Semeliškėse Silvija ir Antanas Bielskiai gyvena nuo 1998 m. Silvija – kultūros darbuotoja, Antanas daug metų dirbo su kultūros žmonėmis. Jis ir buvo iniciatorius iš sostinės persikelti į miestelį, tad Vilniuje gyvenę žemaičiai ieškojo variantų, kad pardavę butą galėtų įsigyti sodybą. Kaip sakė Silvija, ieškojo netoli Vilniaus ir ežero. Į Semeliškes apžiūrėti sodybos buvo atvažiavę kelis kartus. Iš karto pirkti nesiryžo, o kai sumažino kainą – įsigijo.

2000 m. S. Bielskienė, pradėjusi dirbti Semeliškių kultūros namų vadove, ėmė ieškoti idėjų renginiams, kurie taptų miestelio tradicijomis. 2003 m. A. ir S. Bielskiai įkūrė Semeliškių bendruomenę „Strėva“.

„Jau buvome apsipratę miestelyje, susipažinę su jos istorija, gyventojų lūkesčiais, tad nutarėme kurti bendruomenę“, – sakė A. Bielskis. Bendruomenė ne vienus metus rengė populiariausio semeliškiečio rinkimus (juose paprastai varžėsi Semeliškių bažnyčios klebonas ir gydytojas Antonas Batavičius), Vėlinių akcijas „Žvakutė ant vienišo kapo“, organizavo mokinių ir vaikų darželio rankdarbių ir piešinių aukcioną, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos dovanėlėms aplinkinių kaimų mokyklų pradinukams nupirkti, organizavo socialiai remtinų vaikų kelionę po senąsias Lietuvos sostines, vežė ūkininkus į Lenkiją. O kur dar ekskursijos po Lietuvos miestus ir atlaidus, kelionė į Kryžių kalną, kuriame vietą rado ir bendruomenės nuvežtas kryžius. Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiriama festivaliui „Nuo Lauryno iki Roko“, konkursui „Gražiausias miestelio gėlynas, Joninių krepšinio varžyboms.

Per kiek metų Semeliškės tapo savos? „Sunku pasakyti. Turbūt jau nuo 2000-ųjų, kai pradėjau intensyviai domėtis Semeliškių istorija ir vardo kilme. O kai sužinojau miestelio įkūrimo datą, taip pat ir apie artėjantį 725 metų jubiliejų (2001), kilo ir minčių apie kultūrinių renginių savaitę. Šio miestelio bažnyčia, tituluota Šv. Lauryno vardu (Šv. Laurynas minimas rugpjūčio 10 d.), daugiausia žmonių sutraukia per Šv. Roko atlaidus (Šv. Rokas – rugpjūčio 16 d.). Taip ir atsirado renginių savaitė „Nuo Lauryno iki Roko“, tarsi globojama dviejų šventųjų. Tokios šventės poreikis tiesiog sklandė aplinkoje, norėjosi, kad tą savaitę vyktų įvairių renginių“, – sakė Silvija.

Semeliškės savo istoriją skaičiuoja nuo 1276 m., anksčiau už Vilnių. Sename miestelyje stovi ir viena seniausių šalyje medinių bažnyčių, jos varpinėje kabo ir antras pagal senumą varpas šalyje, datuojamas 1442 m. Tai seniausias Lietuvos bažnyčiose esantis varpas, respublikinės reikšmės kultūros paminklas, tiesa, jau tylus, nekviečiantis žmonių į pamaldas. Tačiau Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia aplinkinėse parapijose garsėjo ne tiek šiuo varpu, kiek stebuklingu laikomu Šv. Roko paveikslu centriniame altoriuje. Esą šioje bažnyčioje meldžiant švento Roko, laikomo sergančiųjų globėju, užtarimo, įvyko ne vienas stebuklingas išgijimas. Tai byloja ir šį paveikslą puošiantys votai, žmonių dovanos dėkojant už patirtas malones. Šio straipsnio autorei apie stebuklingą sesers, kuri ilgai negalėjo vaikščioti, pagijimą pasakojo semeliškietė Elena Čepanonienė, apie savo maldas Šv. Rokui sergant sunkiomis ligomis – jau šviesaus atminimo semeliškietė Pranutė Petrauskaitė.

Šv. Roko atlaidai medinėje Šv. Lauryno bažnyčioje Semeliškėse – labai sena tradicija, tradicinis giminių susitikimo laikas. Vyriausieji miestelio gyventojai dar puikiai prisimena didelius turgus prie bažnyčios per Šv. Lauryno ir Šv. Roko atlaidus ir giminių suėjimą tomis dienomis. Tada žmonės į bažnyčią suvažiuodavo arkliais, prie bažnyčios juos sustatydavo – visą kalnelį užimdavo. Greta kalnelio būdavo javų laukai, juos iki Šv. Roko atlaidų šeimininkai būtinai nupjaudavo, kad atkakę į atlaidus ir giminių miestelyje neturintys žmonės po mišių ten galėtų pasitiesti paklodes ir vaišintis susėdę lauke.

