Likimus turi ne tik žmonės – pastatai taip pat, nelygu, kas tampa jų šeimininkais. Vienai Papiškių kaime (Kauno r.) esančių sodybų labai pasisekė – ją įsigijo kauniečių Ritos ir Rimanto Šafranauskų šeima. Visai netikėtai daugiausia dėmesio sodyboje teko kluonui, kuris buvo pavadintas „Senu kluonu“ ir šiandien jau gerai žinomas kaip muzikos ir meno erdvė.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Puiki akustika padiktavo koncertų idėją

Tokia menų erdvė atsirado ne iš karto. „Trobai – apie 100 metų. Gerbdami jos amžių ir paveldą, tvarkėmės ilgai, veiklos buvo daug. Galiausiai priėjome prie kluono: buvo pilnas visko – nuo šieno iki nereikalingų rakandų. Viską iškuopę, pradėjome svarstyti, ką galime daryti. Juk stovėjo jis kieme kaip didžiulė palapinė, kurios nereikėjo nei griauti, nei surinkti, o tik kaip nors įveiklinti. Ir vieta nuostabi: šimtamečiai ąžuolai, liepos, kaimynai ne taip arti – kaimas toks tarsi rėžinis, su ilgais sklypais, mes – beveik prie miško. Būdavo, nusipjauname žolę, sėdime, paukščiai čiulba, besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia pušų kamienus. Vis pagalvodavome, kaip gera būtų tuo dalytis“, – pradžią prisimena Rita.

Kluonas pats pateikė atsakymą, kai Rita ir jos vyras Rimantas (Kauno technologijos universitete baigęs elektroniką, tad garsas ir šviesa – jam artimi dalykai) pastebėjo, kad po išoriniu šiferio stogu likusios medinės skiedrelės sukuria labai gerą akustiką. Puiki vieta koncertams? Juolab kad šeima jau turėjo dalį reikiamos aparatūros. „Gyvendama Kaune lankiau linijinių šokių repeticijas, o kai persikėlėme gyventi į šalia Zapyškio esantį Dievogalos kaimą, nuo Kauno nutolau, pati pradėjau mokyti šokių. Įsigijus daugiau įgarsinimo aparatūros, pradėjome įgarsinti renginius, bet pastebėjome, kad retai ją naudojame, pasidarė gaila. O čia kluonas išvalytas, erdvė laukia... Ėmėme planuoti kokį nors koncertą“, – tarsi šokio žingsneliu su Rita lekiame per prisiminimus.

O šeima su būriu draugų ir toliau įrenginėja kluoną, patys sau pasižadėję kuo mažiau visko pirkti, dirbti tvariai, taupiai, iš to ką turi. Iš padėklų, likusių nuo statybinių blokelių, stato amfiteatrą, iš Ryšių muziejaus išmestų grindinių lentų kala sceną, restauruojamos ir kluone rikiuojasi Kauno lėlių teatrui nebereikalingos kėdės, salę nušviečia antram gyvenimui prikelti scenos žibintai... Dėl kažkur tolumoje plevenančios idėjos dirba visi.

Etnografinė ekspozicija

Pavasarėjant Rita dairosi, ką pakviesti į pirmą koncertą. Labai nori vieno atlikėjo, tik nežino, ar pavyks... Pavyksta, ir 2017 m. birželio 15 d. „Sename kluone“ jau koncertuoja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, gitaristas Donatas Petreikis ir smuikininkas Vytautas Mikeliūnas. „Renginys nuostabus, muzika kluone skamba puikiai, žmonės patenkinti, mes laimingi. Taip viskas ir įsisuka“, – pasakoja Rita. Beje, netrukus šioje veikloje ji darbuosis nebe dviese su vyru, o jau trise su sūnumi. Mokyklą baigiantis Rytis imasi fotografijos, fiksuoja šeimos organizuojamus renginius ir net pasuka profesionalios fotografijos keliu.

„Rudeniop kilo mintis ir apie haiku skaitymus. Kodėl haiku? Tai turi savo istoriją. Mano brolis Artūras Šilanskas susidomėjo Japonijos kultūra ir haiku baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2000 m. jis rašo haiku, yra daugelio konkursų (Lietuvoje, Japonijoje, Rumunijoje) diplomantas, 2009 m. išleido pirmąją lietuvių autorių haiku antologiją „Vėjo namai“ bei dar 5 haiku rinktines. Tai lyg ir sava“, – atskleidžia pašnekovė.

