Tarpukariu pirmą kartą prabilęs Lietuvos radijas kaip laisvos valstybės balsas skambėjo vos keturiolika metų. 1940-aisiais jį perėmė okupacinė valdžia, ir eteris greitai tapo vienu svarbiausių propagandos įrankių. Iki pat Sąjūdžio priešaušrio radijo bangomis keliavo ne tik žinios ir muzika, bet ir nuolatinis bandymas veikti žmonių mintis.

Ramutė ŠULČIENĖ

„Sovietinė valdžia puikiai suprato, kad radijas nėra tik techninė priemonė. Tai buvo būdas kasdien kalbėti žmonėms į namus, formuoti jų nuotaikas, aiškinti, kas yra „teisinga“, ką reikia galvoti ir kuo tikėti“, – sako Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentė dr. Rūta Kupetytė.
Pirmieji pokyčiai prasidėjo sovietams vos okupavus Lietuvą. Iš eterio greitai dingo nepriklausomos valstybės ženklai – uždrausta programas pradėti „Malda už Tėvynę“, nebeskambėjo Lietuvos himnas, nutrūko mišių transliacijos iš Kauno arkikatedros bazilikos. Buvo pakeista ir senoji radijo vadovybė. Kitaip tariant, radijuje nebeliko nieko, kas priminė nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Doc. dr. R. Kupetytės teigimu, sovietai puikiai suvokė radijo galią, todėl darbuotojų skaičius jau pirmaisiais okupacijos metais buvo padidintas kone penkis kartus, o transliacijų apimtis išaugo dvigubai. „Neseniai į mano rankas pateko labai iškalbingas šaltinis – laikraščio „Komjaunimo tiesa“ iškarpa, kurioje jaunuoliai kviečiami tapti radijo pranešėjais. Ten rašoma, kad radijo pranešėjas turi būti ne tik „žodžio menininkas“, bet ir „ugningas bolševikiškas propagandistas, agitatorius“. Tai labai tiksliai atspindi, kaip sovietinė sistema suvokė radijo žmogų“, – sako mokslininkė.

Tarp dviejų sistemų

1941 m. sovietinę okupaciją Lietuvoje pakeitė nacistinė Vokietijos valdžia. Per abi okupacijas radijas prarado laisvą balsą ir tapo valdžios kontroliuojama medija, tačiau sovietų ir nacių požiūris į jį šiek tiek skyrėsi. Nacių okupacijos metais radijas pirmiausia buvo informacijos ir administracinės kontrolės priemonė – įvesta cenzūra, transliuotos Trečiojo Reicho žinios, tačiau kultūriniam turiniui palikta daugiau erdvės.

Sovietų valdžia radiją suvokė ne tik kaip informacijos kanalą, bet ir kaip visuomenės formavimo įrankį. Keitėsi ne vien turinys, bet ir pati radijo samprata: jis turėjo ugdyti lojalų sovietinį žmogų. Kaip teigia doc. dr. R. Kupetytė, 1940 m. dar mėginta iš dalies kliautis iki okupacijos dirbusiais čia darbuotojais, tačiau po antrosios sovietinės okupacijos radijas jau buvo kuriamas kaip visiškai naujas sovietinis projektas pagal Maskvos analogą.

„Iš archyvinių šaltinių tyrėjų surinkta medžiaga rodo, kad 1944 m. radiofoną vėl perėmus sovietams, skubiai ieškota lojalių darbuotojų – į darbą priimta kaimo mokytojų, vyresniųjų klasių gimnazistų, žmonių be radijo patirties, tačiau tinkamų naujai sistemai, – pokyčius apžvelgia doc. dr. R. Kupetytė. – Iš pradžių eteryje dominavo tiesmuka propaganda, pavyzdžiui, tokios laidos kaip „Į pagalbą agitatoriui ir propagandistui“, „Profsąjungų gyvenimas“, „Tarybų Sąjungos žemės ūkis“, retransliuotos Maskvos programos, skaitomi „Tiesos“ redakciniai straipsniai.

