Pastaruosius dešimtmečius Jonas ir Aušra Marija Jurašai įsikūrė Sarasotoje, Floridos valstijoje, kur birželio mėnesį šventė 90-uosius gimtadienius. Su pašnekove, penkių Lietuvoje išleistų knygų autore, susitikome jos viešnagės Lietuvoje metu.

– Daug kas mano gyvenime kito ir keičiasi, tačiau vienas dalykas – grožis prie Merkio – nepasikeitė. Visad matau tą gražų peizažą – santaką, kur Merkys įteka į Nemuną, – ir kaskart man tas vaizdas atrodo vis gražesnis. Medžiai auga, o žalumos aplink vis daugiau. Ten ilsiuosi, susitinku su draugėmis, šeimos bičiuliais, likusiais Lietuvoje. Čia turiu progos apmąstymams, rašau.

– Ypatingų sukaktuvinių švenčių nemėgstame, tad šventėme gana paprastai – prie šventinio stalo sėdėjome trise: Jonas, aš ir sūnus Joris. Pradžiugino ne tik draugų, bet ir Lietuvos prezidento, Lietuvos rašytojų sąjungos sveikinimai, taip pat iš Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriame pastatyta daugiausia Jono Jurašo ir mano kurtų spektaklių. Jubiliejai – tai tik datos...

– Taip, jis gyvena ten, kur ir mes. Joris baigė teatro studijas, yra įkūręs savo agentūrą, kuri rūpinasi teatro sklaida ir kitais reikalais.

– Tai nedidelis kurortas prie Meksikos įlankos. Jonas visada labai ilgėjosi jūros, mėgo bangas. Sarasotos kurorte lankėmės ir anksčiau, susižavėjome šia vieta. Čia yra operos teatras, keturi dramos teatrai, puikus simfoninis orkestras, nemažai meno galerijų… Toji vietovė Jungtinėse Valstijose tapo labai madinga, ten traukia gyventi nemažai jaunimo.

– Tikrai ne. Išvykimą gyventi svetur nulėmė sovietmečiu susiklosčiusios aplinkybės. Po mūsų išvarymo iš Lietuvos ir neramaus gyvenimo Vienoje bei Miunchene man pasiūlė dirbti neseniai įkurtoje „Laisvės radijo“ redakcijoje. Vėliau, persikėlus į Niujorką, tapau „Laisvosios Europos radijo“ korespondente, skleidžiau tiesą apie kultūrinį ir politinį gyvenimą Lietuvoje. Kad ir kur gyvenčiau, esu lietuvė, lietuvių kalba man šventa.

– Taip jau sutapo, kad tada, kai pradėjau dirbti Niujorke, vaikščiojau tomis pačiomis gatvėmis kaip ir Antano Škėmos romano herojus Antanas Garšva. Pamenu, man parašius scenarijų, su entuziazmu ėmėmės šios temos, nes tai tautos tragedija, kurios nevalia pamiršti. Nebuvo paprasta monologo stiliumi parašytą romaną pritaikyti scenai, bet mus sujaudino tie bendrumai, susiję su mums patiems tekusia išeivių dalia, nors jų tapatinti, žinoma, negalima. Beje, simboliška buvo dar ir tai, kad pats Antanas Škėma 1936–1940 metais vaidino šiame teatre.

Sunku patikėti, kad romanas, kuriame meistriškai pavaizduotas emigranto dalią patyrusios, skersvėjų blaškomos kūrybinės asmenybės kopimas į viršūnes ir kritimas bedugnėn, per pusšimtį metų nebuvo įkūnytas teatro scenoje. Labai džiaugiuosi, kad tas spektaklis gyvas iki šiol. Ryšiai su Kauno teatru išliko, ypač vertinu mūsų draugystę su aktoriumi ir teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku. Perduodamas linkėjimus savo mokytojui, jis pabrėžė, kad „Baltosios drobulės“ spektakliai skiriami mudviejų su Jonu 90-mečiams pažymėti.

– Taip, Kaunas man labai brangus. Kai Lietuva atgavo Vilnių, mano tėvą, Antaną Slucką, kuris tuomet dirbo geležinkelių valdyboje, perkėlė į sostinę, ir aš tapau vilniete.

– Mama Aleksandra studijavo vokiečių kalbą Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo Šiauliuose, o vėliau persikėlė į Kauną.

– Mudviejų gyvenimui tekant tarp dviejų pasaulių, vis dažniau pasiekdavo žinios apie politinius kalinius Gulage. Pjesę „Zekai“ tuomet ir parašiau po susitikimo su rusų disidentu ir žurnalistu Aleksandru Ginsburgu, kuris buvo nuteistas 8 metus kalėti už antisovietinę propagandą, o vėliau, iškeistas į sovietinį šnipą, atvyko į Ameriką. Pjesė paremta jo papasakota politinių kalinių bado streiko istorija Gulage.

