– „Kelias“ skamba įspūdingai... Šiaip dešimtoje klasėje aiškiai supratau, ko noriu ir ką daryti. Tačiau pirmame kurse Vilniaus universitete ne kartą buvo maloniai priminta, kad „jūsų čia niekas nekvietė“ ir kad baigus visų laukia vienas „kelias“ – mokykla, kaip buvo įprasta, pagal paskyrimą.

Po trečio kurso, neišvengiamai nušvitus praktikos pionierių stovykloje ir mokykloje perspektyvai, pabėgau į Latvijos universiteto Filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Jį baigęs žmogus gaudavo laisvą diplomą, su kuriuo galėjo pats susirasti darbo vietą. Dėl biurokratinių dalykų neišmanymo tai virto tikra avantiūra, sėkmingai pasibaigusia tik dėl nuoširdaus latvių palankumo. Šios studijos buvo tai, ko man reikėjo: galimybė savarankiškai mokytis iš knygų, daugiausia dėmesio tekstų analizei. Laikas Rygoje man buvo šviesiausias metas.

– Lenkų kalbos iš rimtųjų ėmiausi dar pirmame kurse, nes ji mane žavėjo. Mano vadinamasis debiutas ir buvo iš lenkų kalbos – poeto Tadeuszo Kubiako eilių vertimas 1972 m. „Nemune“. Vertimo iš anglų kalbos negalėjai tikėtis atėjęs iš gatvės – juk per metus tuomet vienintelė grožinės literatūros leidykla „Vaga“ išleisdavo vos po kelias tokias knygas. Tada, jei jau taip užsikepei versti, gaudavai pasiūlymą mokytis kokios nors atseit retesnės kalbos. Man kliuvo danų. Pasiūlymas sutapo su didele mano simpatija Danijai, turinčiai Hansą Christianą Anderseną, kurį vaikystėje dievinau. Iš danų kalbos išverčiau 17 knygų skirtingu metu. Perėjusi dirbti redaktore į „Vagą“, po kiek laiko buvau įleista ir į anglišką daržą. Privatizavus „Vagą“ visi pabirome kas kur, aš – į „Alma littera“.

Rusų ir lenkų kalbos man padėjo ateiti prie ukrainiečių. Tai tarsi kokia labai pavėluota (taigi be ateities) meilė, ištikusi „maro metu“, prasidėjus kovidui, kai atrodė, kad išprotėsi, jeigu nesigriebsi ko nors beprotiško. Vis dėlto programą „maksimum“ įvykdžiau – išverčiau trijų nuostabių moterų tris turbūt ryškiausius nepriklausomos Ukrainos romanus: Oksanos Zabužkos „Užmirštų „sekretų“ muziejus“, Linos Kostenko „Pesimisto ukrainiečio užrašai“ (tai, beje, vienintelė šios kultinės 95 metų poetės prozos knyga) ir Sofijos Andruchovič „Amadoka“. Tiesą sakant, šiais kūriniais dar gyvenu, o žvelgiant nuo vakaro kalno į margą darbų ir darbelių lauką, „Amadoka“ jame stūkso lyg uola. Šiaip vertimo požiūriu buvau „visavalgė“. Tai padėjo išsilaikyti balne ir sukaupti nemažą patirtį.

– Aštuonerius metus dirbau „Minties“ ir „Mokslo“ leidyklose korektore. Linotipo technologijos laikais šis darbas buvo katorga, reikėtų paklodės visoms jo procedūroms aprašyti.

1985 m. pradėjau dirbti redaktore, o po metų „Vaga“ pakvietė į susikūrusią Pasaulio literatūros bibliotekos redakciją. Techniškai redaktorės darbas buvo daug lengvesnis: gauni mašinėle išspausdintą rankraštį, suredaguoji ir atiduodi perrašyti mašininkių skyriui, tada korektorių pora perrašytą rankraštį skaito pagal suredaguotąjį ir taiso klaidas. Spaustuvės leisdavo puslapyje tik penkis pataisymus ranka, jeigu jų būdavo daugiau, tas eilutes reikėdavo vėl perrašyti ir užklijuoti.