Ilgainiui sovietai suprato, kad vien agitacijos neužtenka – klausytojus reikia ne tik auklėti, bet ir sudominti. Todėl daugiau dėmesio imta skirti kokybei ir pateikimo formai. Kalbėta, kad kai kurie pranešėjai daro per daug klaidų, kalba neišraiškingai, nepakankamai pasirengia. Ieškota įdomesnių, linksmesnių vedėjų muzikinei programai pristatyti. Tuo metu atsirado populiaresnių pramoginių laidų, pavyzdžiui, „Linksmasis subatvakaris“.“

Sekmadienio programa pagal Maskvą

Turinio įvairovė nereiškė, kad propaganda traukėsi iš eterio – veikiau ji vis labiau pynėsi su muzika, kultūra ir kasdieniu gyvenimu.

„1956 m. savaitraštyje „Kalba Vilnius“ paskelbta sekmadienio radijo programa labai gerai parodo to meto eterio logiką“, – sako doc. dr. R. Kupetytė. Programa prasidėdavo šeštą ryto transliacija iš Maskvos. Vėliau skambėdavo žinios, TSRS valstybinio simfoninio orkestro atliekami kūriniai, lietuvių liaudies muzikos koncertas, „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ laikraščių apžvalgos, tarybinių autorių dainos, skelbimai, valandėlė vaikams, laida žemės ūkio darbuotojams, lietuviškos muzikos koncertas, savaitės įvykių apžvalga. Naktį vėl buvo retransliuojama programa iš Maskvos.

„Tai labai iškalbingas derinys – propaganda, žinios, sovietinė spauda, žemės ūkio tematika, bet kartu ir lietuvių liaudies muzika, vaikų laidos, kultūra. Kitaip tariant, propaganda ir kultūrinis turinys buvo nuolat persipynę. Svarbią vietą užėmė ir ateistinė propaganda“, – dėsto mokslininkė.

(Ne)matoma kontrolės sistema

Ar radijuje vis dėlto liko bent minimalių „pilkųjų zonų“, leidusių darbuotojams išsaugoti savarankiškumą? Pasak doc. dr. R. Kupetytės, tokios erdvės egzistavo, tačiau buvo labai ribotos.

„Kontrolės mechanizmas buvo milžiniškas. Pirmosios sovietinės okupacijos metais nė viena laida neišeidavo be palaiminimo, laidų ir net dainų tekstai būdavo verčiami į rusų kalbą ir siunčiami tikrinti į Maskvą“, – atskleidžia mokslininkė. Po antrosios sovietinės okupacijos kontrolė dar labiau sustiprėjo: 1948 m., išskyrus tam tikras išimtis, neliko tiesioginio eterio, o kiekvienos laidos tekstą iš anksto perskaitydavo „Glavlito“ darbuotojai.

Tačiau, kaip rodo doc. dr. R. Kupetytės tyrimai ir pokalbiai su buvusiais radijo darbuotojais, cenzūra neapsiribojo vien oficialiomis institucijomis. Veikė visas daugiapakopis kontrolės mechanizmas – planavimo sistema, redaktorių priežiūra, techninės perklausos, savicenzūra. „Paradoksalu, bet dažnai stipriausia grandis buvo ne oficiali cenzūra, o savicenzūra“, – pažymi pašnekovė. Žmonės ilgainiui taip gerai perprato sistemos taisykles, kad dažnai patys iš anksto žinojo, kokių temų vengti, kokius žodžius pasirinkti ir ko geriau neminėti.

Pasak pašnekovės, kai kurie darbuotojai daugiau laisvės mėgino ieškoti kultūros, muzikos ar literatūros laidose. Tačiau ir šios erdvės nebuvo visiškai neutralios. Sovietinė propaganda turėjo leistinus ir draudžiamus autorius, kruopščiai atrinktą muziką ir puikiai suprato, kad lietuviška kultūra padeda pritraukti klausytojų. Klausydamasis lietuviškos muzikos ar kultūrinių laidų žmogus kartu priimdavo ir greta skambėjusias propagandines žinutes.

Privalomas fonas kiekviename bute

1957 m. Lietuvoje pradėjus veikti televizijai, gyventojus jau pasiekė trys pagrindinės medijos – spauda, radijas ir televizija. Tačiau, pasak doc. dr. R. Kupetytės, svarbiausia kasdienybės medija ir toliau išliko radijas.

