„Šiaudų arena – tikrai ne vien mano projektas, tai komandinis bičiulių darbas, tai mūsų širdžių projektas, už kurio neslypi nei karjeros šuoliai, nei finansinis praturtėjimas, o tik būrys draugų. Kazlų Rūdoje jau seniai veikia asociacija „Jaunoji Sūduva“, kurioje veiklūs ir iniciatyvūs žmonės užsiiminėja įvairiomis veiklomis, paramomis ir jauniems, ir stokojantiems, rengia žygius, kviečia į menininkų plenerus ir išpildo dar daug gražių iniciatyvų. Tad visi kartu ir sugalvojome sukurti šį dalyką. O visos lėšos, kurios uždirbamos per trumputį vasaros pabaigos Šiaudų arenos sezoną, keliauja į asociacijos iždą ir per metus naudojamos geriems darbams“, – Šiaudų arenos esmę nusako Liudas. Ir priduria, kad po šio, ir vėl sėkmingo, sezono taip pat rasis pakankamai laisvų lėšų, taigi jau galvojama steigti stipendiją būsimiems studentams ar moksleiviams, kurie mokyklą baigs geriausiai, taip pat ketinama puošti miesto erdves, padėti skurstantiesiems.

Toliau kalbantis vis dėlto netrunka paaiškėti, kad Šiaudų arena iš tikrųjų buvo Liudo ir jo žmonos Sigitos sumanymas. „Jei apie pradžių pradžią… Po internetą sklandė nuotrauka, kurioje – Prancūzijos laukuose pastatyta nedidelė, gal 200 žmonių skirta arenėlė, kurioje visi sėdėjo ant šiaudų. Man patiko ši idėja, ir ėmiau galvoti, kaip čia viską padarius“, – pasakoja Liudas.

Tai įgyvendinti gyvenant Plutiškėse kur kas lengviau, nei būtų gyvenant Vilniuje, nes visai šalia Liudo ir Sigitos namų yra vienas didžiausių Lietuvoje Dalios ir Aido Kairaičių pieno ūkis. Taigi Liudas kreipėsi į savo draugus Ievą ir Marių Skučus, atstovaujančius jaunajai ūkininkų kartai, ir sulaukė patikinimo, kad suvežti į vieną vietą 200 ryšulių ir 300 ritinių šiaudų – tai Liudas jau buvo apdairiai suskaičiavęs – yra juokų darbas.

„Galima sakyti, kad Marių beveik prajuokinau, nes kai valdai tūkstančius hektarų ir daugybę pažangios technikos, tai – tikrai vieni niekai, o kai to nesupranti, tai atrodo beveik stebuklas. Taigi, kaip suvalkiečiai sako, padarėm „rodą“, sukirtom rankomis – kai kultūrininkai susideda su ūkininkais, net ir neįmanoma tampa įmanoma. O kadangi visi asociacijos „Jaunoji Sūduva“ dalyviai turi projektų, juos augina ir brandina, šis projektas buvo atiduotas į mūsų su žmona rankas“, – paaiškina žinomas dainininkas.

Liudo ir Sigutės šeima pramogų ir renginių versle – tikrai ne naujokai, šioje srityje dirba per 15 metų, viskas jiems žinoma ir aišku, tad organizuojant kultūrinius renginius juodu – bene pačios patikimiausios rankos. Juo labiau kad ir jie patys, pasak Liudo, – tarsi du greta einantys geležinkelio bėgiai, kurie tarpusavyje niekada nesusipina, bet be kurio nors vieno traukinys nevažiuotų. Tikrai graži metafora, kalbant apie šeimos darbų pasidalijimą.

Taigi, Liudas tapo atsakingas už meninę ir ūkinę dalis, komunikaciją su atlikėjais, garso operatorių ir apšvietėjų paiešką, o Sigutė – už rinkodarinę dalį, komunikaciją su publika, bilietų platinimo reikalus, bendravimą su žiūrovais, savanorių koordinavimą, maisto tiekėjus, gėles atlikėjams ir pan.

„Tai tik atrodo labai paprasta: kažkas pardavinėja bilietus, o tu lauki renginio. Iš tiesų – ne visai taip. Kai pavasarį prasideda bilietų prekyba, skambučiai netyla, o Sigutė visiems kantriai pasakoja, kaip įsigyti bilietus, dar išklauso šeimos istorijas, nuomonę apie buvusius koncertus, ieško pasiklydusių bilietų ir t. t.“ – pasakoja Liudas ir juokais „pasiskundžia“, kad jis po Šiaudų arenos renginių namo grįžta su gėlių puokšte, o Sigutė – su keliais dėklais kiaušinių, lašinių ir kitokių gėrybių, gautų iš dėkingų žmonių.

Akivaizdu, kad organizuoti renginius be partnerystės būtų tiesiog neįmanoma. Apie tą partnerystę pašnekovui norėtųsi kalbėti daugiausia. Jis sako dar prisimenantis tuos festivalius, kuriuose kaip organizatorius likdavo vienišas ir būdavo aišku, kad tai pabaiga. Šiuo atveju viskas vyksta visai kitaip.

