Iš Labanoro kilusi uteniškė Aleksandra Stasytienė vadina save žolininke ir audėja, tradicinių amatų meistre. Moteris gyvena Utenos pakraštyje, buvusiame Šilinės kaime, o jos medinio namo langai žvelgia į Norkūnų piliakalnį. Jo viršūnėje auga tikrosios veronikos, saldžialapės kulkšnės – jų moteris kasmet ten prisirenka. Be to, ji namuose kepa duoną, moka austi ir siuvinėti, rišti šiaudinius sodus, pinti juostas, audžia ir žolynų kilimėlius bei labai retus katalikų religinius reikmenis – škaplierius.

Daiva Červokienė

Šeimos tradicija

Galima sakyti, kad vaistažolių rinkimas, žolininkystė – A. Stasytienės, jaunystėje Meidutės, šeimos tradicija. Aleksandra pasakoja, kad jos močiutė Teklė, gimusi 1898-aisiais, užaugino septynis vaikus ir Labanore gydė visus aplinkinius. Mama Vaclava taip pat rinkdavo vaistinius augalus, žinodavo, kuris nuo ko ir kada tinka.

„Daug žinau ir aš – tas žinias nejučia perėmiau. Gal nė negalėjo būti kitaip? Pati buvau vaistiniais augalais gydyta, mane vesdavosi vaistinių augalų rinkti, mačiau, kuriais mama ir močiutė gydėsi ir kurių vartoti siūlydavo atėjusiems pasitarti žmonėms. Tada tiek gydytojų nebuvo, susirgę žmonės pirmiausia žiūrėdavo, kurių vaistinių augalų arbatos užsiplikyti, kokį kompresą pasidaryti, kreipdavosi patarimų į kaimo žiniuonę žolininkę ir tik labai ligų prispirti važiuodavo ar ligonį veždavo pas gydytoją“, – pasakoja uteniškė.

Ji pataria atkreipti dėmesį į augalus, kurie tuo metu veša greta mūsų. Štai balandžio mėnuo jai buvo šliaužiančiųjų tramažolių arbatos metas – šie augalai dažnai naudojami Rytų medicinoje, įrodytas jų gebėjimas slopinti uždegimus, gerinti virškinimą, medžiagų apykaitą, tyrinėjamas ir antinavikinis poveikis. Po tramažolių atėjo kiaulpienių ir garšvų, dilgėlių metas.

„Visos jos ir vaistingos, ir labai maistingos. Tramažolės skonio beveik neturi, todėl į jų arbatą įsimetu liepų žiedų, mėtų lapelį kitą, nes jie suteikia skonio. Mėtas labai mėgstu: ryte jos žvalina, o vakare migdo“, – sako A. Stasytienė.

Atsimena nuo vaikystės

Aleksandra puikiai atsimena iš vaikystės, kad suskaudus gerklei mama ar močiutė tuoj jai ir seseriai virdavo vaistinių šalavijų arbatos, dėdavo druskos kompresą ant gerklės, o įsikosėjus ruošdavo šalpusnių ar vaistinių plaučių arbatos, užplikydavo pušų pumpurų ar jų užpiltine trindavo krūtinę ir statydavo taures (su jomis elgtis ir Aleksandra išmoko labai anksti – būdama dešimties metų). Jeigu pradėdavo skaudėti ausį, tuoj į ją įsikišdavo kvapiųjų pelargonijų, vadintų snapučiais, lapelį.

„Močiutė ir mama labai vertino snapučius – dailios gėlės ir labai naudingos, pirmas vaistas, kai skauda ausį. Ir aš kvapiųjų pelargonijų lapelius naudoju. Mama šių gėlių prisisodindavo daug: vasarą lauke po keliasdešimt augindavo, o jų lapų dėdavo tėčiui ant skaudančių sąnarių. Ir beržų lapus sąnariams gydyti naudodavo – užpildavo karštu vandeniu, palaikydavo, tada nusunkdavo ir uždėdavo. Su tokiu kompresu prašydavo tėčio atokaitoje ar prie krosnies pasėdėti ir, kiek gali, šilčiau palaikyti rankas ir kojas“, – pasakoja moteris.

Užrašinėja liaudiškus pavadinimus

A. Stasytienė sako pastebinti, kad oficialūs ir liaudiški vaistinių augalų pavadinimai, vartoti mūsų senelių ir prosenelių įvairiuose regionuose, labai skiriasi. Ji stengiasi, kiek atsimena, liaudiškus šio krašto žmonių vartojamus pavadinimus surašyti – ir pačiai toks sumanymas kilo, o dar paprašė ir vaikaitė Viktorija, studijuojanti Švedijoje. Štai smiltyniniai šlamučiai vadinami snaudaliais, kraujažolės – tai nuosrovos, naktižiedės – pūslelės, paprastosios juodgalvės – burnelkos, ugniažolės – karpažolės, vaistinės taukės – živakastai, vaistiniai putokliai – muilažolės, pelkinės sidabražolės – sūdrai, pipirmėtės – pipirotai.

„Žinau oficialius vaistinių augalų pavadinimus, bet dažnai vartoju ir liaudiškus, tarmiškus. Seniau skirtingų kaimų moterims vienoms kitas suprasti nebuvo lengva – liaudiški pavadinimai labai įvairavo“, – teigia A. Stasytienė.

