Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo kurtis skulptūrų parkai, kurie tapo ne tik meno kūrinių eksponavimo vieta, bet ir svarbiais kultūros bei turizmo traukos objektais. Skulptūrų parkai sujungia meno ir gamtos grožį ir suteikia lankytojams galimybę mėgautis tiek vizualiniais, tiek emociniais patyrimais.

Laimius STRAŽNICKAS

Minėtu laikotarpiu Lietuvoje pradėta rengti skulptūros simpoziumus, o skulptorių sukurti kūriniai tapdavo viešosios meninės aplinkos eksponatais. Tokie profesionalių skulptorių susitikimai, kuriuose menininkai kurdavo skulptūras, mūsų šalyje buvo reikšminga kūrybinė platforma.

Kurti skulptūrų parkus Lietuvoje skatino įvairūs kultūriniai, politiniai ir socialiniai veiksniai, ypač po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Šie parkai tapo svarbiomis erdvėmis meno raiškai, istorijos atminimui ir visuomenės švietimui. Šitaip meno kūrėjai galėjo integruoti meną į viešąsias erdves ir natūralų kraštovaizdį. Prie šio proceso aktyviai prisidėjo ir nevyriausybinės organizacijos. Skulptūrų parkai buvo ne vien didmiesčių prerogatyva – jų atsirado ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose. Šiandien mūsų šalyje yra daugiau nei dešimt žymių skulptūrų parkų, kuriuose eksponuojami tiek šiuolaikinės, tiek klasikinės skulptūros darbai. Dauguma jų įkurti po 1990-ųjų, kai Lietuva tapo nepriklausoma ir atvėrė savo duris pasauliniam menui.

Seniausias skulptūrų parkas

Seniausio Lietuvoje skulptūrų parko titulas priklauso Klaipėdos skulptūrų parkui, įsteigtam Smiltynėje 1977 metais. Ne viskas buvo daroma iš karto. Kadangi toje vietoje buvo sunykusios senosios kapinės, jų likvidavimo procesas užtruko iki 1985 metų – vakarinėje parko dalyje jau buvo montuojamos modernistinės raiškos skulptūros, o rytinėje dar stovėjo antkapiniai paminklai. Dabar apie čia buvusias senąsias kapines byloja tik keli likę antkapiai.

„Šiandien Klaipėdos skulptūrų parkas jau nėra miesto kapinės, tačiau mes nepamirštame, kad yra ir užmirštoji miesto istorijos dalis. Svarbiausia parko funkcija – rekreacinė. Stengiamės, kad tokioje vietoje būtų ir gera pailsėti, ir malonu praleisti laiką. Parke, ypač rytinėje jo dalyje, kur anksčiau buvo kapinės, yra ir nemažai atminties ženklų, nuteikiančių žmones ramiai pabūti, pasivaikščioti, pamąstyti. Čia vyksta santūrūs renginiai, koncertai, poezijos skaitymai, o vakarinėje dalyje, kur kapinių nebuvo, veiksmo vyksta daugiau – yra įrengta žaidimų aikštelė, nutiesti dviračių takai. Žodžiu, šiandien parkas – daugiau nei tik meno galerija po atviru dangumi“, – dėsto Klaipėdos skulptūrų parką administruojančio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė.

Klaipėdos skulptūrų parkas svarbus ir dėl to, kad jis tapo pagrindiniu lietuvių skulptūros simpoziumų centru. Šie simpoziumai skatino kūrėjų bendradarbiavimą ir kūrybinių idėjų mainus, o juose meistrų sukurtos skulptūros virto parko eksponatais. Pirmuosiuose simpoziumuose netgi nebuvo cenzūros, todėl skulptoriai kūrė nepaisydami jokių ideologinių reikalavimų. Sprendimas, kad eskizus būtina pateikti komisijai, buvo priimtas tik trečiaisiais metais, kai parke jau stovėjo tokios skulptūros kaip Mindaugo Navako „Šarvas“ (1977), „Plokščias keturkojis“ (1978), Liongino Garlos „Pradžia“ (1977).