„Mus remia Lietuvos kultūros taryba, tikriausiai matanti šioje veikloje prasmę, – renginys tapo vienu labiausiai regioną reprezentuojančių įvykių. Be vietinių gyventojų, suvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos: Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Prienų, Alytaus, netgi iš užsienio. Taip žmonės atranda ne tik koncertą arenoje – jie atranda Suvalkijos regioną, juo susidomi. Sulaukiame finansinės paramos ir iš Kazlų Rūdos savivaldybės, o kultūros centras yra ištikimi mūsų bičiuliai. Ir viskas – draugystės pagrindu. Kitaip Lietuvoje nieko ir nepadarytum: kad kas nors įvyktų, turi būti sutarimas ir susikabinimas už rankų. Beje, per tuos penkerius mūsų veiklos metus ir kiti regionai bandė sukurti kažką panašaus, bet jiems nepavyko. Nes būtinos bent jau trys sąlygos: stiprus ūkis, geras renginių organizatorius ir draugystė“, – tvirtina Liudas.

O dabar – atgal į Šiaudų areną, kurioje gali tilpti per 1 300 žmonių, kur kvepia auksiniai šiaudai, per koncertą virš galvos – romantiškas rugpjūčio dangus, kažkur toli leidžiasi saulė... Šiaudų arena Kazlų Rūdos apylinkėse atsivėrė 2022 m. rugpjūtį, gavus dar vienų atviros širdies žmonių – Jurgitos Žaliauskienės ir jos šeimos – leidimą naudoti jų žemę. Užbėgant įvykiams už akių reikėtų pasakyti, kad dabar ši žemė tik ir naudojama kultūros reikmėms, joje nieko nesodinama, tik periodiškai dailiai nušienaujama. Taip formuojama gera velėna, į kurią, žiūrėk, tuoj nesmigs net damų aukštakulniai.

Nustebino tai, kad nauja arena kasmet pastatoma toje pačioje vietoje, galbūt su 10 cm paklaida, mat žolė ant jos gulėjusių ritinių vietoje nelabai linkusi augti. Taigi arenos architektūra nesikeičia, ji pati, nepaisant jos populiarumo, neplečiama – stengiamasi išlaikyti jaukią atmosferą, kurioje nepasiklystų nei poezijos žodis, nei bardo išdainuota eilutė, o žmonėms būtų malonu jausti ir atlikėją, ir vienas kitą. Po sezono šiaudų ritiniai ir ryšuliai iš pievos dingsta per dieną – iškeliauja pagal paskirtį gyvuliams, taigi arena yra tikras tvarios kultūros pavyzdys.

Šiandien, po penkių sezonų, galima sakyti, kad Šiaudų arena Kazlų Rūdos kraštą garsina iš tiesų skambiai, o jos renginių gerbėjai jau nuo pavasario pradeda laukti bilietų. Arena kasmet statoma iš šviežiai nukultų kviečių šiaudų ritinių ir ryšulių, tad jos gyvavimo laikas – gana apibrėžtas. Arena pastatoma per kelias dienas nuo kūlimo pabaigos rugpjūčio pradžioje ir stovi iki paskutinio rugsėjo pradžioje vykstančio renginio.

„Renginių būna penki, šiemet buvo šeši, kitais metais gal bus septyni, bet pernelyg įsibėgėti nenorime – juk visi dirba savanorystės pagrindu. Jei darbo bus per daug, dings entuziazmas ir džiaugsmas. Vienas renginys per savaitę, manau, yra optimalu. Vieną renginį, tiesa, visada organizuoja ne „Jaunoji sūduva“, o Kazlų Rūdos kultūros centras, rengiantis Rimvydo Žigaičio menų festivalį. Bilietai išperkami per pirmą pusmėnesį nuo paskelbimo. Prieš kiekvieną renginį paleidžiame dar apie 100 bilietų. Tad iš viso per sezoną arenoje apsilanko per 9 tūkst. žmonių. Ilginti sezono neverta – rugsėjį vakarai jau vėsesni“, – pasakoja pašnekovas.

Beje, bilietas į visus Šiaudų arenos renginius kainuoja 20 eurų. Tokia kaina, anot Liudo, pasirinkta dėl to, kad būtų įperkama daugumai žmonių. Nors pasitaiko ir tokių, kurie nusiperka bilietus į visus renginius. Kodėl? Čia jau mįslė, renginių žanrai labai įvairūs, bet Liudas žino atsakymą: žmonėms tiesiog patinka Šiaudų arenos atmosfera. O ji iš tiesų puiki, nes dedama daug pastangų, kad žmogui niekas nesugadintų nuotaikos. Liudas suskubo pasidžiaugti automobilių statymą reguliuojančia komanda. Ir iš tiesų, jei pažiūrėtumėte nuotraukas, retai kur pamatysime taip gražiai išrikiuotas mašinas kaip prie Šiaudų arenos. O kur dar organizatorių šypsenos, kavinės ir, žinoma, šiaudų geltonio jaukumas... „Teatras prasideda nuo rūbinės, koncertas – nuo tvarkos, geros atmosferos. Nieko, kas gadintų nuotaiką! Esu perfekcionistas, man patinka, kai viskas apgalvota, sklandu ir tvarkinga“, – nusijuokia pašnekovas.

