Pernai Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodas šventė įsikūrimo Kairėnuose penkiasdešimtmetį. Per pusę amžiaus ši unikali vietovė pasikeitė neatpažįstamai ir tapo įdomi aplankyti bet kokio amžiaus ar išsilavinimo žmogui. Vienas patraukliausių Botanikos sodo objektų – paveldėta architektūros paminklo statusą turinti Kairėnų dvaro sodyba, su kurios istorija mus supažindina vyresnioji specialistė dr. Silva Žilinskaitė.

Meilė Taraškevičienė

Pasak dr. S. Žilinskaitės, VU Botanikos sodas Kairėnuose 1974 m. kartu su 148 ha žemės plotu gavo ir labai apleistą dvaro sodybą kartu su jos gyventojais. Jie buvo įsikūrę beveik visuose dvarvietės ir ligoninės pastatuose, apstatytuose menkaverčiais statiniais, turėjo daržus ir sodus. Gyventojai pernelyg nesirūpino aplinkos tvarkymu, todėl, juos iškeldinus, Botanikos sodo darbuotojams teko ne vienus metus kuopti jų palikimą, kad būtų galima pradėti atkuriamuosius darbus, siekiant išsaugoti Kairėnų dvaro paveldą.

Kairėnų dvaro sodyba pradėta kurti XVI a. Dr. S. Žilinskaitės teigimu, ji per savo gyvavimo laikotarpį buvo atsidūrusi ne vienose rankose, tačiau ilgiausiai ją valdė 4 pagrindiniai šeimininkai: Isaikovskiai, Sapiegos, Lopacinskiai, Tiškevičiai. Iki šių dienų yra išlikę XIX a. Lopacinskių šeimos statyti pastatai, tvenkinių sistema, parkas.

Arklidės virto rūmais. Ekskursiją po Kairėnų dvaro sodybą pradedame nuo Botanikos sodo plano ir žemutinės terasos dvaro ūkinės dalies, kur dvarininkų valdymo laikais buvo arklidės, o po 2008 m. baigtos renovacijos taip išgražėjo, kad juos imta vadinti rūmais.

Arklidės praėjusiame šimtmetyje turėjo ir dar vieną netikėtą paskirtį. Dėl didelių skolų dvaras iš bajoro didiko, Lelijos herbo grafo Antano Tiškevičiaus 1903 m. atiteko Vilniaus žemės bankui, kuris jį pardavė generolui Dmitrijui Buturlinui, o šis – pirkliams Nikolajui ir Teodorui Stolypinams. Pastarieji dvarą valdė maždaug iki 1927–1933 m. Kairėnų dvaras tarsi koks pereinamasis prizas galiausiai atiteko valstybei. Tuometės valdžios atstovai čia sumanė pastatyti didžiulę psichiatrijos ligoninę, tačiau, grandioziniams planams žlugus, vietoj naujų pastatų nuspręsta tokiai paskirčiai pritaikyti jau esamus. Taip 1934 m. pagal inžinieriaus J. Paprockio parengtą projektą arklidės tapo pagrindiniu ligoninės pastatu, o žirgams laikyti buvo pritaikyta buvusi daržinė. Šalia ligoninės esančiuose mūriniuose pastatuose įrengta vežiminė ir tvartas. Į šiaurę nuo ligoninės pastato buvęs kluonas buvo nugriautas, bet iki šių dienų, labiau į šiaurę, kitoje kelio pusėje, išliko ten stovėjęs kumetyno pastatas.

Taip pat išliko ir akmeninis pastatas. Iš tikrųjų tai yra XIX a. viduryje statytas vandens malūnas. Jo sienos, pasak dr. S. Žilinskaitės, iki šių dienų išliko autentiškos, pakeistas tik stogas, rekonstruotos vidaus patalpos. Laikais, kai čia buvo ligoninė, vandens malūne buvo įrengta virtuvė, sandėlis ir valgykla.