Vertėjai rašė ranka, tada samdydavo mašininkę išspausdinti. Galop nutariau bandyti tiesiai versti spausdindama mašinėle. Paskui, perėjusi į „Alma littera“, pusę dienos leidykloje versdavau iš pradžių rinkdama tekstą mašinėle, vėliau – kompiuteriu, kitą pusę dienos namie redaguodavau kokį nors vertimą.

– Nežinau, ar skaitytojams rūpi vertimo virtuvė, juos turėtų dominti tik pačios knygos. Teorizuoti savo darbo nemoku ir nematau prasmės. Taigi, kaip mėgstu sakyti, verčiu vertimo būdu... Už vertėjus turėtų kalbėti rezultatas – išversta knyga.

– Be abejonės, kalbos (ir gimtosios, ir svetimos) jausmo – jį arba turi, arba ne. Reikia didelio kruopštumo ir atidumo – ieškoti ir tikrinti viską, ko nežinai šimtu procentų. Labai anksti patyriau, kaip svarbu darbo drausmė – kasdien išversti nusistatytą knygos „dozę“, tada niekada nereikės verstis per galvą.

Reikėtų išsiaiškinti santykį su originalu, taigi vertimo laisvumą: ką verkiant būtina išsaugoti, ką versti lukštenant, sveriant kiekvieną žodį ar be ceremonijų, kaip popsą, kai prireikia nugesinti visokias grafomaniškas vingrybes ir padaryti gražų, patrauklų tekstą išsaugant tai, kas autoriaus tikra ir vertinga.

Pravartu galvoti ir apie numanomą knygos adresatą, tai turi įtakos parenkamai leksikai. Anais laikais vertėjas dar laikė savo pareiga rūpintis skaitytojo enciklopedinėmis žiniomis, išnašose viską aiškinti. Kas matė nors vieną grožinę anglišką knygą su paaiškinimais, jei tai nėra akademinis leidimas? Žmogus arba žino ką nors, arba nežino; jei nežino, panorėjęs pats mikliai susiras internete. Kodėl vertėjas turėtų spręsti, ko kas nežino? Kartais skaitytojas dėl to gali ir įsižeisti, kad laikomas neišmanėliu...

Vertėjo darbas puikus tuo, kad niekada negali padėti taško. Dirbdamas kasdien ir mokaisi, ir atrandi ką nors nauja – gal šitai ir padeda nesukriošti. O kiekviena nauja knyga – tai ir naujas pasaulis: kol dirbi, jis priklauso tik tau, paskui jį atiduodi kitiems.

– Paprastai su išverstomis knygomis iškart atsisveikinu be sentimentų. Tik štai Johanneso V. Jenseno „Karaliaus pražūtis“ ilgai nepaleido. Net ir dabar manau, kad joje yra viskas, ką galima pasakyti apie gyvenimą, mirtį ir likimą.

Didžiulis malonumas buvo versti ir daną Jensą Christianą Grøndalį, ypač jo „Spalio tylėjimą“ ir „Luką“, bei Elizabeth Taylor „Rožių vainiką“ – jos tyki, subtili ir be galo įžvalgi proza, kaip ir angliška rožė, spalvą ir aromatą paskleidžia palengva, tačiau dosniai.

– Labiausiai mėgstu tylą, tačiau dirbdama nuo seno įpratau įsijungti „YouTube“. Fonui muzika tinka tik instrumentinė, geriausia fortepijono, ypač Chopinas, ispaniška gitara, violončelė, smuikas. Pasitaiko staigmenų, pavyzdžiui, Nietzsche’s pjesės fortepijonui – ramios, lyriškai skaidrios. Jis buvo ir puikus pianistas.

– Įdomumą ir malonumą lemia pati knyga, tekstas, o ne premijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad kai pradėjau versti pirmąją „Hario Poterio“ serijos knygą, išvis nežinojome, kiek jų bus ir ar apskritai bus daugiau.

Į šią seriją žiūrėjau ir tebežiūriu kaip į nuostabią pasaką ir verčiau kaip pasaką, visiems ir viskam duodama savo vardus ir pavadinimus, itin stengdamasi perteikti autorės žaismingumą, humorą, ironiją, siaubus ir pašėlusį tempą, neieškodama, ko joje nėra, bet ko atkakliai ieško kai kurie literatūrologai, įžvelgiantys joje net „naująją Evangeliją“.

