Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 22,6 proc. – 1,1 procentinio punkto daugiau nei 2024 m. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2018 metų. Žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 653 tūkst. šalies gyventojų.

„Lietuvoje turime paradoksalią situaciją: ekonomika auga, tačiau daugelio pažeidžiamų grupių skurdo rizikos rodikliai blogėja, o mūsų rezultatai išlieka tarp prasčiausių Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad ekonomikos augimas savaime neužtikrina geresnio gyvenimo visiems“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė.

Didžiausia skurdo rizika jau penkerius metus išlieka tarp bedarbių. 2025 m. ji siekė net 62 proc. Sparčiausiai per pastaruosius metus išaugo asmenų, kurių veikla dėl sveikatos sutrikimų yra apribota, skurdo rizika – nuo 38,2 proc. 2024 m. iki 43,5 proc. 2025 m. Šios grupės padėtis pirmą kartą tapo net prastesnė nei senatvės pensininkų, kurių skurdo rizika taip pat reikšmingai augo – nuo 39,9 proc. 2024 m. iki 43,3 proc. 2025 m.

Nuo 2023 m. blogėja ir vienišų tėvų, auginančių vieną ar daugiau vaikų, situacija – jų skurdo rizikos lygis per šį laikotarpį padidėjo nuo 29,1 proc. iki 33,2 proc. Viena nedaugelio teigiamų tendencijų – pastaraisiais metais mažėjantis vaikų iki 17 metų skurdo rizikos lygio mažėjimas. Tačiau vis dar beveik kas šeštas (16,9 proc.) vaikas Lietuvoje gyvena skurdo rizikoje.

„Šie duomenys rodo, kad didžiausia skurdo rizika tenka toms gyventojų grupėms, kurie dėl objektyvių priežasčių negali padidinti savo pajamų darbo rinkoje ir yra priklausomi nuo socialinės apsaugos sistemos“, – sako Agata Subotovič, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo socialinės politikos analitikė.

Pastarųjų penkerių metų skurdo rizikos rodiklių analizė atskleidžia ir dar vieną svarbią tendenciją. Nepaisant spartaus minimalios mėnesinės algos augimo, dirbančių asmenų skurdo rizika, nors ir yra gerokai mažesnė nei kitų pažeidžiamų grupių, reikšmingai nemažėja ir netgi šiek tiek ūgtelėjo – nuo 7,5 proc. 2021 m. iki 8,4 proc. 2025 m.

„Darbas turėtų būti viena pagrindinių apsaugos nuo skurdo priemonių. Taigi faktas, kad dirbantis žmogus negauna pakankamai pajamų skurdui išvengti, kelia susirūpinimą. Taip pat akivaizdu, kad problema negali būti išspręsta tik didinant minimalią mėnesinę algą. Lygiagrečiai būtina daugiau dėmesio skirti darbo kokybei, intensyvumui, šeimų pajamoms ir paslaugoms, leidžiančioms derinti darbą su vaikų ar kitų šeimos narių priežiūra“, – teigia A. Subotovič.

Tačiau finansiniai ištekliai – tik viena problemos dalis. Šių metų apžvalgoje ypatingas dėmesys skiriamas pagalbos ir socialinių paslaugų spragoms, kurios riboja žmonių galimybes gyventi savarankiškai, oriai ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

„Skurdo mažinimas negali apsiriboti išmokomis ar pagalba tada, kai žmogus jau atsiduria krizinėje situacijoje. Turime užtikrinti, kad reikalingos paslaugos žmogų pasiektų laiku, nepriklausomai nuo jo negalios, amžiaus ar gyvenamosios vietos. Galimybė gyventi savarankiškai nėra privilegija – tai oraus gyvenimo ir dalyvavimo visuomenėje sąlyga“, – teigia A. Subotovič.

2026 m. gegužę Europos Komisija pristatė pirmąją Europos Sąjungos kovos su skurdu strategiją, kurioje keliamas tikslas panaikinti skurdą iki 2050 metų. Strategija įtvirtina požiūrį, kad skurdas yra ne tik socialinės apsaugos klausimas, o kompleksinė problema, reikalaujanti įvairiapusiško valstybės institucijų įsitraukimo. Siekiant mažinti skurdą, reikia koordinuotų sprendimų švietimo, užimtumo, sveikatos, būsto ir kitose srityse, o priemonės turi veikti visais žmogaus gyvenimo etapais.

„Ši strategija suteikia Lietuvai galimybę pereiti nuo pavienių priemonių prie nuoseklios, ilgalaikės skurdo prevencijos politikos. Siekiant esminio proveržio, būtina ne tik užtikrinti adekvačias pajamas ir paslaugų prieinamumą, bet ir įtraukti pažeidžiamus asmenis į sprendimų priėmimą“, – tvirtina A. Adomavičienė.

Pranešimas spaudai.