Dr. S. Žilinskaitė sako, kad vienas dažniausiai lankytojų užduodamų klausimų būna apie tai, kaip šis malūnas veikė, nes aplink pastatą nematyti galinčio sukti jo ratą vandens telkinio. O jo tikrai būta. Palypėjus akmeniniais laiptais aukštyn, vietoj kadaise didžiausio parko tvenkinio stūkso apželdintas rūsys – net neįtarsi, kad čia telkšojo vandens telkinys. „Sovietiniais laikais, kai veikė ligoninė, rūsio reikėjo daržovėms laikyti, todėl nuspręsta tvenkinį užpilti ir vietoj jo pastatyti rūsį“, – pasakoja vyresnioji specialistė, pabrėždama, kad ir šiais laikais šis statinys naudojamas pagal paskirtį, tik dabar ten žiemą laikomi įvairūs augalai.

Istorinės ištakos. Dr. S. Žilinskaitė sako, kad seniausias atrastas dokumentas – 1545 m. Žygimanto Senojo privilegija, kuria remiantis trys tarnybos Kairėnuose buvo suteiktos jo pavaldiniui Jarmalai. Ši privilegija rodo, kad Kairėnai galėjo būti valstybinio ar didžiųjų kunigaikščių dvaro dalis. Iš Jarmalų 1586 m. Kairėnai jau Stepono Batoro nutarimu perėjo Mikalojui Kiškai, Polesės vaivadai. Po 10 metų Kairėnų dvaras, tapęs šios giminės rezidencija, 1596 m. atiteko Jonui Isakovskiui. 1980 m., pagrindinių rūmų vietoje atliekant archeologinius kasinėjimus, rasti Isakovskių giminės herbiniai kokliai tai tik patvirtino.

Vėliau Kairėnų dvaras turėjo ne vieną savininką, kol jis ilgesniam laikui nuo 1759 m. iš Sapiegų atiteko Lopacinskių šeimai. Dvarą valdė net 4 šios giminės kartos.

Su dr. S. Žilinskaite prieiname prie vietos, kur Lopacinskių šeima buvo pastačiusi antruosius Kairėnų dvaro rūmus. Gaila, liko tik užkonservuoti jos kontūrai ir, laimei, Napoleono Ordos 1875 m. šių rūmų piešinys – tikslus tarsi nuotrauka, tik kažkodėl nebaigtas. Jame matomas medinis pastatas – rūmai, kurie buvo pastatyti sudegus pagrindiniams rūmams, nes tuometiniams savininkams reikėjo kur nors gyventi, taip pat maumedis, kuris parke auga iki šiol, ir nedideliame tvenkinėlyje įrengtas fontanas, kuriame nuotraukai noriai pozavo laukinė antis.

„Pradėjus kurtis Botanikos sodui vietoj tvenkinio buvo tik tuščia duobė. Atkuriantieji sodą suprato, kad vanduo į šį vandens telkinį turėjo atitekėti savitaka iš aukščiau esančių tvenkinių, kurių čia – daugybė. Kai ėmėme svarstyti, kur kloti vamzdžius atkuriamam fontanui, pataikėme į seną kuo puikiausiai išsilaikiusią požeminę vandens sistemą, padarytą iš medinių vamzdžių. Juos išsivežė archeologai“, – pasakoja dr. S. Žilinskaitė, pridurdama, kad rūmų išorė buvo gana kukli ir pagal rastus aprašymus visiškai neatitiko vidaus, kuri buvo itin prabangiai, skoningai ir elegantiškai įrengta. Nedideliuose rūmuose, 1846 m. Kairėnų dvaro inventoriaus duomenimis, buvo daugiau kaip 30 kambarių, prie rūmų stovėjo dvi svečiams skirtos oficinos. Vienos oficinos rūsyje buvo laikomi įvairūs gėrimai. Šių rūmų teritorijoje stovėjo dar keletas pastatų – kapeliono oficina, smuklė su biliardu, teatras, sodininko namelis, altana su maudykla, virtuvės pastatas, ligoninė atvykstantiems ligoniams, kalvė, skalbykla. Yra išlikusių pasakojimų, tvirtinančių, kad Dorotėja rodydavo tikrų rūmų planą ir rengėsi juos statyti, tačiau jie taip ir neiškilo.

Iki šių dienų yra išlikusių liudijimų apie turtingą šių rūmų biblioteką. Lopacinskiai skolindavo knygas, kurias imantys žmonės turėjo palikti įrašą. Yra išlikęs didžiulis sąsiuvinis, kuriame aptinkama daugybės to meto iškilių žinomų pavardžių su autentiškais jų parašais.

