Choreografo iš Prancūzijos Yuval Pick taikomas praktikos metodas kviečia šokėjus pažadinti savo kūnus per malonumą šokant. Choreografui kur kas įdomiau, kas vyksta šokėjo viduje jam šokant, o ne kaip atrodo jo kūnas.

Aistė Audickaitė

– Praktikos metodą vystėte per savo 20 metų choreografo karjerą. Kas jus iš pradžių įkvėpė jį sukurti?

– Praktikos metodas yra labai empiriškas – aš jo neplanavau kurti, tiesiog reagavau į tai, ko, kaip choreografas, pasigedau savo šokėjuose Prancūzijoje. Nors jie visi buvo baigę geras šokio mokyklas Paryžiuje ir Lione, pajutau, kad jų viršutinė kūno dalis juda per mažai. Taip pat pastebėjau, kad jų kvėpavimas ir žvilgsniai tarsi užblokuoti. Supratau, kad, kaip ir aš pats anksčiau, jie daug dirbo prieš veidrodžius šokio mokykloje. Todėl pirmiausia uždengiau veidrodžius, o tada pradėjome dirbti su kvėpavimu šokant. Mokiau juos, kad svarbu kvėpuoti ne tik per nosį, bet ir per burną, kad atsipalaiduotų žandikaulis, kuris tiesiogiai veikia viršutinės kūno dalies laisvumą. Taip pat daug dėmesio skyriau sukimosi temai – kaip sukurti pojūtį ir kaip pažadinti sąmoningumą apie 360 laipsnių erdvę aplink kūną.

– Kaip apibūdintumėte Praktikos metodo esmę?

– Šio metodo esmė – suprasti, kad šokis yra jį atliekančiojo gyvenimo manifestas. Judesys nėra atliekamas mechaniškai – šokėjas pereina per jį, išgyvendamas tai, kas tuo metu vyksta jo viduje. Šokdamas žmogus jaučia ir gyvena savo gyvenimą tokį, koks jis yra šią akimirką. Praktika padeda tai pažadinti ir kiekvieną momentą paversti gyvenimo manifestu.

Mokydamiesi šokio, šokėjai dažnai koncentruojasi į judesių atlikimą, pozicijų kūrimą, estetišką kūno formą, nes kūnas suvokiamas tik kaip įrankis. Tačiau mane domina, ką kūnas, pojūčiai ir intencija sukuria iš vidaus. Ką tu jauti? Kokią intenciją atsineši? Kaip pažadini judesį ar choreografiją per save, o ne per tai, kaip ji turėtų atrodyti išoriškai? Man svarbu, kaip žmogus jaučiasi – tai yra Praktikos esmė. Ji labai išraiškinga, bet nebūtinai estetiška.

– Kaip jūs savo seminarų metu padedate studentams atsiverti?

– Tai – iš tiesų didelis darbas. Pirmiausia naudoju daug vedamos improvizacijos. Tai reiškia, kad dalyviai eksperimentuoja remdamiesi Praktikos pagrindais: sukimusi, svorio perkėlimu, kūno plėtimu ir judėjimu link periferijos. Praktikoje mes nekalbame apie „pratęsimą“, o – apie „išplėtimą“. Kai kalbame apie pratęsimą, tęsiant užblokuojamos alkūnės, šonkauliai ar keliai. O aš kūną suvokiu kaip didelį plautį – jo audiniai tarsi plečiasi ant skeleto.

Praktikoje dirbame su kūno kaip masės (massa) sąvoka. Masę sudaro ne tik raumenys, bet ir skysčiai, audiniai, riebalai, kaulai – visa tai drauge kuria kūno tūrį erdvėje.

Taip pat labai svarbus ryšys su muzika, o svarbiausia – džiaugsmo pojūtis. Man šokio esmė yra malonumas tai daryti. Nes būti profesionaliu šokėju – tai sunkus darbas: tavo kūnas yra tavo įrankis. Mokydamiesi šokėjai daug dėmesio skiria kūno „pastatymui“, bet Praktikoje labai svarbu nepamiršti sąmoningo malonumo. Ir kalbėdamas apie malonumą, turiu omenyje tikrą, gilią šokio džiaugsmo patirtį, o ne paviršutinišką kvailiojimą.

– Koks, jūsų manymu, yra didžiausias iššūkis šokėjams gilinantis į Praktikos metodą?

– Sunkiausia – atrasti holistinį kūno suvokimą ir pažadinti šokio džiaugsmą. Kartais džiaugsmas mūsų galvose siejasi su primityviu šokiu, todėl atrodo, kad jis neturi vietos ištobulintame šokyje. Tačiau tai – klaidinga nuostata. Vienas maitina kitą. Net ir labai techniškai pasirengęs šokėjas turi turėti savyje archajinę, pirmapradę šokio džiaugsmo energiją. Tai ir yra tai, ką kiekvienas turi atrasti. Šis atradimas atneša taisyklingesnį kvėpavimą, atpalaiduoja žvilgsnį – o nuo žvilgsnio priklauso ir mūsų santykis su visa kūno mase.

– Vilniuje vesite techninį ir kūrybinį seminarus. Kuo jie skiriasi?

– Technikos klasėje daug dėmesio skirsime viršutinės ir apatinės kūno dalių ryšiui, svorio perkėlimui, kūno išplėtimui, rotacijai. Kūrybiniame seminare dėmesys kryps į tarpinę erdvę – bendros erdvės kūrimą su kitais žmonėmis per šokį. Šią erdvę vadinu socialiniu aspektu, kurį atveria Praktikos metodas. Ji leidžia išeiti iš savęs, susijungti su kitais ir patirti šokio džiaugsmą. Abu seminarai vienas kitą papildo, todėl rekomenduoju dalyvauti abiejuose.

– Ką norėtumėte, kad mokiniai iš jos išsineštų?

– Norėčiau jiems suteikti pasitikėjimo savo šokimu. Manau, kad pasitikėjimas šokyje reiškia džiaugsmą, o su juo gimsta naujas judėjimo būdas ir naujai judantis kūnas. Tik tiek ir tereikia.

– Ko jūs tikitės iš seminaro kaip mokytojas?

– Tikiuosi, kad šokėjai bus atviri, kūrybiški ir nebijos kvestionuoti savo žinių bei judėjimo modelių. Viliuosi, jog jie leisis į nežinomybę ir stebės, kur tai nuves.

– Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo mokant kitus?

– Esu ir choreografas, ir mokytojas. Abi sritys man įdomios ir glaudžiai susijusios. Mokydamas dalinuosi savo šokiu, todėl man didžiausią džiaugsmą kelia akimirkos, kai šokėjai iš tiesų atranda šokio malonumą. Tikiu, kad kiekvieno menininko atsakomybė – kvestionuoti ir keisti net ir geriausiose mokyklose įgytas žinias, nes tobulos mokyklos neegzistuoja. Praktikos metodas suteikia įrankius, padedančius permąstyti įprastus judėjimo būdus ir iš naujo atrasti šokio džiaugsmą.

Pranešimas spaudai.