– Širdyje mano namai yra čia, Lietuvoje, Vilniuje, bet gyventi teko ir tenka tarp dviejų kraštų. Jaučiuosi lyg kentauras, prievartos pančių sukaustytas slogiais okupacijos dešimtmečiais, kai atkakliai stengėmės neprarasti vilties. Vėliau – klajokliškas gyvenimas svetur su staigiais posūkiais, kai nežinai, kas laukia už jų...

– Esu daug sykių apie tai pasakojusi. Galiu pakartoti tik tai, kad mus sujungė teatras, o meilė buvo tikrai didelė, ir ji išliko… O išliko dėl to, kad turėjome labai daug bendro, nes dirbome kartu, mąstėme kartu, nelengvame teatro kelyje buvau ir jo patarėja, ir ramstis. Tai yra didelė likimo dovana. Mes esame draugai. Labai gaila, kad sovietmetis sukompromitavo šitą žodį.

– Prisimenu, kai buvau maža, mama vesdavo parodyti Aušros Vartų madonos... Net to meto nuotrauka yra išlikusi. Niekada nepagalvojau, kad šis paveikslas nulems mano ir mylimo žmogaus likimą.

Su Jonu ir tuokėmės (prieš išvykdami iš Lietuvos) Aušros Vartų koplyčioje. Ši vieta svarbi mums abiem.

– Ne, mano vardas su šiuo simboliu nesusijęs. Gal tik tai, kad mane beveik visi iki šiol vadina Aušra, nors dokumentuose, kurių reikėjo gyvenant užsienyje, įrašytas Marijos vardas.

Vardo istorija painoka. Kai mane krikštijo, tėvai užrašė du vardus – Aušra Marija, o vaikystėje visi šaukdavo Aušryte. Studijų metais draugai taip pat vadino Aušra. Sovietmečiu pildant dokumentus buvo liepta palikti tik vieną vardą. Bet tada, kai pradėjau rašyti spaudai pirmąsias savo noveles, pasirašinėdavau: „Aušra Marija Sluckaitė“. Tuomet atsirasdavo nesusipratimų gaunant honorarą dėl to, kad pase buvo paliktas tik Marijos vardas. Šis vardas ir liko užsieniui skirtuose dokumentuose, kuriuos pildėme, kai buvome išgrūsti iš Lietuvos. Juk mums reikėjo susituokti ir atvykus į užsienį įrodyti, kad atvyko šeima su sūnumi. Joriui tada buvo penkeri.

– Domėjausi literatūra, kaip ir dauguma moksleivių, rašiau eilėraščius. Nieko kito nenorėjau studijuoti, tik literatūrą, ir rašyti toliau, tad įstojau į Vilniaus universitetą. Tame pačiame kurse studijavo ir Judita Vaičiūnaitė, su kuria tapome labai artimos draugės visam gyvenimui. Buvau bene pirmoji jos eilių skaitytoja. Artimi bičiuliai sakydavo, kad mūsų draugystė, anot Sigito Gedos, – sielų suokalbis. Su Judita susitikdavome po darbo, eidavome kartu į kavinę. Ji visada turėdavo eilėraščių sąsiuvinį ir skaitydavo, ką parašiusi.

– Šiame bute dabar gyvena mano sesuo Gražina, kuri ilgus metus dirbo Centriniame archyve. O ant sienų – žymių šalies tapytojų Rimanto Gibavičiaus, Valentino Antanavičiaus, Vytauto Šėrio, Aloyzo Steponavičiaus ir kitų mūsų artimų draugų paveikslai, taip pat džiaugiamės talentingo, bet anksti mus palikusio skulptoriaus Kazimiero Valaičio skulptūra. Tai dovanos iš to meto, kai Jonas iki vadinamojo išvarymo statė Kaune populiarius spektaklius: „Šventežerį“, „Mamutų medžioklę“ ir kitus, o aš dirbau „Vagos“ leidyklos redaktore bei literatūrinės dalies vedėja Jaunimo teatre. Mūsų draugų kompanijoje buvo ne tik dailininkų, bet ir poetų, muzikantų, kitų kūrėjų. Artimai bendravome su menininkais Vladu ir Marija Vildžiūnais, gyvenusiais sostinės Jeruzalėje, kur vėliau jie įsteigė skulptūrų parką. Kai mes su Jonu tapome nepageidaujami Lietuvoje ir mums buvo liepta išvykti, laikiną prieglobstį radome būtent pas juos. Tai buvo metas, kai mes, kaip sakoma, pagal uoslę žinojome, su kuo draugauti, o su kuo būti atsargiems.

– Sunku pasakyti, nes gyvenome įvairiais laikotarpiais. Gyvenimas tikrai nebuvo nuobodus. Prisimindama emociškai gražiausią laikotarpį, norėčiau grįžti į pirmuosius mūsų su Jonu meilės metus. Mus jau tada tvirtai sujungė meilė teatrui.

– Nerimas ir įtampa pasaulyje labai didelė. Tai jaučiame ir gyvendami Amerikoje, ir čia, Lietuvoje. Nuolat seku įvykius Ukrainoje. Jokio specialaus atsipalaidavimo recepto, deja, neturiu, nes kiekvieną dieną – vis kita situacija, gali laukti ir negerų staigmenų.

– Aš taip nemanau.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.