Dvaro aukso laikai. 1820–1857 m. Kairėnai buvo pagrindinė Juozapo ir Dorotėjos Lopacinskių rezidencija. Dvarvietė ypač gerai tvarkoma: pastatyti nauji iki mūsų laikų išlikę ūkiniai pastatai, kaip jau minėta, pertvarkomas parkas. Senasis popieriaus fabrikas gamino popierių, o malūnas Vilniaus miesto gyventojus aprūpino kvietiniais miltais. Tuo metu dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru. Čia veikė orkestras ir mėgėjų teatras, lankėsi poetai, daug kitų garsių to meto žmonių. Tačiau viskas pasikeitė 1857 m., mirus dvaro sielai – jo šeimininkei Dorotėjai Lopacinskienei. Yra išlikusių pasakojimų apie jos aktyvią veiklą, pomėgį domėtis mada ir puošniai rengtis.

Kairėnų dvaras nebuvo vienintelis šios turtingos giminės dvaras. Mirus Dorotėjai jis nublanko. Dvaro paveldėtojas Lopacinskių sūnus Ignas už dalyvavimą 1863 m. sukilime keleriems metams buvo nubaustas namų areštu. Tą laiką jis turėjo praleisti Kairėnuose ir tik paskui jam leista išvykti į Sarijos dvarą Baltarusijoje, kur jis iki tol su šeima gyveno. Už dalyvavimą sukilime jam buvo paskirta didžiulė bauda, tad, norėdamas ją išsimokėti, I. Lopacinskis buvo priverstas parduoti Kairėnų ir kitus dvarus. Taip 1870 m. jis atitenka Juozapui Tiškevičiui, Lietuvoje jau turėjusiam ne vieną dvarą. Naujasis šeimininkas Kairėnuose ėmėsi naujovių ir pirmiausia popieriaus fabriką pertvarkė į vinių, pastatė du šiltnamius: viename jų augino vynmedžius, o kitame – gėles. Kairėnuose Tiškevičiai laikė žirgus ir su jais svečiams rengdavo pramogas, pritraukiančias daugybę taip leisti laiką mėgstančių turtingų draugų ir pažįstamų.

Pirmųjų rūmų likučiai. Iki pirmųjų, pagrindinių, Kairėnų dvaro rūmų vietos keliaujame angliško stiliaus parku. Pasak vuresniosios specialistės, Kairėnuose šeimininkaujant Lopacinskiams, vyravo angliškų parkų mada. Nors ir virė aistros, kokį parką pagrindinėje dalyje kurti, nuspręsta rinktis būtent angliškąjį stilių. Galima sakyti, kad pavyko, nes Lopacinskių parkas Kairėnuose tapo vienu geriausių to meto tokio tipo parko pavyzdžių Lietuvoje.

Prieiname prie pirmųjų rūmų vietos. Pasak dr. S. Žilinskaitės, Botanikos sodo veiklos pradžioje šių rūmų nė žymės nebuvo – vien kalvelė. Tik 1980 m. šioje vietoje atlikti archeologiniai kasinėjimai, kuriems vadovavo Liudvikas Dzikas. Išsiaiškinta, kad Isaikovskių giminės statytuose pirmųjų medinių rūmų šonuose buvo po gynybinį bokštą, o pats pastatas užėmė gana didelį plotą. „Šiais laikais jų buvimo vieta simboliškai pažymėta akmenimis, o išlikę iš plytų padaryti rūsiai užpilti žemėmis, kad geriau išliktų ateinančioms kartoms“, – sako dr. S. Žilinskaitė.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad ant dalies sudegusių rūmų buvo pastatyta medinė koplyčia. Ji buvo išsilaikiusi iki mūsų dienų, deja, 1981 m. sudegė. Tačiau puikiai išliko XIX a. atokiau nuo kitų dvaro pastatų iš rąstų pastatytas ir šiandien vienas didžiausių klojimų. „Jis autentiškas, tik stogas pakeistas. Šiais laikais Botanikos sodas jį naudoja kaip sandėlį“, – sako dr. S. Žilinskaitė apie paskutinį išlikusį senuosius Kairėnų dvaro laikus menantį statinį.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.