Trumpo Amerika: strateginis chaosas ar desperatiškas bandymas sugrąžinti praeitį?

EPA-ELTA nuotr.


Kai žurnalistai anksčiau šaipėsi iš JAV prekybos politikos vadindami ją „TACO“ – Trump Always Chickens Out („Trampas visada išsigąsta“), pasaulis juokėsi. Chaotiškas grasinimų kaitaliojimas, staigūs apsisukimai ir neprognozuojamas elgesys atrodė tarsi chaosas. Vašingtonas tvirtino, kad tai apskaičiuota derybų strategija, kuria siekiama įgyti derybinį pranašumą, tačiau daugeliui stebėtojų tai atrodė labiau kaip disfunkcija nei strategija.


Tom Hashimoto


Vis dėlto po garsiuoju šūkiu „Padarykime Ameriką vėl didžią“ slypi kažkas kur kas reikšmingesnio – savotiškas strateginis melancholijos jausmas. Tai atspindi stiprėjantį nerimą, kad Jungtinės Valstijos – šalis, kadaise nuskraidinusi žmones į Mėnulį, – nebėra neabejotina lyderė inovacijų ar gamybos srityse. Daugelyje sektorių, ypač aukštųjų technologijų srityje, ši lyderystė sumažėjo ar net visai išnyko.


Pokytis sukrėtė politikus Vašingtone

Taip, tokios šalys kaip Kinija pasivijo Ameriką. Iš tiesų tai natūrali pasaulinės plėtros pasekmė. Tačiau svarbu kažkas gilesnio. „Pirmojo ėjimo pranašumo“ idėja, kuri kadaise pateisindavo didžiules JAV investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą, šiandien jau nebegarantuoja dominavimo. Ir nors ekonominė tikrovė svarbi, jos suvokimas visuomenėje yra ne mažiau reikšmingas. Nesvarbu, ar visuomenės nuomone manipuliuojama, ar ji nuoširdžiai išgyvenama, būtent ji formuoja nacionalinę strategiją ir politiką.

REKLAMA


Pažvelkime į puslaidininkių pavyzdį. Šiandien daugiau nei 80 proc. pasaulio mikroschemų gaminama Kinijoje, Taivane ir Pietų Korėjoje. Anksčiau šios šalys daugiausia gamino pigias atminties mikroschemas – produktus, kurie nesudomino JAV investuotojų. Tačiau dabar, ypač Taivane, įmonės pirmauja pažangių loginių mikroschemų gamyboje, skatinamos pasaulinio dirbtinio intelekto augimo. Šis pokytis sukrėtė politikus Vašingtone, kurie įžvelgia strateginę riziką ne tik prekybos, bet ir nacionalinio saugumo srityje.


Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik kaip dar vienas globalios konkurencijos pavyzdys. Bet pažvelgus atidžiau paaiškėja, kad mikroschemų gamyba priklauso nuo stulbinamai sudėtingos tiekimo grandinės: litografijos įrenginių iš Nyderlandų, itin grynų cheminių medžiagų iš Japonijos, gamyklų Rytų Azijoje ir projektavimo programinės įrangos iš JAV. Jokia šalis iš tikrųjų nekontroliuoja visos sistemos. Tai yra voratinklis, o ne kopėčios. Vis dėlto MAGA judėjimas bando atsukti laiką atgal – atkurdamas senas sienas aplink pasaulinę ekonomiką, kuri šiam modeliui jau nebetinka.

REKLAMA


Ekonominis nacionalizmas – žalingas

Ekonomistai įspėja, kad toks ekonominis nacionalizmas yra ne tik nerealistiškas – jis žalingas. Tai gali pakenkti būtent toms vietos pramonės šakoms, kurias tariamai siekiama apsaugoti. Tačiau viešoji diskusija retai pasiekia tokį gylį.


Kodėl? Nes nostalgija daro kur kas daugiau nei tik sukelia emocijas – ji diktuoja (galimai neteisingus) strateginės reikšmės sprendimus. Tai ir yra tikrasis pavojus.


Gyvename vadinamosios „polikrizės“ laikais – tarpusavyje persipinančių globalių energetinių, saugumo, aplinkosaugos ir ekonominių sukrėtimų laikotarpiu. Tokioje turbulencijoje daugelis ilgisi stabilesnių laikų. JAV, Europoje, įmonių valdybose ir namų ūkiuose šiandienos pajamas, išlaidas ir produktyvumą lyginame su idealizuota „prieškrizine“ praeitimi. Nesvarbu, ar tai būtų 2005-ieji, ar 2018-ieji, logika ta pati – anksčiau buvo geriau.


Nostalgija skatina mus vaikytis praeities stiprybės šešėlių

Tačiau ar tikrai taip buvo? Strateginis mąstymas reikalauja daugiau nei vien tik lyginimo. Jis reikalauja konteksto, aiškumo ir pasirengimo susidurti su šiandienine sudėtinga tikrove. Nostalgija supaprastina. Ji ištrina niuansus. Ji skatina mus vaikytis praeities stiprybės šešėlių, užuot vertinus dabarties realijas.


Taip, galbūt Trumpas kartais ir „išsigąsta“. Tačiau po visomis teatralizuotomis išraiškomis glūdi gilesnis pokytis – nostalgija tampa strategija. Ir nors lengva juoktis iš JAV, verta paklausti, ar tas pats impulsas nepersmelkia ir mūsų pačių mąstymo.



Kartą vienuolis man pasakė: kai rodai pirštu į kitą žmogų, vienas pirštas jį pašiepia, tačiau trys rodo į tave patį. O nykštys? Jis nukreiptas į dangų – galbūt prašydamas tavęs būti išmintingesniu.


Pasaulyje, kuriame būtina strateginė įžvalga, negalime sau leisti, kad sentimentai turėtų įtakos mūsų sprendimams. Atėjo laikas žiūrėti į priekį – ne atgal.


Pranešimas spaudai.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 28 (2025)

    Savaitė - Nr.: 28 (2025)