Pastaraisiais metais Šv. Roko atlaidai Semeliškėse sutraukia daug žmonių, tačiau tokio šurmulio kaip kitados nekelia – dauguma pasimelsti norinčiųjų atvažiuoja automobiliais vienai dienai. Vieni atvykusieji apeina keliais didįjį bažnyčios altorių tris kartus, kiti tik pastovi šventoriuje ar greta jo mugėje išgeria alaus, nemažai kas apžiūri prie bažnyčios eksponuojamus dailininkų paveikslus...

Renginių savaitė „Nuo Lauryno iki Roko“ turi tradicinį karkasą. Festivalis paprastai pradedamas chorinės ar sakralinės muzikos koncertu Šv. Lauryno bažnyčioje po mišių, vienas vakaras skiriamas teatrui, kitas – kinui, trečias – džiazui, dainuojamajai poezijai, chorui, bent viena popietė – knygų pristatymui, edukacijai. Šeštadieniai būna labai sportiški: aikštėje prie mokyklos vyksta krepšinio, o Nestrėvančio ežere – tinklinio ir plaukimo varžybos, kurios labiausiai domina vaikus ir jaunimą, tačiau tradiciniame bėgime nuo Semeliškių gimnazijos iki šventės vietos prie Nestrėvančio ežero dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės. Vakare prie ežero vyksta miestelio šventė, kurioje pasirodo vietos meno mėgėjų ir svečių kolektyvai, apdovanojami sporto šventės nugalėtojai ir gražiausiai sodybas puoselėjantys bei gėlynus prižiūrintys seniūnijos gyventojai. Gražiausią sodybą tradiciškai išrenka Semeliškių seniūnijos, o gražiausią gėlyną – „Strėvos“ bendruomenės atstovai.

Šiemet per baigiamąjį šventės vakarą prie Nestrėvančio ežero koncertavo Sasha Song ir grupė „Poliarizuoti stiklai“, pasirodė akrobatinio skraidymo grupė „Anbo“, o renginį užbaigė šventinis fejerverkas. Rugpjūčio 16-ąją, Šv. Roko atlaidų dieną, per mišias tradiciškai buvo teikiamas Ligonių patepimo sakramentas, o po mišių prie bažnyčios pristatyti visą savaitę Semeliškėse vykusio jau devintojo tapytojų plenero dalyvių darbai, žmonės galėjo pabendrauti su miestelyje kūrusiais dailininkais.

„Stengiamės prikviesti kuo įvairesnių atlikėjų. Per 25 metus jau koncertavo daugiau nei 1 500 choristų, atlikėjų, teatrų artistų. Semeliškėse dainavo šviesaus atminimo Virgilijus Noreika, Kostas Smoriginas, romansų atlikėja Liuba Nazarenko, jau kelias skirtingas programas atliko Evelina Sašenko, skambėjo Irenos Milkevičiūtės, Joanos Gedmintaitės, Onos Kolobovaitės, Rūtos Ščiogolovaitės, Liudo Mikalausko, Jono Sakalausko, Eugenijaus Chrebtovo, Vlado Bagdono, ansamblio „Suliko“ iš Tbilisio balsai. Girdėjome ir Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, Čiurlionio kvartetą. Džiaugiuosi ilgamete bičiulyste su prof. Tadu Šumsku, dirigentu Vytautu Lukočiumi, kurie sutiko būti Semeliškių festivalio ambasadoriais, jų dėka pavyksta pasikviesti naujų įdomių atlikėjų, jie garsina miestelį“, – sakė S. Bielskienė.

Per aštuonis šių metų mėnesius vyko apie pusšimtį renginių, semeliškiečiai buvo tarsi apgobti įvairaus žanro profesionalių (ir ne tik) renginių ir galėjo labai praplėsti savo kultūrinį akiratį. Projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“ vadovė dideliu laimėjimu laiko tai, kad į šiuos renginius renkasi įvairaus amžiaus žmonės, kad jiems panaudojamos skirtingos erdvės.