Augalai – ir kambaryje, ir lauke

Moteris kambaryje augina kvapiųjų ir dekoratyvinių pelargonijų, alavijų, kalankių ir chlorofitą, kvapiąją kaliziją („auksinį ūsą“), „jūrinį svogūną“, kavamedį, o prie namų – po kelias rūšis jazminų ir putinų, daug alyvų, mėtų. Sode, be tradicinių obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, auga daug juodųjų ir raudonųjų serbentų krūmų, o sodybos pakraštyje – po kelis šermukšnius, geltonžiedes sedulas, bene po dešimt šeivamedžių ir paprastųjų erškėčių. „Bene didžiausia įvairovė yra mėtų: turėjau ir baninių, šokoladinių – išdalijau. Man patinka senovinės. Vienas vadinu „mamutės“ – jas parsivežiau iš mamos darželio, jos ryškiai žalios, kitas – „vailokinėmis“: jos pūkuotos, pilkos. Auginu ir kambarinių mėtų – šios tik dėl gražumo, įvairovės. Turiu ir arbatos grybą“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak žolininkės, išsivirti arbatos iš tuo metu vešančių augalų galima ne tik šiltuoju metų laiku. Žiemą galima prisiskinti serbentų šakelių, prisirinkti pušų spyglių ir užsiplikyti jų arbatos. Moteris žiemą ir pavasarį verda serbentų šakelių su pumpurais arbatą imunitetui gerinti – ji labai aromatinga.
„Sergu labai retai, vaistinių augalų arbatų vartoju profilaktiškai. Nuo seno mėgstu spanguolių, putinų, šermukšnių uogų su medumi ir česnakais susitrinti – žiemą kabinu po šaukštą rytais ir vakarais. Mama, močiutė taip darė, taip ir aš darau“, – sako uteniškė.

Augavietės kinta

A. Stasytienė vaistinius augalus kasmet renka ne tik prie namų, bet ir keliose daugmaž tose pačiose vietose aplink Uteną. Čia anksčiau ji prisirinkdavo skėtinių širdažolių, pelkinių sidabražolių, vaistinių valerijonų, tačiau didžiąją dalį tų vietų užsodinus mišku šie vaistiniai augalai po truputį baigia išnykti. Taigi tenka ieškoti naujų vietų.

Liaudies amatų meistrė jau 10 metų Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“ veda edukacijas žolininkystės tema. Į jas renkasi dažniausiai tos pačios moterys, nors buvo ir keli vyrai. „Jokių medicinos mokslų nesu ragavusi, apie gydymą kalbėti negaliu – tai labai atsakinga. Mano paskaitos būna pažintinės: prisirenku tuo metu augančių augalų, kalbame ir žiūrime, kuo jie vieni nuo kitų skiriasi, tarkim, gauromečių lapai nuo kanadinių rykštenių. Verdame tų augalų arbatą, ragaujame“, – sako A. Stasytienė.

Beje, netrukus žolininkė savo edukacijoje kalbės apie šeivamedžius, kurių daug augina prie namų. Ne tik ragaus arbatos ir sirupo iš jų žiedynų – gal net išsikeps jų tešloje. Edukacijų dalyviai jau ne kartą kepė ir ragavo ne tik šeivamedžių, bet ir šermukšnių, putinų žiedynų. Visų jų skoniai malonūs, nors putinai kiek karsteli.

O populiariausia ir kiekvieną rudenį kartojama tautodailininkės edukacija – apie gilių kavą. Pasak pašnekovės, jos pasiruošti nėra sudėtinga: svarbiausia – laiku prisirinkti gilių ir nusiteikti jas išgliaudyti, visa kita – tik detalės.

Žolinė – profesinė šventė

A. Stasytienė sako labai mėgstanti Žolinę, vadinanti ją profesine švente. Tą rytą ji susiskina žolynų puokštę, į ją deda linų, karčiųjų kiečių, mėtų, peletrūnų, šermukšnių, juodųjų serbentų šakelių ir tuo metu žydinčių gėlių. Juk sakoma: kas per Žolinės mišias rankose žolynų neturės, tam velnias savo uodegą įbruks. Į bažnyčią žolininkė eina apsivilkusi tautiniu kostiumu. Jį pasisiuvo ir išsisiuvinėjo pati, turi jų net kelis. Pašnekovė sako, kad dabar taip pasipuošusi aplinkinių ji nestebina, o dar prieš dvidešimt metų sulaukdavo daug nustebusių žvilgsnių.

„Pirmąjį tautinį kostiumą pasisiuvau 1989 m., kai gimė jauniausioji dukra, jos krikštynoms. Vai tada sukau galvą, kaip audinių gauti: iš namuose buvusio gobeleno pasisiuvau liemenę, jos kraštus savo austomis juostelėmis apvedžiojau, iš juostuotos užuolaidinės medžiagos sijoną pasisiuvau. Taip papuošiau ir vyresnes dukras, ir visa šeima nuvažiavome į Labanoro bažnyčią, nuėjome ir į Utenos metrikacijos skyrių“, – prisimena žolininkė, įsitikinusi, kad tautinis kostiumas tinka visomis progomis.

Su tradicinių amatų meistre valandų valandas galima būtų kalbėti ir apie aukštaitiškų juostų vijimą, audimą ir rišimą, siūlų dažymą, šiaudinių sodų rišimą, duonos kepimą, liaudišką pamaldumą ir škaplierius, kuriuos ji audžia jau 13 metų, bet tai – jau kitos temos. O pažintis su uteniške perša išvadą, kad visi tradiciniai amatai labai dera vieni su kitais ir, pasinėrus į vieną jų, sunku tuo apsiriboti.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.