Smiltynės granito kalimo simpoziumai 15 metų buvo Klaipėdos vasaros kultūrinio gyvenimo ašis. Šiuo metu 10 hektarų parko teritorijoje eksponuojama 116 įvairios tematikos meno darbų, kuriuos sukūrė 61 skulptorius ir gausus būrys akmens meistrų.

Prieš kelerius metus vyko Klaipėdos skulptūrų parko renovacija – buvo demontuota senoji infrastruktūra, atnaujinta mažoji architektūra, taip pat sutvarkytos kapavietės, kiti atminimo ženklai. Šiandien Klaipėdos skulptūrų parkas – tai Lietuvos brandžiojo modernizmo skulptūros meno galerija po atviru dangumi, vieta, kur turime galimybę susipažinti su lietuviška skulptūrų kalimo mokykla, įdomiais techniniais sprendimais, formos ir temos santykio raiška. Dešimt skulptorių, dalyvavusių Smiltynės granito kalimo simpoziumuose, yra apdovanoti Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis.

„Miestiečiai šiame parke pirmiausia ieško nuošalumo. Nors parkas yra beveik miesto centre, čia gali pasijusti tarsi miške, nes jame – daug medžių, kurie teikia didelį pavėsį. Todėl žmonės čia ieško ramybės, ateina pailsėti – vieni daro mankštą, kiti medituoja ar su medžiais kalbasi“, – pasakoja S. Simanaitienė.

Europos parkas

Naują impulsą skulptūrų parkams atsirasti Lietuvoje suteikė 1990-aisiais atkurta nepriklausomybė. 1991 metais Joneikiškėse (19 kilometrų nuo Vilniaus) įkurtas Europos parkas tapo pirmuoju parku, kurį administruoja nevyriausybinė organizacija.

Europos parką įsteigė skulptorius Gintaras Karosas (g. 1968) – 1987 metais jis surado tinkamą vietą parkui kurti šalia Vilniaus ir pradėjo valyti apleistą mišką, o 1991-aisiais pastatė pirmąją skulptūrą, žyminčią parko pradžią. Šio parko koncepcija grindžiama idėja sukurti muziejų po atviru dangumi, kur susijungtų menas, gamta ir žmogaus dvasia.

Europos parkas – pirmasis Lietuvoje parkas, kuriame šiuolaikinis menas integruotas į gamtą ir kuris pristatė pasaulinio lygio skulptūrų kūrėjus. 1996-aisiais pastatyta žymaus konceptualisto Deniso Openhaimo skulptūra „Krėslas / baseinas“ atvėrė kelią į Europos parką kitiems moderniosios skulptūros klasikams. 1993–2004 metais čia buvo rengiami tarptautiniai skulptūros simpoziumai, todėl šiandien parke eksponuojami įvairių šalių kūrėjų darbai: ir Magdalenos Abakanovič iš 22 betoninių akmenų sukurta skulptūra „Neatpažinto augimo erdvė“, ir Džono Barlou Hadsono skulptūra „Debesų rankos“ (tarsi pakibę ore keturi granito blokai), ir Patrisijos Gudrič „Požemio balsų“ kalnelis, ir kt.

Daugiau nei 50 hektarų užimančiame Europos parke galima išvysti daugiau kaip 100 skulptūrų, sukurtų menininkų iš 32 šalių. Kai kurios skulptūros – miniatiūrinės, kai kurios – tiesiog milžiniškos, siekiančios net 10 metrų aukštį, o naudotų technikų ir medžiagų įvairovė stebina net ir visko mačiusius meno gerbėjus. Parke taip pat yra Europos geografinis centras. Jį žymi unikalus 9 tonų baltas granito stulpas.
Viena įspūdingiausių parko skulptūrų – iš senų televizorių sukurtas „LNK Infomedis“. 1999 metais ji buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia pasaulyje meno skulptūra. Šis iš 3 135 senų televizorių padarytas kūrinys simbolizuoja informacijos perteklių ir žmogaus santykį su žiniasklaida.

Parkas žavi ne tik eksponuojamu menu, bet ir kraštovaizdžiu – mažomis kalvomis, ežerėliais ir mišku, per kurį vingiuoja pasivaikščiojimams skirti takai. Netikėtos skulptūrinės kompozicijos lankytojams atsiveria išraiškingame parko reljefe – ant kalvelių, greta ežerėlių ar miško tankmėje. Europos parkas veikia visais metų laikais, nes net žiemą nei menas, nei gamta nemiega. Nuolatinę moderniojo meno ekspoziciją turintis šis parkas specialistų laikomas vienu iš įdomiausių muziejų po atviru dangumi pasaulyje.