Neabejoju, kad „Haris Poteris“ atėjo labai ilgam. Jau vien dėl to, kad vaikus keistai susvetimėjusiose dabarties mokyklose turėtų žavėti ir šildyti visoje šioje istorijoje triumfuojanti draugystė. Tik gal nereikėjo aštuntos knygos, ir dar pjesės forma, – vertėjo atsisveikinti su Hariu po Hogvartso. Tikėkimės, autorė nesumanys pratęsti Hario biografijos iki anūkėlių.

– Kiekviena knyga specifiška. „Hario Poterio“ specifika yra ta, kad tai – pasaka. Šiame darbe tikrai reikėjo fantazijos ir išmonės. O tikrieji iššūkiai laukė verčiant ne „Harį Poterį“, bet didžiuosius visomis prasmėmis romanus. Jų susidarys koks dešimtukas (danų ir ukrainiečių), iš angliškų tarp jų – tik Johno Fowleso, pirmiausia „Danielius Martinas“, neabejotinai brandžiausia jo knyga.

Sudėtingo stiliaus tekstus lukštenu pasverdama kiekvieną žodį, prilipusi prie sakinio plaukiu su juo. O, pavyzdžiui, „Užmirštų „sekretų“ muziejaus“ pirmas sakinys užima pusantro puslapio, štai ir iššūkis... Kai iš jo sėkmingai išplaukiau, supratau, kad galėsiu irtis toliau.

– Po „Hario Poterio“ maždaug dešimtmečiui buvau savotiškai pasmerkta versti beveik vien paaugliams, vaikams: pasakų knygas, vienadienes apysakaites, trumpas kokios nors fantastikos serijas. Tai buvo laikoma lyg ir mano specializacija. Rinktis jų nesirinkau, ilgai verčiau tai, ko reikėjo leidyklai, mat pačiam vertėjui įpiršti trokštamą knygą tuo metu dar buvo labai nelengva, bet kartais pavykdavo.

Būta ir išimčių, tarp jų – Rutos Sepetys knygos, Johno Greeno „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, Raquel J. Palacio „Stebuklas“, taip pat šauni mano pasiūlyta danės Lene’s Kaaberbøl „Gėdytojos dukters“ serija. Ilgainiui ši literatūra, ypač skirta paaugliams, mane gerokai nuvargino, nes reikalavo nuolatos išlaikyti tam tikrą intonacijos tonusą. Laimė, įsiterpdavo ir knygų suaugusiesiems, deja, dažniausiai tai būdavo popsas.

– Žinome formulę: pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kas esi. Tiek pat, ko gera, verta ir formulė: pasakyk, ką skaitai... Žmogus juk nuolat keičiasi, jo pomėgiai, poreikiai ir įpročiai nulemiami daugybės aplinkybių. Kaip sakė ispanas Carlosas Ruizas Zafónas knygoje „Vėjo šešėlis“: „Knyga yra veidrodis, kuriame, sudėdami į skaitymą protą ir sielą, regime tai, ką nešiojame širdyje.“

Kai pagalvoju, iš skaitymo vargu ar ką galėčiau pasakyti apie save. Ir šiuo atveju esu „visavalgė“: nuo Marcelio Prusto iki lengvos beletristikos – viskas priklauso nuo nuotaikos ar savijautos. Itin mėgstu lėtą prozą, kurioje būtų visko, kaip, pavyzdžiui, Fernando Aramburu (lietuviškai išleista jo „Patria“) „Čiurliai“ – itin traukia ironiškas žvilgsnis, juokas pro ašaras.

– Savos knygos suskaitytos, jų nekaupiau ir turiu nedaug, atiduodavau bibliotekoms. O biblioteka nevilioja: jei kokia knyga domina, paaiškėja, kad jos jau laukia eilė, be to, drakoniškos grąžinimo taisyklės.