Repertuaras – atskira tema. Dainininkas juo rūpinasi, vos pasibaigia sezonas. „Su žmona daug važinėjame po kitus festivalius, daug ir patys organizuojame, aš matau programas ir manau, kad jau galiu įvertinti jų kokybę. Man svarbu pamatyti ir išgirsti tai, ką siūlysiu kitiems, ir man tai turi patikti. Be to, pažįstu daug menininkų, žinau, kaip jie kuria. Aš pats į programą žiūriu tarsi į picą, kuri susideda iš skirtingų ingredientų. Vieni patinka vieniems, kiti kitiems, o visa pica turi patikti visiems. Taigi su savo programa aš taip pat stengiuosi patenkinti įvairiausių žiūrovų skonį. Dar daugiau – aš mėgstu žongliruoti programomis, kad auditorija plėstųsi ir žmonės tarsi netyčia pajustų jiems svetimo žanro teikiamą malonumą, džiaugsmą ir kitą kartą sąmoningai sugrįžtų. Aš ieškau tokių programų, kurios užkabintų net tuos, kuriems nepatinka, tad repertuarą kuriu iš tiesų spalvingą. Beje, antrus metus turime tradiciją – konkretaus poeto dainų ir poezijos vakarą. Pernai buvo Justinas Marcinkevičius, šiemet surengėme poetui Pauliui Širviui skirtą vakarą, kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Dabar galvoju apie poetą kitiems metams, laukiu pasiūlymų iš žiūrovų. Noriu išlaikyti įvairesnius ir prasmingesnius žanrus, kad nebūtų vien „šokiai, dainos, estrada“. Noriu renginių, verčiančių susimąstyti“, – kalba Liudas apie jam artimiausią – meninę – projekto pusę.

Beje, paklaustas, ar Šiaudų arenos sezono programoje dainuoja ir pats, pašnekovas nusijuokia, kad yra beveik priverstas tai daryti. Kad ir kaip būtų, arena tapatinama su solisto L. Mikalausko asmenybe, ir žmonės tikisi jo koncerto. Ne tik tikisi, bet ir rašo, skambina, primena, kaip jo laukia. Žinoma, atlikėją tai pamalonina, ir toks koncertas kasmet įvyksta, tačiau Liudas prisipažįsta, kad diena, kai renginys vyksta arenoje, jam smagesnė už jo solinį koncertą. „Kadangi šis projektas, kaip ir sakiau, yra mano bičiulių ir draugų, man norisi būti su jais nuo ryto: padėti surikiuoti kėdes, ką nors pagrėbstyti, pastatyti palapinę, o vėliau – stovėti kur nors salės gale, linguoti, dainuoti, klausytis, justi bendrystę, atmosferą... Štai kas man patinka labiausiai ir štai dėl tokių akimirkų aš labiausiai mėgstu renginio organizavimo darbą. Smagu scenoje atlikti savo kūrybą, bet dar smagiau – būti žiūrovu tarp visų“, – prisipažįsta Liudas.

Turbūt tarp tų neapčiuopiamų „premijų“ būtų galima paminėti ir džiaugsmą dėl savo krašto garsinimo, veiklos prasmingumo, galimybės žmonėms dovanoti džiaugsmą. Atrodo, tik turėk gerą idėją, ir provincija suskambės visoje šalyje? Liudas paprieštarauja, girdi, Lietuvos provincija jau seniai skamba, ji niekada nebuvo užmigusi, o ypač dabar. „Veiklų yra įvairiausių. O socialiniai tinklai, turizmo informacijos bei kultūros centrai yra puikiausi vedliai, jei tik norisi paskui juos eiti. Regionai tiesiog zvimbia nuo kultūros, tik reikia pagalvoti, į kurį kelti sparnus. Jei žmogus patyrė gražių išgyvenimų ir džiaugsmą, yra užkrėstas kultūros virusu, jis sėda ir važiuoja. Jei taip nėra, vadinasi, jis nesilankė gerame renginyje. Jeigu taip, kviečiu pasekti, kur važiuojame mes, ir sekti įkandin – nenusivilsite“, – paragina Liudas, smagiai nubanguojant mūsų pokalbiui.

O jeigu dar nuseksite į Šiaudų areną, tikrai galite užsikrėti kultūros virusu. Tiesa, jau tik kitąmet. Prireiks kantrybės laukti kitų metų kviečių sėjos, tada – bilietų pardavimo, tada – kviečių kūlimo ir tik tuomet – dar vieno renginio šiaudų aukso apsuptyje.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.