Audimo tradicijos Lietuvoje yra saugomos ir gaivinamos tautodailininkių, amatininkių, muziejininkių bei edukatorių. Daugelis moterų sąmoningai puoselėja šį amatą – rengia edukacijas, dalyvauja mugėse, kuria šiuolaikiškus, bet tradicija paremtus darbus. Audimas tapo ne tik paveldo išsaugojimo forma, bet ir kūrybine saviraiška, galiausiai – ir pajamų šaltiniu. Puikus to pavyzdys – prekės ženklo „Austa dovana“ sumanytoja tautinių juostų audėja Vita Povilonienė.

Meilė Taraškevičienė

Įkvėpimas austi atėjo palengva

Su amatu V. Povilonienė susipažino maždaug prieš 30 metų, kai jos mama įsigijo pirmas audimo stakles ir pradėjo austi juostas. „Mama ir iki tol buvo darbšti, kruopšti, nuolat ką nors kūrė savo rankomis – siuvo, mezgė, kaip ir daugelis to meto moterų, – pasakoja audėja. – Tačiau audimas buvo visai kas kita – kai kas naujo, dar nepažinta, net šiek tiek paslaptinga. Mano giminėje niekas neaudė – nei viena močiutė staklių neturėjo, tad šis amatas mūsų namuose atsirado tarsi iš niekur, be paveldėtos tradicijos, bet su dideliu smalsumu.“

Pašnekovė prisimena, kad polinkį prie rankdarbių jautė nuo pat vaikystės – smulkūs darbai rankomis jai sekėsi natūraliai, be didelių pastangų. Paauglystėje ji jau pati nusimegzdavo megztinį ar pasiūdavo kokią nors nedidelę drabužio detalę, tačiau audimas tuo metu atrodė pernelyg lėtas, monotoniškas, gal net kiek nuobodus užsiėmimas jaunam žmogui, trokštančiam judesio ir naujovių.

Vis dėlto audimas tyliai skynėsi kelią į jos kasdienybę. Kartkartėmis mama paprašydavo pagalbos – susukti metimus, paruošti kutus juostoms ar supakuoti gaminius parduotuvėms. Tai buvo smulkūs darbai, bet būtent jie leido iš arti pamatyti visą kūrybos procesą. „Nuolat sukantis šalia staklių, girdint jų ritmingą dundesį, matant mamą susikaupusią ir kantriai dirbančią, audimo paslaptys tarsi savaime nugulė galvoje. Net nepastebėjau, kaip pradėjau suprasti šį amatą iš vidaus“, – pasakoja moteris.

Pirmasis prisėdimas prie staklių buvo netikėtai sėkmingas. Nors tuo metu jai tebuvo dvylika ar trylika metų, juostos gavosi dailios, lygiais kraštais, be klaidų. Vis dėlto tai dar nebuvo pašaukimas – veikiau natūralus gebėjimas, kuris kol kas liko nuošalyje.

„Audėjos keliu pasukau ne vedama didelio įkvėpimo, o veikiau ieškodama savo vietos“, – prisipažįsta V. Povilonienė. Baigusi mokyklą ji ilgai blaškėsi tarp skirtingų pasirinkimų: išbandė ne vieną specialybę, pagyveno užsienyje, pabandė įsitvirtinti sostinėje. Tačiau nė viena šių patirčių neatnešė tikrojo pasitenkinimo ar vidinės ramybės.

Sugrįžimas į gimtąjį Panevėžį buvo tarsi sugrįžimas į pradžią – į erdvę, kur viskas pažįstama, bet kartu jau matoma kitomis akimis. „Grįžau su mintimi, kad laikinai pabandysiu austi – tik padėsiu mamai atlikti užsakymus. Techninių įgūdžių jau turėjau, tačiau didelės meilės šiam darbui dar nejutau“, – tikina pašnekovė.

Tačiau būtent tas „laikinai“ tapo lemtingu. Dienos prie staklių pamažu keitė požiūrį – monotoniškas darbas ėmė atsiskleisti kaip gilus, daugiasluoksnis kūrybos procesas. Kiekvienas siūlas, kiekvienas raštas turėjo savo logiką, savo ritmą ir istoriją. Audimas tapo ne tik darbu, bet ir savotiška meditacija, būdu susikaupti, suprasti, kurti.

