Meno galerija buvo reikšminga projekto „Onuškis – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2024“ dalis, kuri subūrė miestelio bendruomenę ir meno mylėtojus naujai veiklai ir tapo rimtu įsipareigojimu. Ši meno galerija buvo sena nuo Onuškio kilusio ir Panevėžyje gyvenusio skulptoriaus Juozo Lebednyko (1947–2024 ) svajonė. Pirmoji Onuškio meno galerijoje atidaryta paroda ir buvo skirta šviesaus atminimo menininko kūrybai: joje eksponuotos jo skulptūros ir pastelės.

J. Lebednykas aktyviai dalyvavo Onuškio kultūriniame gyvenime, bendruomenė jautė jo norą kurti meno aurą. Dar 2004 m. miestelio aikštėje pastatyta jo sukurta šv. Roko skulptūra, 2007 m. prie bažnyčios iškilo jo „Gėlių angelas“, 2009 m. šventoriuje – Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Tais pačiais metais skulptorius kartu su buvusiu savo kaimynu ir draugu technologijų mokytoju Dainiumi Morkūnu atkūrė ir šulinį akmenimis grįstoje Kipro Petrausko aikštėje, o 2017 m. prie Onuškio seniūnijos pastato nutūpė J. Lebednyko skulptūra „Paukštis“.

„J. Lebednykas vis kalbėjo, kad norėtų čia įkurti muziejų, palikti savo palikimą. Visi siekėme to bendromis jėgomis. Tik 2024 m. savivaldybė perdavė nusižiūrėtas patalpas bendruomenei, pasirašyta panaudos sutartis 15 metų, bendruomenė parašė projektą pritraukti lėšų įrangai. Sena svajonė ir graži partnerystė davė vaisių, gaila, kad menininkas jų nesulaukė“, – sako Onuškio bendruomenės pirmininkė, kultūrinių renginių organizatorė Liuda Korsanovienė.

2024-aisiais Onuškyje, tų metų mažojoje kultūros sostinėje, vyko ir dailininkų pleneras „Mes esame čia“, kuriame dalyvavo devyni menininkai, net trys jų – iš Trakų rajono. „Pleneras buvo skirtas Onuškio paveldui aktualizuoti, atskleisti jo tapatumą per dailės kūrinius, atverti menui viešąsias miestelio erdves, papuošti jas meno kūriniais ir taip didinti vietovės žinomumą. Prieš jam prasidedant pakvietėme dailininkus į ekskursiją po seniūniją, pristatėme bent dalelę savo krašto, kad patirti įspūdžiai nugultų plenero dalyvių širdyse ir jų darbuose“, – pasakoja Onuškio seniūnė Zita Aniulienė.

Netoli Onuškio gyvenanti Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos narė Lilija Valatkienė prisiminė, kad su projekto vadovu dailininku Svajūnu Armonu plenerui ieškojo menininkų, kurie gyvena ar turi sodybas Trakų rajone ir yra darę panašius darbus. „Dailininkai kūrė didelius paveikslus – 2, 1 metro aukščio ir 1,4 metro pločio. Kvietėme menininkus, kurie turi tokio darbo patirties. Kūrėme ant jūrinių plokščių, skirtų jachtų gamybai, – jas reikėjo paruošti, tada nutapius tris kartus padengti specialiomis priemonėmis. Žinoma, ir taip apdoroti paveikslai nėra amžini, visgi stovi pakankamai ilgai. Planuota paveikslus pastatyti miestelio aikštėje, bet jos laukė rekonstrukcija. Tada žvilgsnis nukrypo į Šv. Roko skverelį – labai jaukus, kompaktiškas, juo keliukas tarp liepų veda į bažnyčios šventorių. Tai labai mėgstama miestelio vieta“, – sako L. Valatkienė.

Ar ilgai paveikslai išsilaiko lauke? Menininkė spėja, kad 7–10 metų: sniegas, lietus, saulė vėjai veikia dažus, bet, laiku restauravus pažeistas vietas, juos išsaugoti galima ilgai. „Mes tai padarysime – onuškiečiams šie kūriniai brangūs“, – pabrėžia L. Valatkienė.

