Kazys ir Ligita Morkūnai, kaip sako, aukštaičiai kūnu ir dvasia, šią sodybą nusipirko kone prieš 40 metų. Tai nebuvo taip lengva, kaip šiandien – tam reikėjo gauti vykdomojo komiteto leidimą ir pasirašyti, kad kasmet užaugins ir „priduos“ po veršelį ir po paršiuką.

„Ieškodami sodybos apvažiavome visą Anykščių rajoną. Pamatėme šią vietą ir susižavėjome: girių apsuptis, gražus peizažas, kažkokia sava aura. Ir tarsi išlikęs visas praėjusio amžiaus ūkininko gyvenimas: gyvenamajam namui jau tada buvo per šimtą metų, klojimas, klėtis, kalvė, dūminė pirtis buvo pastatyti kiek vėliau, dabar ir jie jau šimtamečiai“, – sakė K. Morkūnas ir prisiminė, kad nemažai kas tada juos kvailino, kodėl susidomėjo kaimu tarp miškų, užuot įsigiję kolektyvinį sodą prie pat Anykščių, kaip darė dauguma.

Pedagogams nekilo mintis perstatyti, atnaujinti pastatų, įsivesti vandentiekio ir įsirengti kitų patogumų.

„Norėjome vasaromis gyventi taip, kaip gyveno mūsų protėviai. Ir dabar, kai aplinkui tiek naujų modernių namų pasistatė, senieji pamodernėjo, ši sodyba išliko senovinė. Ir ne sustingusi etnografinė, o gyva: vandenį semiame iš svirtinio šulinio, kas savaitę kuriame dūminę pirtį ir joje maudomės. Čia užsiauginame reikalingiausių daržovių, turime bičių“, – pasakojo Kazys.

Beje, visus sodybos pastatus supa etnografinės gėlės: pavasarį užlieja bijūnų, jazminų ir alyvų kvapas, dabar plieskia šluotelinių flioksų, čia vadinamų karkliukais, jurginų, piliarožių žiedai, žaliuoja rūtos. Greta jų auga mėtos, gelsvės, juozažolės, šalavijai, kurpaitės, pelynai. Bijūnai, flioksai ir alyvos – dar buvusios sodybos šeimininkės palikimas. Šimtametės obelys duoda vaisių, tik pramečiuoja.

Daugiausia laiko Morkūnai skiria pynimui. Pasak pašnekovų, šiandienos žmogus sunkiai beįsivaizduoja, kad daugumą buityje naudotų daiktų mūsų protėviai pasidirbdindavo patys: iš medžio sumeistraudavo lovas ir stalus, suolų, išsiskobdavo šaukštų ir dubenėlių. Labai daug buityje naudojamų daiktų nusipindavo iš vytelių.

„Prieš 70–80 metų jokių plastmasinių kibirų ir kitų indų nebuvo. Vytelės buvo bene prieinamiausia plačiai naudojama medžiaga įvairiems indams pasidaryti: ir grūdams, ir daržovėms sudėti, ir žolei parsinešti, ir obuoliams susirinkti jie buvo pinami“, – pasakojo sodybos šeimininkas.

Technologijų mokytojai Kazys ir Ligita Morkūnai pynimo amatą atrado prieš keturis dešimtmečius. Viskas prasidėjo nuo kitados labai populiarių paprastų pintų krepšelių, į kuriuos dėdavo gėles laidotuvėms. Netrukus smalsumas ir noras tobulėti nuvedė juos į Kauną, kur Taikomosios dailės mokykloje mokėsi pynimo paslapčių. Taip meistriškumo žinios ir įgūdžiai gausėjo, netrukus abu tapo tautodailininkais, sertifikuotais tautinio paveldo meistrais. Ir, pasitvirtinę neformaliojo švietimo mokymo programą, patys pradėjo kitus šio amato mokyti: tiek savo sodyboje Sedeikių kaime, tiek mokyklose ar Anykščių klėtelėje.

