Brandos egzaminai Lietuvoje turi du tikslus – įvertinti abiturientų brandą ir vykdyti atranką stojant į aukštąsias mokyklas. Kad būtų galima įvykdyti maksimaliai objektyvią atranką ir lyginti skirtingų metų egzaminų rezultatus, egzaminų vertinimas turi būti skaidrus ir objektyvus. Tačiau šių metų valstybinių brandos egzaminų rezultatai neatitinka nė vieno iš šių kriterijų.

Rūta Bružienė

Skaidrumą užtikrina aiškūs egzaminų reikalavimai, tinkamai ir pagal procedūras parengtos egzaminų užduotys, aiškus ir suprantamas vykdymo ir vertinimo procesas. Tačiau, nepavykus kokybiškai organizuoti egzaminų vykdymo, šiemet prie visų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, egzaminų vertinimų buvo pridėta po 10 taškų, politinėje komunikacijoje tai įvardijant kaip „kompensaciją“ už nesklandų procesą. Dar vienuoliktokams laikant tarpinius egzaminus, jų matematikos bei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų rezultatai taip pat buvo indeksuoti, kai kuriuose kituose egzaminuose pakoreguotos vertinimo normos. Priežastis nebuvo įvardyta taip tiesiogiai, bet iš esmės buvo panaši.

Svarbu paminėti, kad taškų koregavimas, atsižvelgiant į pasitaikiusius nesklandumus ir įvertinus egzaminus, nėra nauja praktika. Ji ir anksčiau taikyta siekiant sulyginti skirtingų metų valstybinių brandos egzaminų rezultatus, tačiau būdavo analizuojami atskiri egzaminai, dėl kiekvieno jų taikomos individualios korekcinės priemonės. Šių metų sprendimas nustebino savo mastu ir universalumu.

Priimtas politinis sprendimas nulemia tai, kad egzaminų rezultatai negali būti laikomi objektyviais. Ar galima sakyti, kad egzamino vertinimai iš tiesų atspindi realias abiturientų žinias ir gebėjimus, jei pirmoji egzamino dalis buvo indeksuojama, o prie antrosios pridėtas politikams priimtinas taškų skaičius? Pridėti po 10 taškų prie visų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, egzaminų vertinimų buvo išimtinai politinis sprendimas, paremtas nepritarimu buvusios valdžios sprendimams. Tą savo komunikacijoje socialiniame tinkle „Facebook“ nurodė ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė.

Čia verta kiek nuklysti ir pakalbėti apie priėmimą į aukštąsias mokyklas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija po gražiais „aukštojo mokslo prieinamumo ir socialinio teisingumo“ argumentais iš esmės slepia labai praktinę problemą. Gerokai sugriežtinus reikalavimus stoti į aukštąsias mokyklas (ir turint omeny demografines tendencijas), stojančiųjų imtis reikšmingai sumažėtų, o tai reikštų mažiau studentų ir taip jau sąlyginai nedidelėms mūsų aukštosioms mokykloms. Tai būtų reali problema turint gana didelį aukštųjų mokyklų tinklą.

Nežinau praėjusios valdžios motyvų taip smarkiai pakelti egzaminų išlaikymo balų kartelę (nuo 16 iki 40 balų). Tik galiu daryti prielaidą, kad tai – būdas nukreipti mažiau akademiškai orientuotus abiturientus į profesines mokyklas ir natūraliai daryti spaudimą aukštosioms mokykloms optimizuotis. Šią prielaidą grindžiu nacionalinio politinių partijų susitarimo dėl švietimo politikos 2021–2030 m. nuostata, kad įgijusių profesinę kvalifikaciją asmenų skaičius turi pasiekti 35 proc. (t. y. padidėti 9 proc.), ir Seime vykusiomis politikų diskusijomis apie geresnę studijų kokybę, kai buvo priimami griežtesni reikalavimai stojantiesiems. Panašu, kad, pasikeitus politinei valdžiai, keičiasi ir švietimo politikos darbotvarkė.

Ką tai turi bendro su priėmimu į aukštąsias mokyklas ir stojančiaisiais? Ogi tai, kad konkursinė eilė stojant į aukštąsias mokyklas sudaroma daugiausia remiantis valstybinių brandos egzaminų rezultatais. Tokiu atveju šių metų abiturientai, stojantys į Lietuvos aukštąsias mokyklas, turi ne visai sąžiningą konkurencinį pranašumą prieš ankstesnių metų abiturientus, kuriems papildomi taškai nebuvo pridėti. Susiklosto situacija, kad geresnes akademines žinias pademonstravę abiturientai konkursinėje eilėje gali likti žemiau vien dėl politinio sprendimo.

Aišku, tai aktualu tik daliai stojančiųjų, nes ne į visas studijų programas stojant yra organizuojami konkursai. Bet jei kalbame apie populiariausias studijų programas, pridėti taškai ir dėl to gautas aukštesnis egzamino įvertinimas gali pakeisti situaciją. Tai nėra sąžininga ir teisinga stojančiųjų atžvilgiu.

Ką daryti? Aukštosios mokyklos, kurios yra suinteresuotos priimti akademiškai stipriausius studentus, tikriausiai turėtų atitinkamai indeksuoti ankstesnių metų egzaminų rezultatus. Nacionalinė švietimo agentūra, turėdama visus egzaminų duomenis, galėtų patarti dėl indeksavimo koeficiento dydžio.

Na, o švietimo politikai turėtų rimtai pagalvoti apie švietimo politikos tęstinumą ir priemones bendrojo ugdymo kokybei gerinti. Nes pro akis nepraslysta faktas, kad matematikos bei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų bendruoju lygiu neišlaikė net 42,9 ir 31,3 proc. abiturientų. Šie skaičiai – jau pridėjus po 10 taškų, laikant lengvesnį egzaminą. Tai rodo itin didelius švietimo sistemos trūkumus ir, darau prielaidą, šios sistemos negebėjimą efektyviai veikti sąveikaujant su socialinės politikos sritimi. Kalbame apie mažiausiai tris tūkstančius vaikų šiemet, tad problema didelė ir reikalaujanti ilgalaikių, kompleksinių sprendimų.

BNS inf.