Beje, Mažosios kultūros sostinės metai Semeliškėse prasidėjo rekordais: šešiolikmetis semeliškietis Rokas Rulevičius nulipdė 6 m 90 cm aukščio sniego senį, o projekto „Semeliškės – šalies mažoji kultūros sostinė 2026“ atidarymui (jau su tėvais) – miestelio simbolį varpą, vaizduojamą ir jo heraldikoje. Semeliškių gimnazijos dešimtokas sakė, kad mintis apie aukštaūgį sniego senį jo ir tėvelių Ginto ir Aušros galvose sukosi jau senokai: dar 2019 m. šeima bandė tokį statyti, pasiekė maždaug 2,5 metrų aukštį, bet sniegas pradėjo tirpti, ir darbai baigėsi. Statyti aukštą sniego senį Rokas bandė ir 2022 m., bet nepavyko. Tačiau sumanymas nepasimiršo, šalta ir snieginga šių metų žiema jį atgaivino. Rokas „statybose“ kasdien praleisdavo po 4–5 valandas, o savaitgaliais – ir dvigubai ilgiau. Net ir tada, kai dėl rekordinių šalčių moksleiviai nėjo į mokyklą, Rokas darbavosi lauke.

O kai žinia apie itin aukštą Semeliškių sniego senį pasklido po visą Lietuvą, prof. Tadas Šumskas pamėtėjo sumanymą nulipdyti ir miestelio simbolį – varpą. Kūrinys išėjo įspūdingų matmenų – 5 m skersmens ir 3,3 m aukščio. Ši sniego skulptūra taip pat pripažinta išskirtiniu pasiekimu – varpo iš sniego niekas Lietuvoje nė nebuvo lipdęs. O šios skulptūros kūrėjai sakė, kad jį kuriant sunkiausia buvo rasti pakankamai balto ir puraus sniego, mat jis lipdyti pradėtas paskutinę vasario mėnesio savaitę, kai gili žiema sparčiai traukėsi. Todėl dekoruoti varpo angliukais, kaip buvo sumanyta, jau nepavyko.

Liepos mėnesį ketinta sukviesti į Semeliškes rekordinį skaičių grojančiųjų armonika, bet užsiregistravo 14, o reikėjo mažiausiai 70 muzikantų. Gal iki metų pabaigos šį sumanymą dar pavyks įgyvendinti?

Kuo Semeliškėms reikšmingi šie – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – metai? „Kai susidėjo daug gražių datų ir miestelis tapo Lietuvos mažąja kultūros sostine, prireikė didesnio visos bendruomenės, savivaldybės ir seniūnijos susitelkimo. Semeliškės tapo matomesnės, visos veiklos, darbai – ryškesni“, – sakė Semeliškių miestelio seniūnė Loreta Karalevičienė, beje, gimusi ir užaugusi šiame miestelyje.

Projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“ vadovė S. Bielskienė taip pat akcentavo bendruomenės susitelkimą. Džiaugu, kad sulaukia pagalbos, geranoriškumo, daug žiūrovų. Ji tikisi, kad semeliškiečiai didžiuojasi savo miesteliu, domisi jo istorija, kultūros paveldu, tad gegužę organizavo konferenciją, kvietė viduramžių rekonstruktorius, kurie supažindino su XIII–XIV a. amatais, karyba, maistu ir kt.

Ką paliks Semeliškėms šie Mažosios kultūros sostinės metai? „Prisiminimus ir įsisąmoninimą, kad gyvename viename seniausių Lietuvoje ir seniausiame savivaldybėje miestelyje. Ir didesnį žinomumą šalyje“, – sakė miestelio seniūnė.

„Manau, paliks pasididžiavimą, kad esame semeliškiečiai, didesnį domėjimąsi istorija, svetingumą bei pažintis, ekskursinį maršrutą. Gal ir filmas apie Semeliškes išvys dienos šviesą“, – pridūrė S. Bielskienė.

Abi pašnekovės džiaugėsi, kad šiemet pastatytas dekoratyvinis suoliukas miestelio aikštėje. Paminklas, kuriame įamžinta miestelio istorijos pradžios metai ir senasis bažnyčios varpas, aikštėje pastatytas 2016 m., minint Semeliškių 740-ąjį jubiliejų.

Nors dar vyks pėsčiųjų žygis, sakralinės muzikos koncertai, edukacijos, adventiniai ir kalėdiniai renginiai, Mažosios kultūros sostinės uždarymas, pašnekovės sakė jau galvojančios ir apie 2027-uosius, kai minės vieno seniausių Lietuvos varpų, saugomo Semeliškių bažnyčios varpinėje, 585 metų sukaktį. Gal iš varpinės varpas bus perkeltas į bažnyčią ir eksponuojamas visiems? Gal Semeliškių centrinei aikštei bus sugrąžintas Vytauto Didžiojo vardas? Gal pavyks įkurti Semeliškių muziejų? Viename seniausių Lietuvos miestelių daug ką galima ir reikia nuveikti, aktualizuoti, įprasminti.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.