„Su laiku vis labiau nėriau į audimo subtilybes. Kuo daugiau mokiausi, tuo įdomiau darėsi – pradėjau suvokti, koks visapusiškas ir prasmingas tai amatas“, – dalijasi V. Povilonienė. Netrukus ji perėmė didžiąją dalį mamos darbų, vėliau – visus, o dar po kurio laiko jau pati kūrė naujus raštus, ieškojo savito braižo ir dirbo visu pajėgumu.

Tradiciniai ir nauji raštai

Paklausta, ar labiau laikosi autentiškų raštų, ar kuria šiuolaikines jų interpretacijas, audėja patikina, kad dažniausiai renkasi tai, kas patikrinta laiko, – autentiškus raštus, atkeliavusius iš knygų puslapių ar muziejų saugyklų. Juose slypi ne tik estetika, bet ir atmintis – tylus ryšys su praeities žmonėmis, jų kasdienybe ir šventėmis. „Tokių juostų paprastai prireikia prie tautinio kostiumo, folkloro kolektyvams, nes yra tam tikros taisyklės, gairės, kaip turi atrodyti tradicinis tautinis kostiumas“, – aiškina pašnekovė.

Vis dėlto vien taisyklės jokio kūrėjo ilgai neišlaiko. „Jei reikėtų austi vien jų laikantis, man greitai pasidarytų nuobodu. Kad galėčiau save realizuoti, turiu kai ką ir savo sukurti“, – prisipažįsta V. Povilonienė. Todėl greta tradicinių juostų atsiranda ir naujų darbų. „Audžiu tradicines lietuviškas juostas – tradicinių raštų ir spalvų, bet kartais mėgstu kūrybiškai padžiazuoti, ir iš to atsiranda kai kas naujo – netradiciškai tradiciško. O ir vienas kitam visai netrukdo“, – sako audėja, pabrėžianti, kad iš tradicinės juostos pagaminti aksesuarai puikiai tinka prie šiuolaikinių įvaizdžių ir jų tikrai nepaverčia liaudiškais: austomis juostomis ar tradicine tekstile galima dekoruoti užuolaidas, kilimus, iš jų kurti paveikslus, šviestuvus – reikia tik pasitelkti fantaziją. Visa tai puikiai dera šiuolaikinio žmogaus gyvenime.

Įkvėpimas, pasak jos, dažnai ateina netikėtai – lyg trumpas blyksnis. Kartais tai būna pamatytas momentas gamtoje stebint aplinką ar tiesiog vaikščiojant paplūdimyje ar miške, kartais – kadras iš filmo ar atsitiktinai užfiksuota akimirka nuotraukoje. Tokios vizijos ima gyventi mintyse ir nepaleidžia tol, kol neįgauna pavidalo.

„Kūrybos semiuosi galvodama ir apie kokį nors daiktą ar net veiksmą, o tada bandau jam suteikti spalvų seką. Dėlioju siūlus ir žiūriu, ar realybėje viskas atrodo taip pat gražiai, kaip buvo mintyse“, – atskleidžia audėja. Taip sukurti ir jos darbai, kuriems natūraliai prigijo pavadinimai „Baltija“, „Kopos“, „Pušynas“. Juose tarsi mažose išaustose istorijose atsispindi ne tik spalvos, bet ir nuotaika, judesys, net kvapas.

Kūrybinis procesas ne visada paklūsta planams. Kartais nauja idėja užklumpa netikėtu metu – jei tik po ranka pasitaiko tinkami siūlai, jei staklėse tuo metu yra tinkamas plotis ar atsiranda trumpa pauzė tarp užsakymų, ji nedelsdama imasi darbo. „Jei pasiteisina – valio, turiu naują gaminį“, – sako V. Povilionienė. Tačiau būna ir kitaip: kai kurios mintys ilgai sukasi galvoje, bręsta, keičiasi, kol galiausiai po metų ar net kelerių randa savo laiką. O dalis jų taip ir lieka tik idėjomis – tyliais, dar neišaustais sumanymais.

Kasdienybėje V. Povilonienė dirba su žakardinėmis aparatinėmis staklėmis, kurios yra patikimos, leidžiančios tiksliai perteikti sudėtingus raštus. Tačiau smalsumas ją yra nuvedęs ir į kitus audimo būdus. „Bandžiau audimą ant rėmelio, vytines ir pintines juostas, bet nė viena jų neužkabino“, – prisipažįsta audėja.