Po J. Lebednyko parodos Onuškio dailės galerijoje vyko paroda „Mūzų pavilioti“, kurioje prisistatė visi devyni dailininkai, sukūrę miestelio skverelyje stovinčius paveikslus. Kokius darbus eksponuoti galerijoje, sprendė patys dailininkai. Tarp paveikslų dominavo peizažai.

Pasak Onuškio bendruomenės pirmininkės, ypač daug dėmesio miestelio meno galerijoje sulaukė kraštiečių parodos: Vydo Kasperavičiaus „Mano spalvotas pasaulis“ ir Kęstučio Stanapėdžio juvelyrikos darbai.

V. Kasperavičių Onuškio gyventojai pažįsta kaip Donato Malinausko pagrindinės mokyklos dailės ir etikos mokytoją, kurio mokiniai sėkmingai dalyvaudavo įvairiose tarptautinėse, respublikinėse moksleivių kūrybinių darbų parodose ir dailės olimpiadose, o dar anksčiau, kol gyvavo vidurinė mokykla, daugelis jų rinkdavosi abitūros dailės egzaminą ir sėkmingai išlaikydavo. Būdamas laisvu menininku V. Kasperavičius sukūrė nemažai medžio pano, kartu su tėvu pagamino dešimtis medinių kryžių, kurie pasklido po Lietuvą.

„V. Kasperavičius mėgsta augalijos ir gyvūnijos motyvus, supina realius vaizdus ir fantazijos detales, turi labai savitą stilių – jo darbų su kitų autorių nesupainiosi“, – teigia L.Korsanovienė, užsiminusi, kad V. Kasperavičius paroda iš Onuškio galerijos iškeliavo į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką.

Onuškio gyventojas Kęstutis Stanapėdis parodyti savo kūrybą miestelyje ryžosi jau surengęs kelias juvelyrikos parodas Vilniuje. Žmonės aikčiojo iš nuostabos, nes dauguma K. Stanapėdį pažinojo tik kaip dantų techniką. „Kruopštus menininkas nestokoja temų įvairovės, humoro, sarkazmo, savo idėją subtiliai perkelia į nedidelį juvelyrikos kūrinį. Kiekvienas jo kūrinėlis – pasakojimas apie kasdienybę, laisvalaikį, pomėgius, jausmus. Autorius išreiškia savo požiūrį į politikus, globalinį atšilimą, net ir į maisto kultūrą“, – rašoma parodos anotacijoje.

Paslaptį, kaip sutalpinti tiek temų į nediduką meno kūrinį iš emalio, sidabro, akmens, gintaro, plastiko ir kitų medžiagų, žino tik pats K. Stanapėdis. Svarbi parodos dalis buvo ir išraiškingi, linksmi kūrinių pavadinimai.

O tarp šių onuškiečių darbų parodų vyko Lietuvos karikatūristų darbų paroda, taip pat sulaukusi daug dėmesio – įdomu pažvelgti menininkų akimis į politines peripetijas ir savo kasdienybę.

Praėjusius metus nuspręsta užbaigti Trakų rajone sodybą turinčio tapytojo Arvydo Bagdono, visai Lietuvai geriau žinomo kaip Senelis Kalėda, tapybos darbų paroda bei aukcionu, kuriam savo kūrinius pateikė dešimt dailininkų.

„Arvydas Bagdonas dažnai prisistato taip: nuo gruodžio pradžios iki Trijų karalių jis yra Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda, o po to – tiesiog dailininkas, mėgstantis daugiasluoksnę impresionistinę tapybą“, – sako L. Valatkienė.

Pasak A. Bagdono, kiekvienas jo paveikslas turi savo istoriją, o tapybos technikai būdingi žaismingi ir smulkūs potėpiai, atvira kompozicija, judesys, nutolimas nuo tradicinės perspektyvos ir kompozicijos. Jis – ne natūralistas: gražiau, negu sutvėrė Dievas, niekas negali nutapyti. Dailininkui patinka chaosas, kuriame yra ne kiekvieno akiai matoma darna, ir linkęs tai pavadinti abstrakčiu realizmu. Ryškios spalvos atitinka jo vidinę būseną. „Jei į gyvenimą žiūrėtum natūraliai, jis būtų pilkokas. Viskas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūri. Aš noriu, kad ir kitas džiaugtųsi. Ryškus spalvingas darbas spinduliuoja didžiulę energiją“, – tvirtina A. Bagdonas.

