Lietuvos radijo istorija prasidėjo 1926 m. birželio 12 d., kai Lietuva išgirdo pirmąjį radijo šaukinį iš Kauno radijo studijos „Alio, alio – Lietuvos radijas, Kaunas“. Atsiradus radijui, netruko atsirasti ir orkestrų bei chorų poreikis – o kaipgi be muzikos.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Kauno radiofono simfoninis orkestras (1926–1940)

Pirmaisiais, 1926-aisiais, metais Valstybės radiofono (arba Kauno radiofono) laidos trukdavo per dieną maždaug 1,5 val. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Tarpukariu nuolatinio etatinio choro radijas, žinoma, neturėjo, tad dažniausiai kviesdavosi Valstybės teatro operos chorą. Tačiau radijo vadovybė jau išlaikė savo Radiofono orkestrą. Iš pradžių, 1926–1931 m., tai buvo tik saloninis ansamblis, vėliau, 1935–1940 m., orkestre grojo 29–50 muzikantų.

Orkestro dirigentai buvo muzikos grandai Vladas Motiekaitis, Juozas Karosas, Balys Dvarionas. Kai Valstybės radiofonui vadovavo Eduardas Zabarauskas, dienos transliacijų laikas buvo gerokai prailgintas. Taip pat padidintas ir radijo simfoninis orkestras, o jam diriguoti paskirtas Jeronimas Kačinskas (1938–1941 m.). Radiofono orkestras išgyveno tikrą pakilimą – vis dažniau rengė visuomenei viešus koncertus Lietuvoje ir užsienyje. Be to, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos aparatūros. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano bei kino teatro „Metropolitain“. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, Kauno radiofonas persikėlė į Vilnių, dalis kolektyvo taip pat buvo perkelta ir tapo Vilniaus simfoninio orkestro pagrindu. Taigi, orkestro istorija Kaune baigėsi.

Radijo komiteto simfoninis orkestras (1945–1958)

Radijo komiteto simfoninis orkestras – tai pervadintas ir iš filharmonijos kolektyvų išbrauktas iš pradžių Vilniaus, o po to Lietuvos simfoninis orkestras, kurio istorija prasidėjo 1940 m. rugpjūčio 24 d., kai Švietimo liaudies komisariatui buvo leista suburti Vilniuje 60 žmonių orkestrą.

Kolektyvas rinktas paskubomis, valdžiai reikėjo agitacinio kolektyvo. Tų pačių metų spalį įsteigta LTSR valstybinė filharmonija, tapusi inteligentiją raminančiais, taip pat ir minėto orkestro namais. Orkestro dirigentu tapo kompozitorius B. Dvarionas, tuo metu kūręs ir visą meninę filharmonijos kryptį. Vėliau peripetijų būta daug. Orkestrai jungėsi, vadovai keitėsi, tačiau koncertai vyko: ir ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Beje, vienu metu naujos sudėties orkestrui vadovavo Kauno radiofono orkestro dirigentas J. Kačinskas, o dalis muzikantų iš Kauno radiofono orkestro grojo visada.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl pradėjus veikti nuo 1943 metų uždarytai filharmonijai, jos direktoriumi tapęs Vytautas Pečiūra neįtraukė Lietuvos simfoninio orkestro į filharmoniją. Orkestras buvo perduotas Radijo valdybos žinion, o jam vadovauti paskirtas kompozitorius ir dirigentas Abelis Klenickis. Geriausi muzikantai išsilakstė, tad po kurio laiko vis dažniau pasigirsdavo priekaištų dėl muzikavimo kokybės. Atsirado norinčiųjų kolektyvą grąžinti į filharmoniją, tačiau tai atsitiko tik 1957 m., kai specialiai sudaryta komisija „vienbalsiai pripažino, kad esamas Radijo simfoninis orkestras yra žemo meninio lygio, kad būtina papildyti orkestro sąstatą, sustiprinti jo meninę vadovybę ir pakelti bendrą orkestro kvalifikaciją“.

Išeitis buvo viena: orkestrą grąžinti filharmonijai. Jam vėl ėmėsi vadovauti B. Dvarionas. A. Klenickis tapo antruoju dirigentu. Taigi daugiau kaip dešimt metų šis kolektyvas funkcionavo tiesiogiai prie Radijo komiteto, kol 1958 m. grįžo į filharmoniją. Šiandien šio orkestro istorinį tęstinumą išlaiko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras (1958–2008)

Tačiau žymiausiu ir ilgiausiai gyvuojančiu LRT orkestru tapo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, savo istoriją pradėjęs 1958 m.

