo iškeptas apkepas su mėsa ir pomidorų padažu, anuomet dar neįprastu makaronams skaninti ir naudotu saikingai, kaip išskirtinis gardumynas.

Toje vakarienėje buvo susirinkusi penktojo Burbonų ir septintojo Neapolio pulkų vadovybė. Du karininkai, turintys tą patį laipsnį skirtinguose pulkuose ir skirtingomis dienomis minkydavę minkštą ir putnų tos pačios moters, Titos, kūną, įsileido į akademinę diskusiją apie patrankų bei užtaisų galią ir šaudymo nuotolį.

Kaip tik dėl tos konkurencinės liepsnelės jųdviejų diskusija išvirto į ginčą, o susėdę prie stalo, visai įsikarščiavę, jie jau krypo pavojinga linkme, mat dar ir sėdėjo vienas priešais kitą. Tačiau jų nesutarimo smarkumas buvo nugesintas ir apniauktas kvapnių garų, dviem padavėjams įnešus milžiniškas kepimo formas, apskritas it mėnuliai, raudonuojančias blizgiais keptos lazanijos lakštais. Nuotykingas anųdviejų nusiteikimas sustingo pjaustant porcijas ir užsilaikė ant šakutės dantų, kylančių su makaronų kaupu ir kvapu, o tada tuojau buvo numaldytas pirmojo kąsnio ir pamažėliais sumenkintas, sušvelnintas, nuskaidrintas, apramintas, ištirpdytas ir visiškai pamirštas.

Patiekalo ypatingumas, ko gero, apsaugojo nuo dvikovos, anuomet draudžiamos, tad dvigubai pražūtingesnės.

Tinkamai, lėtoj ugny su anglimis, pabertomis tiek po variniais puodais, tiek ant didžiulių dangčių, iškepta lazanija puikiai išlaikė lakštų konsistenciją, ir ragaujami jie, judrūs ir virpantys, atskleidė visą patiekalo dermę, papildė padažą, vis dėlto su juo nesusimaišydami, ir lygūs bei stangrūs it jauni kūnai slydo liežuviu, gardūs ir elastingi tarytum jūrų gėrybės.

Pasakojimuose visada būdavo pabrėžiama, kad jų skonis burnose buvęs savotiškai geidulingas. Kaip tik šio skonio ilgesys, įstrigęs prisiminimuose, ir buvo toji žvaigždė, brūzgiais takais vedanti į krioklį ir į malūną.

Pranešimas spaudai.