Galbūt taip nutiko todėl, kad Aurelijos istorija nėra visiškai tradicinė. Jokių audėjos šaknų, jokių poškančių močiučių staklelių, jokių meilės tautodailei užuomazgų iš vaikystės. Viena Aurelijos močiutė – turtinga dvarininkė, kita – stambi ūkininkė, taigi ne tie prioritetai, o vėliau – ir ne tie rūpesčiai. Paskui dar Sibiras, kur Permėje ir gimė Aurelija. Grįžusi į Lietuvą ji gyveno kaip visi, lankė muzikos mokyklą, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas.

„Vis dėlto esu sibirietė, jautri tam tikriems dalykams. Netrukus pajutau, kad tai labai ideologinė specialybė: čia gali turėti darbo, o čia gal jau ir ne... Pradėjau galvoti, kuo dar užsiimti. Su tekstile supažindino jaunystės laikų draugė, dabar žinoma tekstilininkė Laima Oržekauskienė. Pradėjau nuo gobeleninio audimo, patiko, matyt, ir sekėsi, 1987 m. tapau Tautodailininkų sąjungos nare. O tada susitikau su žinoma juostų audėja Antanina Didžgalviene. Ji pamatė mano darbus ir pasiūlė austi juostas“, – pasakoja Aurelija, beje, iki šiol dirbanti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kalbos redaktore. Taigi lituanistikos studijos veltui nepražuvo, o aplink nuolat pleveno meno dvasia.

Grįžtant prie juostų teks minėti dar vieną Aurelijos pažintį. Ji įvyko Rygoje, muziejuje po atviru dangumi. Ten kasmet vykdavo (beje, vyksta iki šiol) didžiulis amatininkų turgus, ir būtent ten pašnekovė susidomėjo senosios kultūros ženklais, simboliais, pradėjo daug skaityti apie jų reikšmes. „Reformatai Latvijoje, palyginti su katalikais Lietuvoje, atlaidžiai žiūrėjo į tautosaką ir tautodailę, tad jose esančius ženklus ir tikrąsias jų prasmes latviai gerai žinojo.

Tarpukariu Latvijoje dirbo žymus kraštotyrininkas Ernestas Brastinis, kuris rašė apie ženklus bei jų reikšmes, ir mane visa tai labai įtraukė. Gavusi pasiūlymą austi juostas, supratau, kad dabar visus tuos jau kurį laiką man žinomus simbolius galėsiu panaudoti savo kūryboje. Tai viliojo, bet ir baugino – labai sakralu, atsakinga, tarsi eiti netikint eiti į bažnyčią ir nežinoti, kaip ten elgtis. Taigi susidomėjimas prasidėjo ne nuo juostų, bet nuo simbolių“, – paaiškina pašnekovė. Kad ir kaip ten būtų, pasiūlymas viliojo, mokytoja buvo šalia, ir Aurelija išdrįso. Netruko paaiškėti, kad pasirinkusi audimą kaip papildomą veiklą ji pataikė į dešimtuką – tai buvo jos pasaulis, ypač juostų audimas.

Beje, kiek vėliau latviai įkvėps vėl naujoms mintims. „Prisimenu, dalyvavau meno parodoje Latvijoje ir netrukau pastebėti, kaip puikiai latviai savo tautodailės palikimą derina šiuolaikiniuose darbuose. Ženklų iš praeities buvo galima rasti modernioje keramikoje, o tekstilininkai tautinį paveldą buvo sėkmingai pajungę šiuolaikinei madai kurti. Supratau, kad ženklų naudojimas kitokiuose darbuose ne tik juos puošia, padeda išsaugoti tapatybę, bet ir kuria gyvos tradicijos tęstinumą. Beje, galvodama apie glaudų latvių santykį su istoriniais ženklais, radau ir istorinį paaiškinimą.

Mes per lenkus labai norėjome būti kultūringi, bajorai, pagaliau ir krikštijomės, kad būtume Europos dalis. Visgi katalikybė (nors esu praktikuojanti katalikė) sukūrė tradicijų mišinį, o praeities nepasaugojo. Latvijoje liuteronų tikėjimas ne taip aršiai išmušinėjo tautinį paveldą, taigi latviai išlaikė stipresnį stuburą. Man tai padarė įspūdį, ir, nepaisant to, kad buvo pati Nepriklausomybės pradžia, ausdama autentiškas juostų replikas prie tautinių kostiumų, pradėjau galvoti, kaip jos galėtų kisti ir kuo tapti“, – per savo kūrybinių minčių evoliuciją veda Aurelija.

Mintys netruko virsti darbais. Moteris pradėjo kurti megztų drabužių kolekcijas su austų juostų dekoru, vėliau atsirado diržai ir apyrankės. Beje, jos darbų unikalumas labai patiko rankų darbą vertinantiems japonams – jie yra nupirkę nemažai jos darbų. Gana greitai Aurelija pradėjo kurti ir juostų kilimus. Jau 1992-aisiais vieną pirmųjų tokių kilimų po parodos nupirko vienas Švedijos muziejų, o ji tapo dažna kolektyvinių parodų dalyve. Juo labiau, šypsosi prisiminusi, kad turėjo gerą mokytoją – ji išmokė austi dvigubas juostas, kuriose galima kitaip skaidyti spalvas, tad su šia technika atsirado daugiau galimybių siekti kūrybos įvairovės, polėkio ir žaismės.