Knygynai prekiauja daugiausia šviežiena, galėtų ir galiojimo laiką priklijuoti, nes maždaug pro trijų mėnesių neišpirktos knygos egzemplioriai grąžinami leidėjams. Apskritai pirkti knygas – per didelė prabanga, tad beveik visa mano lektūra – internete. Kaip ir seniau, šiandien medžioju naujienas ir įdomybes, tada ieškau internetinėje bibliotekoje „LoveRead“ ar dar kur nors. Ukrainietiškai, kaip įsitikinau, jokioje elektroninėje bibliotekoje nemokamai skaityti negausi. Beje, ką tik, ieškant galimybės paskaityti vieną knygą, atsidarė svetainė „Project Gutenberg eBooks“. 80 tūkst. elektroninių angliškų knygų – nemokamai skaityti arba parsisiųsti – tokia šio fondo steigėjo valia. Labai malonus posūkis.

– Anie metai buvo įtempto darbo (pernai išėjo keturi nemenkos apimties Zitos Marienės vertimai – aut. past.), tad vakarais lepindavausi lengvais ir grakščiais prancūzų romaniukais. Prarijau visas škotės Jenny Colgan knygas, sklidinas gerumo, humoro, šviesos ir Škotijos grožio. Didžiausias rimtas pastarųjų metų asmeninis atradimas buvo nuostabūs Elizabeth Strout romanai, jie beveik visi išversti į lietuvių kalbą, beje, autorė šiemet nominuota Bookerio premijai.

Kitas atradimas – nė trupučio nepasenusi anglės Elizabeth von Arnim kūryba: satyriniai bei „atostoginiai“ romanai, iš pastarųjų pora išleista lietuviškai: „Balandžio kerai“ ir „Elizabetė ir jos vokiškas sodas“, jų turėtų būti bibliotekose.

Man išskirtinis autorius – amerikiečių rašytojas Anthony Doerras. Ypač rekomenduoju jo romaną „Malonės sniegas“.

Po ilgokos pertraukos veikiausiai dar šiemet pasirodys pirma R. Sepetys knyga suaugusiesiems „Turtai iš smėlio“ – pikantiškas detektyvo, melodramos ir juodosios komedijos kokteilis. O dar bus jau minėta S. Andruchovič „Amadoka“, kurios trumpai apibūdinti neįmanoma.

– Tinkliniai knygynai virsta keistomis universalinėmis parduotuvėmis, kurios prekiauja ir knygomis. Jie negali atlikti savo funkcijos dėl, atrodytų, paradoksalios priežasties: knygų, tiksliau – knygienos, pertekliaus. Išvis neaišku, kaip savo knygas platina mažosios leidyklos. Vilniuje turbūt paprasčiausia pirkti internetu arba fizinėse parduotuvėse. Rajonuose – visai striuka.

Tikrai manau, kad popierinės knygos liks. Žmonėms turėtų galų gale pabosti spoksot į ekranus nuo ryto lig vakaro. Be to, visos knygos, perskaitytos ekrane, iš dalies atrodo vienodos, ypač žmogui su stipria regimąja atmintimi, nes gyva knyga turi išvaizdą, viršelį, šriftą, kvapą ir t. t., taigi – penas pojūčiams.

Kitas dalykas – ką knygos siūlo. Manyčiau, kad yra prasidėjęs savotiškas postliteratūros laikotarpis. Šiuolaikinė literatūra pavargusi, išsikvėpusi. Iš to, ką skaičiau, man pasirodė, kad šiuo metu gyvybingiausia – ispanakalbė literatūra, pirmiausia Argentinos ir Ispanijos. Tikrąjį romaną apsemia gaji, energinga beletristinė konditerija: skystos love story, detektyvai, trileriai, visokia fantastika ir naujausias hibridas jaunimui – romantasy. Vis dažniau pasakojimų veiksmas persikelia į kavinukes, kepyklėles, restoranus, knygynus, bibliotekas, kur jauku ir šilta. Prarasto laiko ten jau niekas neieško, nebent žudiko ar dingusio katino. Vis daugiau knygų, kurių veikėjai – irgi knygos (kartu su išmintingais ir beveik šnekančiais katinais).

Na, bet jau 1946 m. George’as Orwellas pranašavo konvejerinę literatūrinio šlamšto gamybą net ir mašininiu būdu. Bet gal šito taip pat reikia? Kaip kitaip homo sapiens, mąstantis, žinoma, bet nelabai protingas, atlaikytų (dez)informacijos laviną, tariamus ir tikrus būties ir buities iššūkius?

Savaitė Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.