Paraleliai vyksta ir kiti darbai. Be dėmesio nelieka buvęs tvartas. Šeima jį išvalo, sutvarko, išbetonuoja ir prieš trejus metus įrengia etnografinių buities rykų mini ekspoziciją. Ne tik iš šios sodybos daiktų, bet ir iš žmonių suvežtų eksponatų. Sako, išmesti gaila, o laikyti neturi kur. Rita šį tą apie juos užsirašo: galbūt kada nors reikės susisteminti ir priartėti prie muziejaus tikslumo. „Būna, mūsų muziejuko daiktai dar ir panaudojami. Štai iš senos sodybos atkeliavęs būgnų komplektas prieš dvejus metus labai pravertė muzikantui Rokui Kašėtai. Jis mūsų kluone su grupe muzikantų per tris savaitgalio dienas įrašė visą albumą „Molio giesmės“ ir dar grojo tais būgnais, būgneliais ir net žvangančia metaline grandine“, – pasakoja Rita.

Haiku – vizitinė kortelė

Bet grįžkime prie haiku. Taigi, po trejų metų skaitymų Ritos brolis pajuokauja, kad kai renginys vyksta du kartus, tai yra sutapimas, o kai tris – jau tradicija. Taip birželio vidurio „Haiku skaitymai“ tampa tradicija – „Vidurvasario haiku“. Dabar į haiku skaitymus „Sename kluone“ renkasi šio žanro poezijos kūrėjai ir gerbėjai iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Kelmės, Biržų. Būta ir svečių iš užsienio: Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos. Nemokamas renginys po senais ąžuolais, žmonės susėdę ant pievelės, haiku skaito ir patyrę kūrėjai, ir įsidrąsinę debiutantai. „O vakarui pasirūpiname kokiu nors koncertėliu.

Japonijos temą plečiame ir kitais menais: vienais metais vyko polimerinio molio edukacijos, kitais – arbatos gėrimo ceremonija, ieškome parodų šia tema“, – Ritai netrūksta idėjų. Paklausta, kokie dar reikalavimai keliami haiku žanrui, be žinomų trijų eilučių ir 17 skiemenų, nusišypso nesanti didelė žinovė, tačiau haiku turi fiksuoti momento nuotaiką ir emociją. Haiku žanre nesidairoma į praeitį ir neplanuojama ateitis – tai tarsi stabtelėjimas akimirkoje su tos minutės pojūčiu. Ji pati parašė vos vieną haiku ir, juokiasi, jis pateko į tais metais leidžiamą knygą. Beje, šiemet „Haiku skaitymai“ (jau dešimtą kartą) vyks birželio 13 d., o renginyje bus pristatoma ir nauja tarptautinė haiku antologija „Lietaus garsas“.

Neplanuota bendruomenė

Greičiausiai bus ir tokių, kurie dešimtą kartą ir atvažiuos. Taigi „Seno kluono“ sodybą jau iš tiesų galima vadinti kultūros ir meno erdve, kurioje periodiškai vyksta kultūriniai renginiai. Vieni jų – beveik savam ratui, kiti – su bilietais, visiems, bet irgi tarsi bendruomenei, nes draugai pakviečia draugus, o pažįstami – pažįstamus. Kartais pirmą kartą čia atsidūrę žmonės pasijaučia kaip tarp giminių. Žmonės mandagūs, bendraujantys – šiltas įspūdis. „Dauguma atvykusiųjų jau žino – čia niekas niekur neskuba: nei iki renginio, nei po jo. Mūsų vykdoma veikla priklauso ir Lietuvos lėtojo turizmo asociacijai, kurios šūkis – „Myliu lėtai, ir baigta“. Tad stengiamės, kad žmonės neskubėtų, pabūtų, pasigrožėtų, pabendrautų, pajaustų. Kluone yra 90 sėdimų vietų, o lauke – kiek nori. Būna, net nespėjus paviešinti informacijos apie būsimą renginį, laisvų vietų nebelieka dėl nuolatinių kluono lankytojų, – sako Rita ir priduria: – Kadangi vasarą penktadienis – jau lyg ir savaitgalio pradžia, kluonas į renginius kviečia ketvirtadienio vakarais, kad kuo daugiau norinčiųjų galėtų apsilankyti nekeisdami ilgojo savaitgalio planų.“

Scena – profesionalams

Iki tokio žinomumo reikėjo nueiti ilgą kelią: iš pradžių – kai ieškai tu, o paskui – kai reikia tavęs. Rita mena tą laiką, kai reikėjo pagalvoti, kaip čia prisistatyti, kad profesionalūs atlikėjai norėtų pas tave atvažiuoti. Džiugu, kad tas laikas ilgai neužsitęsė. „Lietuva nėra didelė, atlikėjai bendrauja, ir garsas netruko pasklisti. Gali pasirodyti, kad „Senas kluonas“ – tai kas nors panašaus į klojimo teatrą, bet taip nėra. Čia atvyksta tik profesionalūs muzikantai, aktoriai. Garsas ir balsas gyvi – jokių fonogramų. Jau vyko susitikimas su Nijole Narmontaite, Violeta Mičiulienė rodė savo spektaklį „Pabaisų nebus“, matėme Aleksandro Rubinovo režisuotus monospektaklius „Mano tėvas“ ir „Koba“.