„Tačiau vieną taisyklę turėjau ir tebeturiu: leidau sau kurti, interpretuoti, eksperimentuoti, bet niekada nekeičiau simbolių ir ženklų. Jie turėjo būti visiškai tokie patys, kokius mes radome. Ženklai yra taip stipru ir svarbu, kaip katalikams kryžius, – būtų labai nepagarbu juos kaip nors iškraipyti. Beje, niekada nesiimu ženklų aiškinti. Nors esu pakankamai visko skaičiusi, manau, kad tikslios literatūros apie jų prasmių aiškinimą nėra, tad viskas tėra tik mūsų interpretacija. Bet kad ženklai svarbūs pasaulėžiūriniu požiūriu – faktas“, – įžvalgomis dalijasi menininkė, senųjų ženklų ieškanti visur, net savo egzotinėse kelionėse.

„Štai išlipi iš lėktuvo Indijoje, ir pabyra tau ant galvos svastikos... Šio ženklo reikšmės įvairiose kultūrose labai panašios: latviai jas vadina ugnies kryžiumi, Indijoje, primityviai šnekant, tai yra laimės ženklas. Bet kur kas svarbiau tai, kad archajiški simboliai yra sakralūs. Todėl iš pradžių prie jų liestis buvo baugu, o dabar smagu. Žinai, kad darai sakralius dalykus, ir jie savaime tau duoda energijos. Be jokių aukštų materijų, be samprotavimų, kad audimas – meditacija ir panašiai. Jie tiesiog yra, ir tu tai jauti“, – pasakoja pašnekovė.

Grįžtant prie pagrindinių audėjos kūrinių – juostų kilimų, tai jie, Aurelijos nuomone, galbūt atsirado todėl, kad juostų jai buvo per mažai, norėjosi labiau atskleisti amato galimybes ir grožį, o galbūt ir dėl to šiuolaikinio pritaikomumo.

„Kilimams reikia daug laiko: sugalvoti, įgyvendinti. Bet čia daug erdvės improvizacijai, spalvų derinimui, o tai įdomu. Kilimų tradicija yra sena, jie siekia gal XIX a. pradžią, gal dar anksčiau. Jaunamartės bažnyčioms nešdavo juostų auką, o dažnai jas ir susiūdavo. Pasak tautodailės simbolikos tyrinėtojo Vytauto Tumėno, jaunieji santuokos sakramento metu turėdavo ant kilimo ir stovėti. Taigi vėl sumaišomos senosios ir krikščionybės tradicijos, nors juosta – senųjų tradicijų palikimas“, – kalba pašnekovė.

Įdomumo dėlei atskleisime, kad Aurelijos kuriami kilimai yra maždaug 210–220 cm ilgio ir 115–120 cm pločio. Juostas tarpusavyje ji susiuva su minimaliu tarpeliu, kad jos ne tik sudarytų vientisą kilimą, bet kiekviena „šnekėtų“ – būtų matoma. „Tai dėl to, kad man norisi padaryti įdomiau, savitai. Per tautiškumą siekiu atrasti šiuolaikiškas išraiškas, bet nepamirštu virš visko iškelti simbolių – jie yra vakarykštės dienos jungtis su šiandiena“, – tvirtina pašnekovė.

„Ar to reikia visuomenei? Kiek sėkmingų simbiozių su tradicijomis šiuolaikinių menininkų kūryboje šiandien pastebite?“ – klausiu kūrėjos.

„Čia nutinka keisti dalykai. Esu mačiusi ne vieno tautodailininko išaustą tautinę juostą – repliką pagal regioną prie tautinio kostiumo, ir tai padaryta puikiai. Bet vos tik bando kurti ką nors savito, taip nueina į lankas, kad būna baisu: kičas ir neskoninga. Taigi riba – plona ir slidi. Tie, kurie rūpinasi tradicijų išsaugojimu, matyt, tai mato ir pernelyg menais nesižavi. Aš pati tautodailininkų apdovanojimą – „Aukso vainiką“ gavau už tradicinį juostų kilimą, ne už interpretacijas. Taigi, visuomenei gal būtų įdomu, bet stabdo kūrėjų skonio neturėjimas, o kai skonis prastas, jie neturi ir palaikymo.

Manyčiau, kad tautodailę reikia išlaikyti kaip tradicijos pagrindą, nes tai labai svarbu, tačiau prasminga matyti ir jos pritaikomumą šiandienoje. Geras pavyzdys galėtų būti tapyba. Naivusis menas šiandien laikomas liaudies menu, nors dažnai būna smarkiai nutolęs nuo krikščioniškosios tradicijos, kaip buvo būdinga, pavyzdžiui, senajai liaudies grafikai. Tai traktuojama kaip neprofesionalus tapymas ir nelaikoma kiču, – kalba pašnekovė ir dar priduria įžvalgų apie dabartinę madą siūti drabužius iš lovatiesių: – Mintis nebloga, bet tie, kurie to imasi, atrodo, kad neturi fantazijos lovatieses panaudoti kur kas kūrybiškiau, paieškoti įdomesnių siluetų ir pan. Todėl niekas ir neprigyja.

O jei prisimintume Juozo Statkevičiaus kolekciją su tautiniais motyvais, tai ji buvo tiesiog be priekaištų, įdėta daug fantazijos. Taip, simbiozė įmanoma ir jos reikia, kad tradicija būtų gyva, bet tik tuomet, kai nebus prasilenkta su geru skoniu, o kūrėjai žinos, ko siekia.“

O Aurelijos namuose, vos tik atsiranda laisvo laiko, ir toliau gimsta juostos su simboliais ir... paslaptimi. Nes galbūt jos gyvens visai netradicišką juostos gyvenimą.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.