„Aš nesu iš tų menininkų, kurie laukia įkvėpimo. Atsirakinu studijos duris – ir jau įkvėpimas yra, uždarau – ir įkvėpimas keliauja su manimi“, – prisipažino skulptorius Kęstutis Krasauskas, kūrybines mintis dešimtmečius brandinantis atokioje Sereikonių kaimo sodyboje tarp Panevėžio ir Pasvalio.

Laimius STRAŽNICKAS

Skulptoriumi nebūtų, jei...

Mintimis nuklysdamas į savo kūrybinio gyvenimo ištakas, Kęstutis sako, kad jo ateitį nubrėžė gimtojo miesto specifika – nuo senų laikų Panevėžys buvo darbininkų miestas: dauguma suaugusiųjų dirbo Panevėžio „Ekrane“, o jų vaikai krėsdavo zbitkas gatvėse.

„Kai mama pamatė, kad gatvėse buriasi nieko gera nežadančios pyplių gaujos, man pasiūlė dainuoti Panevėžio miesto berniukų chore. Sutikau. Tačiau laiko zbitkoms vis tiek dar liko. Tada mama pasakė, jog yra dar viena nuostabi vieta – Panevėžio dailės mokykla. Kodėl gi ne? O ten jau visai kitokie draugai, kitokie interesai. Taip ir užsikabinau dailėje. Man tuo metu patiko ne tik lipdyti, kalti ar tapyti... Didelis džiaugsmas buvo piešti ir piešiant mąstyti. Studijinis piešimas man be galo malonus dalykas. Ir dabar prieš kurdamas skulptūras visuomet nusipiešiu eskizus ir labai kruopščiai susimodeliuoju“, – apie pirmuosius žingsnius į kūrybos aukštumas prisiminė skulptorius.

Mokydamasis Panevėžio dailės mokykloje pas skulptūros mokytoją Juozą Lebednyką, kurio pagrindinė kūrybos medžiaga buvo varis, Kęstutis kurdavo vario kompozicijas, reljefus. Tačiau diplominiam darbui mokytojas pasiūlė sukurti ką nors iš medžio. „Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie medžio. Diplominiam darbui sukomponavau tokį keistoką žiurkėną“, – kūrybinius vingius naršo K. Krasauskas.

Baigęs dailės mokyklą įstojo į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis meninio medžio apdirbimo. Menininkas mena, kad iš pradžių jį labiau domino tapyba, grafika, šių darbų parodas rengdavo, o apie medį nė pagalvoti nenorėdavo ir sau prisiekinėdavo su juo niekada neturėsiąs nieko bendra.

Baigęs technikumą būsimasis skulptorius gavo paskyrimą į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, svajojo apie grafikos studijas tuomečiame Dailės institute Vilniuje. Tačiau netikėtai studijų planus sujaukė tarnyba sovietų armijoje. „Armija man taip smegenis supurtė, tiek visokių keiksmažodžių prisiklausiau, kad supratau, jog man labai gerai sekasi skulptūra. Po armijos sugrįžau dirbti restauratoriumi Lietuvos liaudies buities muziejuje, vėliau įstojau į Dailės instituto skulptūros specialybę, ten baigiau bakalauro ir magistro studijas“, – apie savo paieškų kelius tęsė skulptorius.

Dar studijų metais Vilniuje Kęstutis sukūrė šeimą, o baigęs mokslus įsigijo sodybą Sereikonių kaime ir čia įkūrė dirbtuves.

„Medis – mano meilė“

Kitados sau prisiekinėjęs, kad niekada nenorės prisiliesti prie medžio, šiandien Kęstutis apie šią dažnai į skulptorių rankas patenkančią medžiagą kalba jau kitaip. „Medis – mano meilė“, – tvirtina jis.

Dažnai dalyvaudamas medžio skulptorių pleneruose, simpoziumuose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje ir užsienyje skulptorius turėjo galimybę išbandyti įvairią medieną: Šveicarijoje teko meno kūriniu paversti riešutmedį, Italijoje – liepą ir maumedį. „Lietuvoje medžio skulptūrai geriausias pasirinkimas – ąžuolas. Tai nuostabus medis. Ąžuolas – pats patikimiausias medis lauko sąlygomis, jis turi rūgščių, kurios jam teikia tvirtumo.

Mūsų klimato sąlygomis retai kas kuria kitokias skulptūras. Analogas jam galėtų būti drebulė, tačiau ją greitai sugraužia kinivarpos. O ir pats darbo procesas su ąžuolu visada turėjo daug romantikos – anksčiau daugiausia būdavo naudojami kirviai, kirveliai, kaltai, o dabar įrankiams ištobulėjus rezultatą gali pasiekti greičiau“, – kalbėjo skulptorius.

Paklaustas, ar šiandien lengva gauti ąžuolo medienos, Kęstutis atsakė, kad menininkams jos daug ir nereikia. Tačiau įsigyti 2–3 kubinius metrus nelengva, nes pardavėjai dažniausiai siūlo 2–3 miškovežius. „Kadangi šiandien dirbu ir su akmens keramika, ir su bronza, šiek tiek ir su akmeniu, medžio man daug nereikia“, – patikslino menininkas.