Molėtų skulptūrų parkas

Atkūrus nepriklausomybę ir šalyje įsisiūbavus socialiniams ir kultūriniams pokyčiams, skulptūrų parkų kūrimas įgavo naują pagreitį – meno kūrėjams ir puoselėtojams norėjosi modernizuoti meno ir kultūros sektorių, o kartu suteikti plačiajai visuomenei galimybę tiesiogiai patirti meną gamtos apsuptyje.

1998 metų balandį skulptūrų parkas buvo atidarytas Molėtuose. Idėja įsteigti parką kilo dviem jauniems Molėtuose apsigyvenusiems menininkams – Daliai Cibauskaitei ir Vygintui Čeikauskui. Jie norėjo skleisti meną ir matė, kad Molėtai tam yra puiki vieta. 1997 metais D. Cibauskaitė įkūrė meno galeriją „Akcija M“, organizuodavo tarptautinius tapybos plenerus, kitus meno renginius ir pasiūlė prie Pastovio ežero įrengti skulptūrų parką.

„Kadangi esu gimusi kaime, mane visą laiką domino decentralizacija – norėjosi įrodyti, kad mūsų šalis yra ne tik sostinė, didieji miestai, kad ir miesteliuose slypi didelis kūrybinis potencialas. Norėjosi kai ką palikti ir Molėtams. Neabejojau, kad pavyks, nes viskas priklauso nuo užsispyrimo – kai nori, tai imi, darai ir padarai, o jei abejoji, visą laiką atsiras kliūčių. Mūsų idėjai noriai pritarė vietos valdžia ir menininkai, suradome vietą parkui, pakvietėme skulptorių, parodėme jiems erdves, ir jie patys parinko, kurioje vietoje kas tiktų. Nuo pat pradžių parką kūrėme kaip laisvalaikio zoną, kurioje ir profesionalus menas galėtų rasti vietos. Manau, kad mums pavyko, ir džiaugiuosi, jog savo funkcijas ši rekreacinė meninė erdvė atlieka ir mums išvykus“, – pabrėžia Molėtų skulptūrų parko iniciatorė D. Cibauskaitė.

Pirmoji parke atsirado aukšta Arvydo Ališankos iš medžio drožta skulptūra „Pintas žmogus“, taip pat iš tolo pastebima masyvi „Valtis“. Po to parke iškilo Zbignevo Romano Macijevskio rusvo granito apibendrintų formų moters figūra ir Tomo Gilespio „Tiltas į Molėtus“, simbolizuojantis du sujungtus krantus. Pirmuoju Molėtų skulptoriumi vadinamas Aloyzas Smilingis parkui padovanojo granito skulptūrą „Žydėjimas“. Iš viso buvo pastatytos devynios skulptūros. Neilgai trukus skulptūrų parkas atsinaujino. 2001 m. parke vyko antroji skulptorių stovykla po atviru dangumi. M. Navakas, Svajonė ir Paulius Stanikai per mėnesį sukūrė skulptūras „Grindinys“ (aut. M. Navakas) ir „Observatorija“ (aut. S. ir P. Stanikai) ir jomis papildė parką.

Molėtiškių ir miesto svečių mėgstamas parkas dar kartą buvo atnaujintas 2014 metais ir pasipildė naujomis skulptūromis bei skulptūrinėmis kompozicijomis. Molėtų skulptūrų parke po atviru dangumi eksponuojami įvairūs meno kūriniai iš medžio, granito ir kitų medžiagų. Čia yra darbų, sukurtų ne tik Lietuvos, bet ir Velso, Prancūzijos bei Lenkijos kūrėjų.

Nors Molėtų skulptūrų parkas nėra toks didelis kaip Europos parkas, jis vis tiek pasižymi unikalumu ir menine verte. Ypač išskirtinis šis parkas dėl savo integracijos į gamtą – skulptūros ir ežero kraštovaizdis sukuria harmoniją.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.