„Televizija buvo nauja ir labai patraukli, tačiau jos sklaida pradžioje buvo ribota – ne visi turėjo televizorius, ne visur buvo geras signalas. O radijas jau buvo tapęs kasdienybės dalimi. Antrosios sovietinės okupacijos metais Lietuvoje intensyviai vyko radiofikacija. Sparčiai diegti vadinamieji radijo taškai – laidiniai garsiakalbiai butuose, įstaigose, kolūkiuose. Žmogus galėjo radiją tik įjungti arba išjungti, tačiau negalėjo pasirinkti kitos stoties. Tie, kurie turėjo įprastą radijo imtuvą, teoriškai galėjo klausytis ir kitų stočių, o radijo taškų klausytojai gaudavo iš anksto parengtą propagandinį paketą. Tai buvo labai patogi kontrolės priemonė“, – pabrėžia docentė.

Remiantis tuomečio Radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio atsiminimais, nors radiofikacija ne visur vyko vienodai sparčiai, jos mastai buvo didžiuliai. 1946 m. Lietuvoje buvo apie 14 tūkst. laidinio radijo abonentų, o devintojo dešimtmečio pradžioje – jau daugiau nei 300 tūkst. Naujai statomuose daugiabučiuose radijo taškai įrengti privalomai. Per juos transliuotos Lietuvos radijo programos ir „Majak“ iš Maskvos. Pasak mokslininkės, būtent todėl radijas sovietmečiu tapo tokia veiksminga medija – jis žmogų lydėjo nuolat: dirbant, gaminant maistą, būnant namuose.

Traškantys laisvės balsai

Sovietmečiu, kai viešojoje erdvėje dominavo cenzūra ir propaganda, daugybei žmonių langu į kitą pasaulį tapo Vakarų radijo transliacijos. Klausytojai gaudė lietuviškas „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo laidas, o kiek vėliau – ir Laisvosios Europos radijo bei Laisvės radijo transliacijas. Taip pat skambėjo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto transliacijos iš Ispanijos. Pirmąją žinių laidą lietuvių kalba Vatikano radijas ištransliavo dar 1940 m., o „Amerikos balsas“ lietuviškai prabilo 1951 m. Vasario 16-ąją.

Manoma, kad „Amerikos balso“ klausydavosi apie trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, o lietuviai buvo vieni aktyviausių Vakarų radijo klausytojų visoje SSRS. Iki septintojo dešimtmečio pabaigos, kai pradėtos Laisvosios Europos radijo laidos lietuvių kalba, „Amerikos balsas“ buvo kone vienintelė lietuviškai transliavusi alternatyva sovietiniam eteriui.

„Man labai patinka vienoje knygoje perskaityta mintis, kad tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vyko Šaltasis karas, bet radijo bangomis vyko „karštasis karas“, – vaizdžiai palygina doc. dr. R. Kupetytė. – Tokios stotys kaip „Amerikos balsas“ ar Laisvosios Europos radijas daugeliui tapo alternatyvios informacijos šaltiniu ir dideliu galvos skausmu sovietams. Nuo 1948 m. pradėtas intensyvus Vakarų radijo stočių slopinimas – Lietuvoje veikė penkios trukdymo stotys. Klausytojai girdėdavo urzgimą, nemalonius garsus, neleidžiančius suprasti, kas sakoma eteryje. Kai kada trukdymas būdavo selektyvus – stiprinamas tada, kai eteryje pasigirsdavo itin kritiški pasisakymai apie sovietinį režimą. Trukdžiai Lietuvoje baigėsi tik 1988 m.“

Pasak pašnekovės, mažiau žinomas faktas, kad informacinė kova vyko ne tik iš Vakarų į Sovietų Sąjungą, bet ir priešinga kryptimi. Prie to prisidėjo ir Lietuvos radijas, kuris transliavo laidas išeivijos lietuviams JAV. Išeiviai šias transliacijas neoficialiai vadino Vilniaus radiju.

Klausytojų paieškos Vakaruose

Doc. dr. R. Kupetytė pabrėžia, kad Vilniaus radijas nebuvo atskiras Lietuvos projektas: didžioji dalis Sovietų Sąjungos propagandos užsieniui buvo kuriama Maskvoje, tačiau prie jos prisidėjo ir daugelis sovietinių respublikų. Lietuvos SSR (kaip ir Rusijos TFSR, Ukrainos SSR, Armėnijos SSR bei Uzbekijos SSR) išsiskyrė tuo, kad laidos buvo transliuojamos ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Taip bandyta pasiekti tiek gimtosios kalbos nebemokančią išeiviją, tiek platesnę užsienio auditoriją.