K. Krasauskas sako, kad tiksliai pasverti, kokia tematika jo kūryboje užima daugiausia vietos, būtų labai sunku. „Labiausiai mėgstu sakralinę dailę, nes esu tikintis žmogus ir man tai labai artima, o pati medžiaga priklauso nuo idėjos ir sumanymo. Medis – mano meilė, bet man labai įdomu dirbti ir su šamotu, ir su bronza, ir su akmeniu“, – atskleidė pašnekovas.

Šiuo metu skulptorius kuria trijų metrų aukščio skulptūrą, tradicinį koplytstulpį, iš akmens keramikos buvusiam bendradarbiui ir globėjui dr. Eligijui Morkūnui atminti, su kuriuo kartu dirbo Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse. Šis antkapinis paminklas stovės Kėdainių kapinėse.

Kad žiūrovui neatsibostų

Paklaustas, kokius svarbiausius reikalavimus sau kelia imdamasis naujo darbo, K. Krasauskas sako, kad jo, kaip skulptoriaus, svarbiausia užduotis yra sukurti tokį kūrinį, kuris, būdamas aplinkoje, niekuomet žiūrovui neatsibostų. „O čia jau prasideda metafiziniai dalykai. Jei tai – lauko skulptūra eksterjerui, jai, be abejo, įtakos turi saulė, metų laikai. Tad mano pagrindinė užduotis, kad tas darbas žmones pritrauktų ir visą laiką būtų įdomus – ir ryte, ir vakare, ir žiemą, ir vasarą… Kad žiūrėdamas žmogus atrastų sau ką nors naujo. Iš tikrųjų tai labai nelengva užduotis, ne visuomet viską pavyksta apskaičiuoti, kartais kūrinyje pastebi neįgyvendintą mintį ir galvoji, kaip tą pasiekti ateityje, o pasirodo, kad kitiems jis svarbus ir patinka“, – dėstė menininkas.

K. Krasauskas dar pastebėjo, kad greičiausiai kūriniai gimdavo tada, kai jis buvo jaunas. O dabar su amžiumi ir kaupiantis vis didesnei patirčiai prie kiekvieno darbo tenka užtrukti ilgiau – vis atsiranda, ką tobulinti ar keisti. „Kai norisi sukurti gerą kūrinį, skuba nereikalinga. Kūrinys turi būti laiku ir prie jo brandžiai prieita. Liaudies meistrai palyginti greitai pastato medžio skulptūras, tačiau skulptoriui tos jų formos būtų tik pradžių pradžia – lauktų ilgesnis kruopštumo reikalaujantis darbas tobulinant veidų linijas ar kitas detales“, – aiškina skulptorius.

Skulptoriaus darbas yra labiau emocinis, intelektinis ar fizinis? „Jame yra visko po truputį. Aš neįsivaizduoju savęs nekuriančio. Jeigu su šeima kur nors keliaujame, žiūrėk, jau po kelių dienų rankos kirba ieškodamos ką nors veikti. Mano pasaulis susijęs su lytėjimu pirštais ir žiūrėjimu akimis. Vieni žmonės mąsto filosofuodami, o aš mąstau rankomis“, – dėsto pašnekovas.

Prakalbus apie talentus, reikalingiausius šiame sudėtingame darbe, K. Krasauskas be jokių užuolankų išrėžė, kad svarbiausia neužsidėti aureolės, kad esi geras skulptorius. „Bet kokiu atveju mes nesame tobuli ir aš – taip pat. Pradėdamas kiekvieną kūrinį, kuri vis ką nors nauja, nieko nesinori panaudoti iš to, ką darei anksčiau, nes tai neįdomu. Kaskart susidurdamas su šia užduotimi aiškiniesi, ieškai, išbandai, eksperimentuoji su medžiagomis. Bet svarbiausia – neišpuikti, kitaip – laidok save kaip menininką“, – samprotavo žinomas skulptorius.

Menas – ir atgaiva, ir maitintojas

Per savo aktyvią kūrybinę veiklą skulptorius K. Krasauskas yra sukūręs daugiau kaip du šimtus įvairiausių skulptūrų. Kuria pagal užsakymus, dalyvauja parodose, menininkų susibūrimuose. Ar užsakovai visuomet aiškiai žino, ko norėtų, ar šią mįslę palieka menininkui?

„Dažniausiai žmonės, kurie kreipiasi į mane, nelabai įsivaizduoja, ko norėtų. Aiškiai suformuluoti savo norus jiems per sunku. Todėl skiriu nemažai laiko pakalbėti, padiskutuoti, kas jiems artima, ką jie mąsto. Tada pokalbių, diskusijų išdavų dvasioje pradedu kurti. Dažniausiai tai būna antkapiniai paminklai ar memorialiniai ženklai svarbiam asmeniui. Tokiu atveju svarbu pasidomėti, kas tam žmogui buvo artima ar kokie lūžiai nutiko jo gyvenime. Menininkas kurdamas kūrinį turi viską išgyventi, apmąstyti, nes tik tada kūrinys gali kalbėti“, – apie savo kūrybos specifiką kalbėjo skulptorius.