Mūsų scenoje jau koncertavo „Baltos varnos“, „Kamanių šilelis“, „Baltas kiras“. Šiemet rugpjūčio 6-ąją laukiame išskirtinio balso dainininkės Liucės Vaicenavičiūtės koncerto, planuojame surengti koncertą be apšvietimo ir be įgarsinimo, žvakių šviesoje. Labai mėgstame sulaukti jaunų atlikėjų, juos pastūmėti, padrąsinti. Pirmąja scena tapome Emilijai Kandratavičiūtei, kuri švęsdama savo 15-ąjį gimtadienį, pas mus ryžosi pagroti ukulele, o 2025 metais jau stovėjo „Eurovizijos“ scenoje ir grojo su „Katarsiu“. Pas mus yra nufilmuota klipų, serialų – prisilietimas prie kitokios veiklos visada džiugina“, – Ritos pasakojimas byloja, kad veiksmas čia tikrai sukasi. Ji pasidžiaugė dar ir tuo, kad ieškoti atlikėjų jai labai padeda sūnus Rytis, visai neseniai Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale apsigynęs fotografijos magistro diplomą. Savo bakalaurinį darbą Vytauto Didžiojo universitete Rytis rengė fotografuodamas Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio turą po Lietuvą. Taigi buvo daug pažinčių su muzikantais, daug bendravimo, be abejo, skambėjo ir „Seno kluono“ – vietos, kur laukiami įvairaus žanro atlikėjai, – vardas.

Tvariai ir paprastai

Rita su šeima ir toliau liko ištikima tvarumo idėjų puoselėjimui. Jų sodyboje svečiai nemokamai vaišinami kava ar arbata, bet ne iš vienkartinių indų – praverčia iš visur suplaukę puodeliai. Žmonės dažnai atvyksta su savo vaišėmis: pyragais, sausainiais, braškėmis, užkandžiauja patys, vaišina kitus. Tik kavos reikia pasidaryti patiems.

„Verandai tapus kavos ir arbatos nameliu, pastebėjome, kad prie kavos aparato yra labai gera vieta susipažinti. Vienas nemoka naudotis, kitas pamoko, ir prašom – jau dialogas. Aš apskritai kartais dairausi ir džiaugiuosi atmosfera koncerto vakarą: žmonės bendrauja, juokauja, fotografuojasi, mėgaujasi gamta, kaimas gyvas. Žiūrėk, ir kaimynai susirinkę, ir draugų būrys!“ – nusišypso pašnekovė ir čia pat prisimena vieną itin karštą vasaros pavakarę, kai vėsino savo žiūrovus išdalydama vėduokles iš senų reklaminių kalendorių lapų. „Vandens buteliukai tada buvo sudėti į seną didelę vandens vonelę, pripiltą ledukų, o „Baltų varnų“ merginos vėsinosi įsilipusios į šalto vandens dubenis. Pas mus iš tiesų viskas paprasta, nėra pompastikos, ir mums tai labai patinka“, – prisipažįsta pašnekovė. O kur dar gamtos indėlis: ąžuolai ošia, pievos žydi, jokių trinkelių, jokių ribojimų – gali eiti visur, kur tik atrakinta. Ne vienas atvykėlis batus tik švyst į šoną ir džiaugiasi, jaučiasi kaip kaime pas močiutę.

Nematomos premijos

Per visą pokalbį buvo galima justi pašnekovės pasitenkinimą tuo, ką daro, buvimą savo vietoje. Be abejo, būta sunkių akimirkų, rūpesčių, nerimo, bet teigiamų dalykų, regis, gerokai daugiau. „Žmonės klausia, kodėl ne vestuvės, – juk geriau apsimokėtų. Būta ir vestuvių – kitokių, baltiškų, po ąžuolais, bet tik tiek. Mūsų kryptis kita – menai, muzika. Jau ir dabar, kai vyksta koncertai, pasirūpiname, kad ir troboje būtų ką pamatytu ar nuveikti. Pernai per „Vidurvasario haiku“ skaitymus troboje buvo galima pasigrožėti „Komorebi“ paroda, kuri jungė sūnaus Ryčio fotografijas ir Rugilės Jakšaitytės-Brežinskės keramikos darbus, o kluone skambėjo autorinės Jono Krivicko atliekamos dainos. Galvojame ir apie dailininkų plenerus, keramikų edukacijas bei kitas įdomias veiklas – norime veiksmo. Ne pelno siekis mus veda į priekį – mums rūpi kiti dalykai. Juk už jokius pinigus nenusipirksi tikro ir nuoširdaus bendravimo tiek su atlikėjais, tiek su lankytojais arba diskusijų po renginio prie laužo su puodeliu mėtų arbatos, klausantis paukščių balsų... Čia ir yra tie niekam nematomi, bet mūsų jaučiami, vertinami ir mums svarbiausi bonusai“, – taip skamba visai paprasta, bet kartais dažno taip ir neužčiuopiama Ritos filosofija. Tuo paremta ir veikla: be jokio dirbtinumo ir tik tiems, kurie tai vertina.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.