Bendraujant su onuškiečiais piršosi mintis, kad populiarus posakis, jog savo kaime pranašu nebūsi, ne visada teisingas. Onuškio meno galerijos patirtis rodo, kad žmonės labiausiai domėjosi būtent kraštiečių parodomis, o per kalėdinį aukcioną buvo nupirkti vieno menininko visi eksponuoti darbai – Vydo Kasperavičiaus angelai.

Daugelyje parodų atidarymų kalbėta apie menininkų individualumą, o štai tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ parodoje pastebėta priešinga tendencija – jauni menininkai neretai atsisako individualizmo ir, susijungę į grupes, noriai imasi kolektyvinės kūrybos.

Menininkių grupę „Baltos kandys“ sudaro šešios tekstilininkės, drauge dirbančios nuo 1998 m.: Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė. Dailėtyrininkė dr. Raminta Jurėnaitė pažbrėžia, kad jos vienodai atsakingai ir profesionaliai įgyvendina savo parodų, akcijų erdvės bei edukacinius sumanymus. Jų meninių projektų geografija – itin plati: Edinburgas, Glazgas, Šanchajus, Diuseldorfas, Paryžius, Bodenburgas, Kijotas, Hoganas, Rovinjis, Varšuva, Ryga, įvairiausi Lietuvos miestai.

„Grupės narės kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausia – pasirinkta išraiškos priemonė veltinis, ne mažiau nei tikrąsias kandis viliojantis menininkes, tik jos ne naikina, o kuria šią medžiagą. Veltiniu tekstilininkės susidomėjo dar studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje. Įvaldžiusios šią technologiją jos kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus bei paveikslus, bet ir novatoriškai pritaiko ją trimačiams objektams. Tekstilininkės velia didelių, skulptūriškų formų kūrinius, interjeruose ar lauko erdvėse dėlioja instaliacijas iš veltų detalių. Menininkės eksperimentuoja ir su spalvomis, ir su technologijomis“, – teigia prof. R. Jurėnaitė.

O L. Korsanovienė atkreipia dėmesį, kad paroda turėjo ypatingą ryšį su Onuškiu: viena grupės narių M. Lebednykaitė – kraštiečio skulptoriaus dukra. Todėl šios parodos pristatymas miestelio galerijoje tapo ir simbolišku kūrybiniu sugrįžimu į vietą, susijusią su menininkės šeimos istorija.

Onuškio meno galerija veikia vos dvejus metus, bet, pasak kalbintų miestelio gyventojų, sukūrė solidesnį, įdomesnį ir patrauklesnį miestelio įvaizdį.

Kokių svajonių dar turi onuškiečiai? „Svarbiausia, kad mūsų galerija nenustotų funkcionuoti. Tai sudėtinga ir finansiškai, ir laiko bei žmogiškųjų resursų aspektu. Mes ir dailininkai dirbame savanorystės principu: jie nemokamai teikia savo darbus, mes pasirūpiname reprezentacinėmis išlaidomis, tvarkome patalpas. Pernai Kultūros tarybai parašiau projektą Onuškio meno galerijos veiklos plėtrai, numatėme 10 įvairių žanrų ir technikų profesionalių dailininkų parodų, savivaldybė sutiko prisidėti. Deja, finansavimo negavome, nors programa buvo skirta profesionaliojo meno sklaidai regionuose. Tad atsilyginti dailininkams už parodas nors kukliu honoraru nepavyks. Bet tikimės nesustoti. Šiems metams parodos jau suplanuotos“, – kalba L.Korsanovienė.

Liepos 5 d. prasidėjo svarbiausia Onuškio miestelio šventė „Dviejų gimtinių nebūna“, kurioje išskirtinai daug dėmesio skiriama kraštiečiams. Tądien įvyko Trakų gyventojo Dariaus Kairaičio tapybos darbų parodos „Žmogeliukai“ ir Vaickūniškių kaime gyvenančių medžio drožėjų Linos Stankevičiūtės bei Žilvino Švabausko kūrinių parodos atidarymai.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.