Tautodailininkai iš vytelių pina kasdien. Kone kasdien rodo ir šio amato pradmenis, moko norinčiuosius tradicinio pynimo iš vytelių paslapčių ir raštų. Jau ir jų mokiniai dalyvauja tautodailininkų konkursuose, ir „Sidabro vainikėlio“ laurų yra pelnę.

Pasak pedagogų, pradedančiam pynėjui svarbiausia yra kantrybė – tik maždaug po metų pradeda pynimo eilės lygiai gulti. Tautodailininkai tiki, kad prisilietimas prie vytelių žmonėms leidžia pajusti protėvių gyvenimo ir tradicijos skonį, o jie stengiasi parodyti, kad tai nėra tik praeities amatas, jis naudingas ir šiandien. Ir kad pinti galima labai įvairiai, šiuolaikiškai.

Tai rodo ir čia pat sudėti Morkūnų darbai: įvairios pintinės ir skalbinių dėžės, pintos skrybėlės ir kiti. Tautodailininkai įsitikinę, kad svarbiausia jų užduotis – perteikti meilę šiam darbui, norą nors kelis buities rakandus pasidaryti savo rankomis.

„Pynimas iš vytelių – tai puiki terapija, meditacija: pirštai liečia jaunų krūmų vyteles, rankos dirba, galvoji apie pynimą, būsimą dirbinį, pašalinės mintys galvoje nesisuka. Galva ilsisi, šviesėja“, – pasakojo Ligita.

K. Morkūnas pastebi, kad pynimas yra labai ekologiškas amatas. Vytelės, kurias jie naudoja, yra atsinaujinantis išteklius: rudenį nupjautos šakelės pavasarį atželia iš naujo. Tiesa, patys tautodailininkai vytelių pynimui neruošia, kaip kad darė mūsų protėviai. Vyteles, net 7 kategorijų, jie perka iš Šakių rajono ūkininko Aido Gecevičiaus, kad turėtų daugiau laiko pačiam pynimui ir edukacijoms, kitai savo veiklai.

„Naudojame tik lietuviškas medžiagas, jos ir prieinamos, ir tinkamiausios mūsų klimatui. Be to, taip yra tvariausia, palaikome savo šalies ūkininkus. Ir mūsų pirkėjams tai svarbu – nori vietinio, tikro daikto, o ne plastmasės“, – sakė Kazys ir pabrėžė, kad jų pintinės tarnauja dešimtmečius, ilgiau nei plastikiniai kibirai. Ir skylėtas, nubrizgusias, patrūnijusias galima pataisyti, senas vyteles pakeitus naujomis. Beje, paprašytas tautodailininkas mielai tai padaro.

Negali nepastebėti, kad ir tos pačios formos pintinės atrodo skirtingos: dalis jų pintos iš nužievintos, kitos – iš nenužievintos žaliavos, tautodailininkai į vienas įpina tamsesnių ąžuolo, į kitas šviesesnių beržo šakelių ar odos juostelių – pinant bet kokius dirbinius yra daug vietos fantazijai ir eksperimentams.

Bene dažniausiai Kazys ir Ligita pina pintines, dažnai krepšiais, kašėmis, košikais vadinamas. Netrukus jų ir kitų pintų daiktų sodyboje ir tautodailininkų bute Anykščiuose prisikaupė tiek daug, kad nejučia kilo mintis – o gal reikėtų jas eksponuoti, juk klėtyje vietos pakaks. Be to, sodyboje kaupėsi ir kitų eksponuotinų daiktų: dar buvusių šeimininkų naudoti plūgas ir noragas, girnos, staklės ir verpimo rateliai, sviestamušė, seni angliniai lygintuvai, žibalinės lempos, geldos ir t. t.

