Neseniai publikuotoje tyrimų centro „Wolrd Inequality Lab“ studijoje „Nelygiaverčiai mainai ir Šiaurės - Pietų santykiai: įrodymai iš globalios prekybos srautų ir pasaulio mokėjimų balanso 1800 - 2025 metais“ atskleidžiama, kaip globali prekyba lėmė dabartinį turto pasiskirstymą pasaulyje per pastaruosius du šimtus metų.

Rūta Trainytė

Tyrimo metu paaiškėjo, kad išsivysčiusios Šiaurės šalys tapo turtingomis dėl neproporcingai didelės savo derybinės galios ir pigių žaliavų importu, nesąžiningu apmokestinimu bei prievarta grįsto kolonijinio išnaudojimo. Tai patvirtina prielaidą, kad pasaulinė ekonominė nelygybė yra ilgalaikių nelygiaverčių mainų, išnaudojimo ir nesąžiningų prekybos taisyklių pasekmė.

Nors kolonializmo laikai seniai baigėsi, jo sukurta nelygybė išlieka ir šiandien. Siekiant sukurti teisingesnę pasaulinę ekonomiką, būtina reformuoti tarptautines prekybos ir finansines taisykles, užtikrinti sąžiningesnes žaliavų kainas, stiprinti kolektyvinį reguliavimą ir remti investicijas į švietimą, sveikatą bei infrastruktūrą globaliuose Pietuose. Be to, būtina pripažinti kolonijinį palikimą ir siekti visoms šalims, o ne tik „turtingųjų klubui“ naudingų sprendimų.

Pasaulinė nelygybė galėjo būti daug mažesnė

Lygybės ir ekonominio bei aplinkosauginio teisingumo principais grįstos viešosios politikos srityje besispecializuojančio globalaus tyrimų centro „World Inequality Lab“ šių metų gegužę publikuotoje studijoje analizuojama, kaip per daugiau nei du šimtus metų pasaulinė prekyba ir turtas buvo paskirstomi tarp turtingų Šiaurės ir skurdesnių Pietų šalių.

Siekiant išsiaiškinti, kodėl vienos šalys tapo daug turtingesnės už kitas ir kaip prekybos taisyklės bei galios disbalansai formavo pasaulio ekonomiką, studijos autoriai sukūrė duomenų bazę, kurioje atsispindi prekių, paslaugų, pajamų ir piniginių srautų judėjimas. Duomenų bazė apima 57 pagrindines teritorijas (šalis ir regionus) nuo 1800 iki 2025 metų. Tai sudarė sąlygas analizuoti globalių prekybos disbalansų, einamosios sąskaitos pertekliaus/trūkumo ir grynojo užsienio turto kaupimo dėsningumus daugiau nei du šimtmečius apimančiu laikotarpiu.

Įvertinus kolonijinių pervedimų ir žemų žaliavų kainų vaidmenį kaupiant Europos užsienio turtą 1800-1914 metais, šie rezultatai buvo lyginami su pasauliniais disbalansais, susiformavusiais 1970-2025 metų laikotarpiu. Iš to paaiškėjo, kad jei valstybių derybinė galia ir/ar pasaulio prekybos taisyklės būtų buvusios kitokios (pavyzdžiui, jei žaliavų kainos skurdesnėse Pietų šalyse būtų buvusios aukštesnės, o už jas gautos papildomos pajamos būtų investuotos į švietimą), pasaulinė nelygybė galėjo būti daug mažesnė.

Kolonijos leido nuolat turtėti

Studijoje pateikiamo modeliavimo rezultatai aiškiai demonstruoja, kad atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų šalių nėra neišvengiamas – jį lemia konkretūs sprendimai, galios santykiai ir istoriškai nusistovėjusios taisyklės. Nuo XIX amžiaus pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo buvusios kolonijinės Europos šalys (ypač Jungtinė Karalystė Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai) tapo nepaprastai turtingos – iki 1914 metų Europos užsienyje turimo turto vertė sudarė apie 70 proc. viso šio regiono BVP. Tuo tarpu kitų pasaulio regionų užsienio aktyvų balansas šiuo laikotarpiu buvo neigiamas.

Didelė dalis šio turto atsirado būtent dėl kolonializmo – Europos valstybės prievarta išgaudavo turtus iš kolonijų per priverstinį darbą ir nesąžiningus mokesčius, tokius, kaip „vergovės skola“, kurią Prancūzija privertė mokėti Haitį, britų ir olandų mokestinis išnaudojimas Indijoje bei Indonezijoje ir pan. Be to, Europa labai mažomis kainomis įsigydavo žaliavas, o gatavą produkciją parduodavo daug brangiau. Skirtingai nei dabartiniu metu, Europai nereikėdavo eksportuoti daugiau nei importuodavo – kolonijų turtai dengė jos prekybos deficitą ir leido nuolat turtėti, todėl prekybos perviršiai tuomet nebuvo aktualūs.