Vis dėlto ypatingą vietą jos širdyje užima didelės pakojinės staklės, skirtos rankšluosčiams, šalikams ar takams austi. „Su jomis dirbti labai patiko – ten viskas kitaip: platesnis mostas, daugiau erdvės kūrybai“, – sako pašnekovė. Nors tokias stakles ji turi, kasdienybės tempas kol kas neleidžia prie jų sugrįžti taip dažnai, kaip norėtųsi. Tačiau, kaip ir daugelis jos idėjų, šis noras niekur nedingsta – jis tiesiog kantriai laukia savo laiko.

Išaugo į verslą

Pasak V. Povilonienės, ilgainiui atėjo metas ne tik kurti, bet ir būti matomai – ieškoti savo pirkėjo. Socialiniai tinklai tapo natūraliu žingsniu į platesnį pasaulį. „Sėdus kurti puslapio feisbuke, netikėtai į galvą šovė ir jo pavadinimas – „Austa dovana“. Jis taip lengvai prigijo, lyg būtų laukęs savo valandos“, – prisimena pašnekovė.

Pavadinimas netruko tapti atpažįstamu ženklu. Šiandien tuo pačiu vardu jau antrus metus veikia ir elektroninė parduotuvė, o žmonės vis dažniau atpažįsta šiuo ženklu pažymėtus gaminius.

Tačiau augimas lėmė ir naujus iššūkius. Didėjant susidomėjimui austais gaminiais, vis sunkiau rasti laiko visoms idėjoms įgyvendinti. Be to, pats audimas reikalauja erdvės. Ilgą laiką ji dirbo mažame kambaryje pas mamą, kur tarp siūlų ričių ir staklių bei jų detalių vos tilpo kasdienybė. „Nuolat apdaužytos kojos ir niekur nebetelpantys siūlai jau varė į neviltį“, – prisimena audėja. Dabar jos mintys ir pastangos nukreiptos į nuosavas dirbtuves. Audimui reikia, kad patalpos būtų sausos, šiltos, tinkamai įrengtos, o visa tai reikalauja nemažų investicijų ir kantrybės. Tai dar vienas etapas kelyje, kuriame kūryba susitinka su realybe.

Nors austų gaminių paklausa auga, ne visiems lengva suprasti jų tikrąją vertę. „Ir ne dėl to, kad žmonės nevertintų rankų darbo, bet dėl to, kad dabar visi įpratę viską gauti čia ir dabar, o tada skubėti toliau“, – atvirai sako pašnekovė. Rankų darbas turi savo laiką – juosta neatsiranda akimirksniu, jai reikia dėmesio, kruopštumo ir ištvermės.

Vis dėlto audimo amato ateitį Lietuvoje V. Povilonienė mato šviesiai. Jos akimis, vis daugiau žmonių nori ne tik pažinti šį amatą, bet ir įsileisti jį į savo kasdienybę – per aprangą, namų aplinką, mažas detales. Ji džiaugiasi iniciatyvomis, skatinančiomis vilkėti tautinį kostiumą, ir kūrėjais, kurie drąsiai jungia tradicinę tekstilę su šiuolaikiniu dizainu.

„Žmonės pamažu supranta, kad tradicinė tekstilė yra stilinga, vertinga, graži ir nepavaldi laikui“, – sako audėja. Ir iš tiesų tai, kas išausta rankomis, turi daugiau nei formą ar spalvą. V. Povilonienė neabejoja, kad rankų darbo gaminių tik daugės. Tačiau svarbiausia – ne skaičiai, o jausmas. Dirbti darbą, kuris teikia džiaugsmą, jau savaime yra didelė dovana. O kai tą darbą įvertina ir kiti, kai žmogus iš gausos pasirenka būtent tavo kūrinį ir sugrįžta dar kartą, tai tampa labai svarbiu patvirtinimu. „Šiandien tikrai savęs kitoje srityje neįsivaizduoju, nes audimas jau negrįžtamai įaugęs į mano kraują“, – teigia V. Povilonienė. Ir tie žodžiai byloja ne tik apie profesiją, bet ir apie kupiną prasmės gyvenimo būdą.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.