Paprašytas įvardyti vieną ilgiausiai puoselėtą ir pačiam labai svarbų darbą, K. Krasauskas nedvejodamas sako, kad tokių tikrai atrastų ne vieną. Tačiau bene ilgiausiai – pustrečių metų – darbavosi prie Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios durų „Džiaugsmo vartai“. Jeigu nebūtų spaudę terminai, dar pusmetį šį darbą būtų tobulinęs, nes ir kūrinys, ir pats darbo procesas buvo įdomus bei įtraukiantis.

Skulptorius pamini ir dar keletą savo darbų, kurie labiausiai atspindi jo stilistiką ir kūrybinį braižą. Tai – Adomo ir Ievos skulptūra Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės vidiniame kiemelyje, prie Kernavės bažnyčios šventoriuje stovinčios Šv. Mikalojaus ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės skulptūros, taip pat skulptūra „Ėjimas Žirgu a9 a11“, 1968 m. tuometę Pasvalio vidurinę mokyklą baigusios 36-osios laidos 11a klasės dovana.

Ar skirtis su savo ilgai puoselėtais darbais sunku? „Kai ateina suvokimas, jog padarei viską, ką norėjai, į kūrinį įdėjai viską, ką tik galėjai, su kūriniu atsisveikini lygiai taip pat, kaip ir su savo užaugusiais vaikais, kurie išeina į savarankišką gyvenimą. Po kurio laiko stabteli prie savo kūrinio ir pagalvoji, kaip tai galėjo pavykti, o prie kitų susimąstai, jog toje ar kitoje vietoje lyg ir prašovei pro šalį. Bet visada vėl smagu būna juos pamatyti. Sunkiausia žvelgti į medžio kūrinius, nes medžiui reikia priežiūros. Statydamas tokius kūrinius juos sutvarkai, impregnuoji, o po keliolikos metų pamatai, kad niekas jais nesirūpino, net kerpelių nenuvalė“, – kalbėjo menininkas.

Kūryba ir šeima

„Nesu iš tų menininkų, kurie laukia įkvėpimo, atsirakinu studiją, ir įkvėpimas jau yra, užrakinu – ir įkvėpimas keliauja su manimi. Stengiuosi neužsisklęsti vien studijoje, palieku laiko ir pakeliauti. Šiemet visa šeima keturiomis baidarėmis plaukėme Spenglos upe. Dažniausia mūsų šeimos kelionių kryptis yra Rygos pajūris, nes ten mums įdomiausia – labai gražus kraštovaizdis, vaizdingi saulėlydžiai. Esu pastebėjęs, jog tam, kad atitrūktum nuo kasdienybės ir pailsėtum, turi nuo namų nuvažiuoti bent 100 kilometrų. O grįžęs gali su nauja energija ir kitokiu požiūriu kibti į kitus sumanymus“, – apie kūrybos ir poilsio režimą kalba K. Krasauskas.

Dešimtmečius Kęstutis ir jo žmona Virginija gyvena kaimo vienkiemyje, kur artimiausias kaimynas už kilometro. Atrodytų, erdvės kurti skulptūrų parką šioje vietoje užtektinai. Tačiau kūrėjas laikosi kitokios nuomonės: „Keletą kūrinių turiu išsaugojęs, tačiau aplinkoje jokio parko nekuriu. Norint sukurti naują kūrinį, reikia paleisti senuosius. O jeigu tau prieš akis nuolat šmėžuotų seniau įgyvendinti sumanymai, būtų sunku sukurti ką nors naujo. Man, kaip menininkui, labai norėtųsi, kad dirbtuvėse būčiau tik aš ir tas kūrinys, kurį tuo metu kuriu. O tai sunkiai įmanoma. Jau kuris laikas mano dirbtuvių vidury visu ūgiu stovi Beatričės Grincevičiūtės skulptūros modelis, kurio šiandien niekam nereikia, nors kitados buvo sumanyta šią skulptūra pastatyti Ilguvoje, kurios dvare dainininkė praleido keletą vaikystės metų.“

Vieną iš aktyviausiai kuriančių Lietuvos skulptorių klientai nesunkiai susiranda pagal vienkiemio stogą – ryškiai mėlyname fone šviečia dvylika Europos Sąjungą simbolizuojančių žvaigždžių. Tiesa, Kęstutis sako, jog stogą jau reikėtų atnaujinti, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, jis to neketina daryti, kad netaptų taikiniu agresoriui. „Atnaujinsiu, kai ukrainiečiai švęs pergalę“, – patikino menininkas.

Beje, praėjusiais metais K. Krasauskas iš Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos rankų gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Jo nuopelnai šaliai – dar ir penkios dukterys bei sūnus. Iš tokio būrio atžalų šiandien namuose jau tik du gimnazistai, kiti kuria savarankiškus gyvenimus. Vyriausioji dukra Kamilė – taip pat menininkė. „Didelis džiaugsmas yra šeima ir kuo daugiau vaikų, tuo daugiau palaimos“, – tikina šaliai nusipelnęs kuriantis tėtis.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.