Iš esmės tai reiškia, kad kolonijinės valstybės praturtėjo ne daugiau eksportuodamos, o daugiau išgaudamos iš periferijų, įskaitant pelną, palūkanas, paslaugas ir pan. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo Europos dominavimas sumažėjo – pagrindine ekonomine pasaulio galia tapo JAV, o vėliau augti pradėjo nafta turtingos šalys ir Rytų Azijos ekonomikos, ypatingai Japonija ir Kinija. Iki 2025 metų pasaulyje susiformavo naujas, daug užsienio turto sukaupusių šalių „kreditorių“ klubas, tačiau bendras tarptautinis turto pasiskirstymas iš esmės liko panašus kaip 1914 metais, tik su kitomis lyderėmis.

Kolonializmo laikai sugrįžta?

Pastarojo meto JAV prezidento Donaldo Trumpo siekiai bet kokia kaina įgyti Grenlandijos kontrolę – ypatingai karo Ukrainoje kontekste – kuria itin pavojingą precedentą, galintį pasaulį ir vėl grąžinti į kolonializmo laikus. Tokią išsunkiančio kapitalizmo (angl. extractive capitalism) strategiją galima traktuoti kaip gana realų naujam gyvenimui prikelto, prievarta ir vietos bendruomenių išnaudojimu paremto naujųjų laikų kolonializmo pavyzdį.

D. Trumpo muitų politika taip pat demonstruoja, jog net ir šiuo metu prekybos taisyklės išlieka nelygiavertės ir neteisingos. Nors kolonializmo laikai jau seniai baigėsi, turtingesnės Šiaurės šalys vis dar naudojasi palankesnėmis prekybos sąlygomis – jos pigiai perka žaliavas iš neturtingesnių šalių ir joms parduoda brangesnius produktus. Šiuo atveju pagrindinį vaidmenį vaidina galingesnių ir turtingesnių veikėjų derybinė galia – turtingos šalys ir didelės korporacijos dažnai turi daugiau įtakos, nustatant kainas ir taisykles, o toks galios disbalansas vis dar diktuoja pasaulinės prekybos sąlygas ir taisykles.

Studijoje akcentuojama, kad jei neturtingų Pietų šalių eksporto kaina būtų 20 proc. aukštesnė, jos galėtų tapti globaliomis kreditorėmis, o ne skolintųsi pačios – pavyzdžiui, 20 proc. žaliavų kainų padidėjimas (kas, palyginus su žemais valiutų keitimo kursais daugelyje Pietų šalių, yra gana nedidelis pokytis) 1970-2025 metų laikotarpiu būtų pakankamas tam, jog Subsacharinė Afrika taptų stambiu kreditoriumi ir turėtų daugiau užsienio turto nei Rytų Azija.

Ką daryti?

Išanalizavę nelygiaverčius mainus tarp Šiaurės ir Pietų šalių bei galios santykių įtaką globaliai ekonominei nelygybei, studijos autoriai daro išvadą, kad tokia pasaulinė nelygybė nėra vien tik darbo, technologijų ar kultūros rezultatas. Ji giliai susijusi su šimtmečius trukusia nelygiaverte prekyba ir galios pusiausvyra, tačiau, nepaisant to, pasaulio prekybos modelis nesikeičia – turtingos šalys ir toliau naudojasi pigiomis žaliavomis, o vargingos šalys kovoja, kad pasivytų turtingesnes. Kitaip tariant, nevienodas šalių išsivystymo lygis daugiausia yra nulemtas nelygiaverčių mainų, o kitokia prekybos taisyklių ir institucijų sistema galėjo nulemti visiškai kitokį išsivystymo modelį praeityje ir vis dar gali tai padaryti ateityje.

Siekiant teisingesnės ekonomikos ir pasaulinės prekybos sistemos, studijoje rekomenduojama imtis tarptautinių veiksmų reformuojant globalios prekybos taisykles, kad skurdesnėms Pietų šalims būtų sudarytos palankesnės sąlygos derėtis dėl geresnių savo eksporto – ypač žaliavų ir prekių – kainų. Studijoje taip pat akcentuojamas stipresnio kolektyvinio tarptautinės prekybos ir finansų reguliavimo poreikis, kuris apimtų naujų tarptautinių institucijų kūrimą arba esamų stiprinimą tam, kad būtų užtikrintos teisingesnės prekybos sąlygos ir ginčų sprendimas, užuot pasikliovus „stipriausiojo teise“.

Siekiant suvienodinti turtingų Šiaurės ir skurdesnių Pietų šalių pozicijas ir eliminuoti jų galios skirtumus, studijoje taip pat siūloma iš naujo įvertinti tarptautinės pinigų sistemos struktūrą, o taip pat rekomenduojama, kad iš teisingesnės prekybos gautos papildomos pajamos būtų nukreiptos į švietimą, sveikatos apsaugą ir infrastruktūrą skurdesnėse šalyse, kas, savo ruožtu, ilgainiui padėtų mažinti produktyvumo ir vystymosi atotrūkį. Galiausiai, pasaulio bendruomenė turėtų pripažinti kolonijinio laikotarpio sukurtas istorines neteisybes ir dėti bendras pastangas kuriant sąžiningesnes prekybos ir finansinių santykių praktikas.

Pranešimas spaudai.