Tais metais šį džiazo, simfoninio džiazo ir pramoginės muzikos kolektyvą įkūrė Jonas Vadauskas. Iki 2001 m. oficialiai vadinosi Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras. Kolektyvas, kurį sudarė 32 muzikantai, atlikdavo įvairiausią estradinę bei populiariąją muziką, akompanuodavo geriausiems šalies solistams, „Dainų dainelės“ konkursuose, rengė autorinius koncertus bei televizijos laidas. Įrašė begalę lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių LRT fondui, muziką filmams ir spektakliams. Kolektyvo aukso amžiumi laikytas septintasis dešimtmetis, kai orkestrui vadovavo Aloyzas Končius. Per 16 savo darbo metų jis išpuoselėjo orkestrą, sukaupė milžinišką repertuarą ir įrašė per 2 200 kūrinių. Kolektyvas ėmėsi atlikti sudėtingus kompozitorių sumanymus, nebijojo eksperimentų. Orkestras visada garsėjo universaliu kolektyvu ir įvairiaspalviu, sudėtingu repertuaru. Per 50 orkestro gyvavimo metų jam vadovavo žymūs dirigentai – Jonas Vadauskas, Rimvydas Racevičius, A. Končius, Tauras Adomavičius, Jaroslavas Cechanovičius, taip pat dirigavo Tomas Leiburas.

Įdomiu permainų metu, 1991 m., orkestro meno vadovu ir vyriausiu dirigentu tapo J. Cechanovičius. Jis sutiko pasidalyti prisiminimais: „1991 m. po sausio 13 d. LRT orkestras laikinai apsistojo B. Dvariono muzikos mokykloje. Kadangi LRT pastatas buvo užimtas sovietų kariuomenės, orkestras neturėjo galimybių daryti įrašų. Todėl nuo sausio 13 d. iki sugrįžimo į LRT pastatą ruošė įvairias programas ir koncertavo Lietuvoje. Orkestro natoteka liko LRT, tad teko kurti naujas programas. Sugrįžimas į LRT nebuvo lengvas. Daug kas – instrumentai, garso įrašymo įranga – buvo sunaikinta.“

Pamažėl darbas sugrįžo į savo vėžes, orkestras toliau bendradarbiavo su žymiausiais Lietuvos ir užsienio klasikinės, pramoginės bei džiazo muzikos dainininkais ir instrumentalistais. „Tuo laikotarpiu LRT vieno po kito atsisakė kolektyvų, o artėjant 2000 m. pradėjo mažėti ir galiausiai buvo visiškai nutrauktas finansavimas naujiems kūriniams įsigyti ir mūsų orkestrui. 2000 m., LRT vadovaujant V. Milakniui, įvyko LRT restruktūrizacija, palietusi ir LRT orkestrą. Orkestras tapo viešąja įstaiga, atlyginimai sumažėjo iki minimumo. Sakyčiau, nuo 2005 m. prasidėjo „kultūringas“ orkestro naikinimas. Įdomiausias faktas – tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis informavo, kad Finansų ministerija neduoda lėšų orkestrui išlaikyti ir pasiūlė man pačiam jų susirasti – tada orkestras išliks. Nors lėšų radau, LRT taryba orkestrą vis tiek panaikino. Vis dėlto, iš visų kolektyvų, išskyrus vaikų chorą, išsilaikėme ilgiausiai – iki 2008 sausio 13 dienos. Tik dabar LRT pastatą privertė palikti ne sovietinė kariuomenė, bet „savi“! Likimo ironija!“ – liūdniausią laikotarpį prisiminė J. Cechanovičius.

Ansamblis „Armonika“ (1969–1993)

O kas gi nepamena ansamblio „Armonika“ ir jo charizmatiškojo vadovo Stasio Liupkevičiaus? Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinį vokalinį ansamblį „Armonika“ 1969 m. įkūrė kompozitorius ir dirigentas Vytautas Juozapaitis. Kolektyvas grojo armonika, smuiku, lamzdeliu, birbyne ir kitais instrumentais. 1979 m. vadovo vairą perėmė Stasys Liupkevičius, tapęs ansamblio siela. Jam vadovaujant, kolektyvas išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų. Koncertavo tuometinėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Australijoje. Įrašė daugiau nei 700 radijo įrašų, sukūrė daugybę vaizdo klipų ir televizijos koncertų. Ansamblio repertuare buvo daugybė dainų, tapusių kone lietuvių liaudies dainomis. „Armonikos“ dainos „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“ iki šiol skamba klausytojų širdyse. LRT komitetui šis kolektyvas priklausė iki 1993 m., o jo išlikimu toliau rūpinasi ilgametis jo vadovas Stasys Liupkevičius.

Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras (1977–1983)

Atskiro paminėjimo nusipelno Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras. Tai buvo specializuotas kolektyvas, kurio tikslas – profesionaliai atlikti, aranžuoti ir populiarinti lietuvių liaudies muziką radijo ir televizijos eteryje. Veikė Vilniuje, tiesa, neilgai 1977–1983 m. Jam vadovavo etnologas ir birbynininkas Romualdas Apanavičius. Kolektyve grojo 20 orkestrantų. Modifikuotais lietuvių liaudies (skudučiais, lamzdeliu, birbynėmis, kanklėmis) ir klasikiniais (smuikais, altu, violončele, kontrabosu, trimitu) instrumentais orkestras griežė lietuvių ir kitų tautų liaudies melodijas, specialius ir aranžuotus kūrinius. Orkestras įrašė daugiau kaip 300 radijo įrašų, surengė televizijos laidų, koncertavo Lietuvoje. Repertuarą kūrė Algimantas Bražinskas, Jurgis Gaižauskas, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Klova, Vytautas Montvila ir kiti kompozitoriai.

Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993)

Po LRT skėčiu buvo susikūręs ne tik ne vienas orkestras, tačiau ir du labai svarbūs chorai. Net 30 metų gyvavo Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993 m.), vienijęs apie 70 dainininkų. Tai buvo aukščiausio meistriškumo profesionalų kolektyvas, kurio pagrindinė užduotis – kurti profesionalius chorinės muzikos garso įrašus radijo fondams. RTV fonotekai šis choras įrašė apie 2 000 kūrinių ir atliko neaprėpiamą repertuarą: nuo lietuvių klasikos bei liaudies dainų iškilių harmonizacijų iki sudėtingų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių per radiją, televiziją, koncertų salėse. Ilgametis ir ryškiausias šio choro meno vadovas bei vyr. dirigentas buvo Lionginas Abarius, taip pat kolektyvui vadovavo Povilas Gylys, kiek trumpiau – Petras Vaičekonis ir Alfonsas Vildžiūnas.

LRT vaikų choras (1979–2010)

LRT vaikų choras – tai vienas iš radijo kolektyvų, sėkmingai gyvuojančių iki šių dienų, tiesa, jau ne kaip LRT dalis. 1979 m. jį įkūrė ir iki 1992 m. jam vadovavo choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas. „Pasiūlymas kurti vaikų chorą atėjo iš televizijos ir radijo komiteto, o tai inicijavo praeityje ganėtinai garsus dainininkas, tuo metu Muzikos redakcijos vyr. redaktorius Kostas Šilgalis, kuris vėliau ir rūpinosi tuo choru. Aš buvau bebaigiantis dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Televizija buvo autoritetas, tad nesunkiai surinkome dvi grupes: jaunesnių vaikų ir pagrindinę. Pradėjome dirbti. Skirtingais laikotarpiais dainavo 50–70 vaikų. Choro sukūrimo tikslas – plėsti lietuvišką repertuarą vaikams ir turtinti mūsų LRT fondus. Taigi mes ruošdavome programas įrašams, turėjome galimybę įsigyti naujų lietuvių kompozitorių kūrinių. Pagrindinis darbas vyko įrašų studijoje. 2–3 kartus per metus vaikai patekdavo ir į ekranus, rengdavome ir muzikines laidas. Užsakydavome ir stambių formų kūrinių. Iš tiesų, choras paliko ryškų pėdsaką vaikų chorinio dainavimo istorijoje“, – veiklos chore metus prisiminė A. Girdzijauskas.

Nuo 1992 m. choro vadove tapo žymi chorvedė Regina Maleckaitė, chorui vadovaujanti iki šiol. Deja, 2010 m. LRT buvo nutarta atsisakyti ir vaikų choro. Tik atsidavusių vadovų ir vaikų tėvų pastangomis choras išliko ir tapo Vilniaus kultūros centro kolektyvu. „Kodėl pavadinime išliko LRT vaikų choras? Greičiausiai taip nutiko dėl kelių priežasčių. Kolektyvas tuo metu jau buvo gerai žinomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Noras išsaugoti vardą galbūt susijęs su veiklos ir darbo stiliaus tęstinumu. Juk liko tie patys vadovai, ta pati darbo kryptis, iki šiol besiremianti lietuviška muzika. Be to, televizija leido naudotis patalpomis, ryšys buvo išlaikytas“, – sakė A. Girdzijauskas.

Anot pašnekovo, kolektyvams buvo liūdna dėl nutraukto finansavimo, bet LRT, matyt, labiau apsimokėjo įrašams kolektyvus samdyti, o ne patiems juos išlaikyti. „Noras turėti savo kolektyvus veikiausiai buvo propagandinės sistemos dalis. Ir nors mes tai propagandai per daug netarnavome, sistema skyrė daug dėmesio kolektyvams ir muzikai. Matyt, norėta viską turėti savo rankose ir kontroliuoti. Tačiau tiek kolektyvams, tiek ir jų vadovams LRT buvo atrama, saugumas, prestižas, bet tokias reformas suprasti irgi galima“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

Džiugiausia, kad LRT vaikų choras, išgyvenęs visas permainas, gyvuoja ir toliau: dalyvauja konkursuose, festivaliuose, koncertuoja, garsina savo vardą ir propaguoja vaikų chorinį dainavimą.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.