Pintinių muziejuje – ne tik įvairių formų krepšiai, čia ir pinti krėslai, kėdės, skrynios, ąsočiai, dėžės skalbiniams, bučiai žuvims gaudyti, įvairūs indai, saulutės, angelai, net motociklas, slidės, mašina.

Pinti darbai muziejuje nuolat keičiami, vieni iškeliauja, kiti atkeliauja, nes išradingi sodybos šeimininkai vis sugalvoja ką nors nauja. Ir klėties sienos senovinėmis keturnytėmis, aštuonnytėmis ir rinktinėmis lovatiesėmis nukabintos, greta pintų daiktų vietą randa ir seni televizoriai, radijo imtuvai.

Dažnai kas nors Morkūnams pasako turintys senelių daiktų – neretai įdomesniems jų klėtyje atsiranda vietos. Taip čia pateko daug lovatiesių, lino rietimai, apmegzti lininiai rankšluosčiai ir kiti daiktai.

K. Morkūnas ką tik restauravo keturias patrūnijusias pintines, uždėjo naujas rankenas, dabar jo rankų laukia krepšys malkoms, o Ligita pina pintinėles su virvėmis vietoj rankenų dovanoms.

„Pataikėme, žmonėms reikia. O jei reikia – vadinasi, gyva. Juk daryti vis tą patį tiesiog nebūtų įdomu“, – sakė Kazys.

Kokią didžiausią skrynią, krepšį tautodailininkai buvo nupynę? To pasiteirauti pašnekovai sakė, kad išskirtinių pasiekimų jie nesivaiko. Jie Pina tai, ko žmonėms reikia, tokio dydžio, kokie patogiausi, kokio užsako. Pasak jų, tautodailė yra gyva, kai kyla iš reikmės. Todėl visų pirma stengiasi daryti tai, kas tikrai buvo reikalinga mūsų protėviams: pintines, kėdes, skrynias, skalbinių dėžės, namų puošybos elementus, kryžius, kas buvo būtina kasdieniam gyvenimui, o ne tai, kas blizga ar nematyta. Tikroji tautodailė, anot meistrų, kyla iš poreikių ir iš širdies.

„Mes nieko neatradome – tik tęsiame tai, kas jau buvo. Ir laikome savo pareiga tai saugoti, rodyti ir perduoti. O kūrybingumui, išmonei ir kitados, ir dabar vietos pakanka ir be išskirtinių pasiekimų“, – teigė pašnekovai.

O į jų sodybą užsukantiems ar į edukacijas atvykstantiems žmonėms Kazys ar Ligita pasakoja ir apie čia pat esantį Pelyšos geologinį draustinį ir atodangą, tradicinių sodybų planavimą ir pastatų paskirtį, protėvių gyvenimo būdą, buityje naudojamus rakandus, pavaišina seno sodo šviežiais ar džiovintais obuoliais, čia pat surinktų vaistažolių arbata, grybiene, šeimininkės keptu pyragu ar sausainiais.

Šios sodybos šeimininkė riša verbas, daro žolynų puokštes, paveikslus iš džiovintų žolynų ir žiedlapių, šeimininkas puikiai dainuoja, moka daug liaudies dainų, žino daug padavimų ir pasakojimų, tad užsukus į svečius nebūna nuobodu.

Morkūnai džiaugiasi, kad abi jų užaugusios dukros su šeimomis įsikūrė čia pat, prie Anykščių. Dovilė bitininkauja, Ugnė kuria reklamas. Dažnai į jų pintus krepšius sudėti medaus stiklainėliai su Šimonių girios turtais, žolynų arbatomis iškeliauja kaip dovanos. Žodžiu, tradicijos ir meilė savo kraštui, kurie jaučiami sutuoktinių dirbiniuose, jau perduoti ir vaikams. Gal tęsis iš kartos į kartą? Vyriausi vaikaičiai lankė močiutės vedamas pynimo pamokėles, dar pradinėse klasėse patys nusipynė po krepšelį ir smulkių gėlyčių.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.