„Maskvoje buvo koordinuojama bendra ideologinė kryptis, tačiau sovietinės respublikos propagandai turėjo suteikti „vietinį“, tautinį veidą. Lietuvos radijas laidas užsienio lietuviams pradėjo transliuoti dar 1946 m. lietuvių kalba, o nuo 1965 m. atsirado ir laidų anglų kalba. Nors Vilniaus radijas buvo sistemos dalis, jo santykis su Maskva ne visada buvo visiškai mechaniškas. Kai kurie buvę darbuotojai prisimena, kad ypač anglų kalbos laidose atsirasdavo daugiau kultūros, muzikos, istorijos, net religinės tematikos. Beje, ir patys sovietai suprato, kad šios laidos negali būti tokios pat, kaip skirtos vidinei Lietuvos auditorijai, todėl leido daugiau, skyrėsi jų žodynas“, – aiškina pašnekovė.

Kad JAV lietuviai galėtų klausytis šių laidų, jie turėjo įsigyti specialius trumpųjų bangų radijo imtuvus. Labai įdomu ir tai, kad JAV lietuvių išeivija nebuvo pasyvi klausytoja. Ji ne tik klausėsi Vilniaus radijo, bet ir sistemingai analizavo jo turinį. Pavyzdžiui, JAV leidžiamas laikraštis „Draugas“ vieną laidą apie tariamą religijos laisvę Lietuvoje apibūdino kaip „eilinį komunistų melą“.

Laisvės ženklai

Pasak doc. dr. R. Kupetytės, radijo turinys pradėjo laisvėti dar iki Sąjūdžio, tačiau šis procesas nebuvo staigus. Iki pat 1985 m. radijas tebebuvo griežtai kontroliuojamas ideologinis aparatas, tačiau daugelis radijo darbuotojų jau geriau perprato sistemos taisykles, nei patys tikėjo ideologija. Vienas docentės tyrimo dalyvių tą laiką apibūdino taip: „Nu, dirbi, atidirbi, algą moka.“

„Po 1987 m. sistema pradėjo silpnėti iš vidaus. Cenzūra niekur nedingo, tačiau kontrolė darėsi vis labiau formali. Kai kurie darbuotojai prisimena, kad kartais tiesiog paprašydavo „Glavlito“ antspaudo ant tuščio aplanko, nors laida dar net nebūdavo parengta. Iki „Perestroikos“ stipriausia grandis buvo savicenzūra, o po 1987 m. būtent ji pradėjo silpnėti – žmonės vis dažniau bandė testuoti ribas.

Vienu svarbiausių lūžių tapo tiesioginio eterio grįžimas. 1987 m. pradėta transliuoti laida „Klausiate. Atsakome“. Klausytojai net skambindavo į radiją pasitikrinti, ar eteris tikrai tiesioginis“, – šypsosi mokslininkė.

Vis dėlto, kaip pabrėžia pašnekovė, radijo viduje nuotaikos buvo skirtingos – vieni drąsėjo greičiau, kiti laukė, o dalis vis dar bijojo, kad sistema gali grįžti prie ankstesnio griežtumo.

Ilgainiui radijas tapo ne tik pokyčių atspindžiu, bet ir aktyviu jų dalyviu. Vienu pirmųjų ženklų laikomas 1988 m. Vasario 16-osios išvakarėse pro Radijo ir televizijos komiteto langą iškelta trispalvė. Tais pačiais metais radijuje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupė, netrukus pradėtos transliacijos iš mitingų.

„Per Baltijos kelią Lietuvos radijas atliko itin svarbų vaidmenį – padėjo koordinuoti žmonių judėjimą, pranešinėjo, kur ir kada rinktis. Tuo metu piką pasiekė ir Lietuvos radijo transliacijos užsienio lietuviams. JAV gyvenę lietuviai jų klausėsi itin intensyviai, nes tai buvo vienas greičiausių būdų sužinoti, kas vyksta Lietuvoje. Išeivija stengėsi palaikyti radijo žurnalistus kuo galėdama – į Lietuvą siuntė ne tik dolerius, bet ir razinas ar net kojines“, – apie bundančios laisvės atmosferą radijuje kalba doc. dr. R. Kupetytė.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.