Nors šiuolaikinėje visuomenėje apie sveikatą kalbama daugiau nei kada nors anksčiau, daugelis žmonių, išgirdę rimtos ligos diagnozę, vis dar pasirenka tylėti. Tačiau taip elgdamasis žmogus rečiau sulaukia tinkamos pagalbos ir lieka be psichologinio artimųjų palaikymo.

Dalia VALENTIENĖ

Kalbėti apie ligas vis dar vengiama

Nors visuomenė tampa atviresnė, sveikatos tema daugeliui išlieka jautri. Dažnai kalbama apie kasdienius negalavimus, tačiau rimtesnės diagnozės vis dar nutylimos arba aptariamos labai paviršutiniškai. „Pasitaiko atvejų, kai šeimos nariai apie artimo žmogaus ligą sužino tik prasidėjus gydymui ar net patekus į ligoninę. Kartais tėvai slepia diagnozę nuo vaikų, suaugę vaikai – nuo senstančių tėvų, o ir sutuoktiniai neretai stengiasi vienas kitą „apsaugoti“ nuo blogų naujienų“, – sako individualios psichoterapijos konsultantė Virginija Kaminskienė. Vis dėlto specialistė įsitikinusi, kad nežinomybė dažnai sukelia daugiau nerimo nei pati tiesa. Artimieji jaučia, kad kažkas vyksta, todėl nutylėjimas skatina spėliones, įtampą ir tarpusavio nepasitikėjimą.

Kodėl žmonės slepia diagnozę? „Išgirdus žinią apie ligą, pirmosiomis dienomis po žmogų dažnai užplūsta stiprios emocijos – šokas, baimė, pyktis, neigimas. Natūralu, kad tokiu metu gali kilti noras atsiriboti ir viską išgyventi vienam. Tačiau tylėjimą lemia ne vien emocinis sukrėtimas. Dažnai veikia ir visuomenėje vis dar gajūs stereotipai. Vieni baiminasi būti laikomi silpnais, kiti –nepageidaujamų klausimų ar užuojautos. Psichikos sveikatos sutrikimų, kai kurių onkologinių ligų ar priklausomybių atvejais žmonės vis dar susiduria su stigmatizacija“, – pasakoja pašnekovė.

Anot jos, vyresnės kartos žmonėms neretai būdingas iš senų laikų likęs požiūris, kad apie ligas kalbėti nereikia. „Daugelyje šeimų buvo įprasta problemas spręsti tyliai, neparodyti emocijų ir „nesiskųsti“. Tokios nuostatos perduodamos iš kartos į kartą, todėl ir šiandien vis dar daro įtaką žmonių elgesiui“, – dalijasi pastebėjimais V. Kaminskienė.

Ką prarandame nusprendę tylėti?

Iš pirmo žvilgsnio, pašnekovės teigimu, gali atrodyti, kad slepiant diagnozę išlaikoma kontrolė ir apsisaugoma nuo didesnio streso. Tačiau ilgainiui toks sprendimas dažnai turi neigiamų pasekmių. „Pirmiausia, žmogus netenka emocinės paramos. Rimta liga reikalauja ne tik daug fizinių jėgų, bet ir vidinės ištvermės. Artimųjų palaikymas, galimybė išsikalbėti ar tiesiog žinojimas, kad nesi vienas, gali padėti lengviau įveikti gydymo laikotarpį. Antra, sumažėja galimybių, kad tau kažkas padės praktiškai. Artimieji gali padėti organizuoti vizitus pas gydytojus, pasirūpinti buitimi, palydėti į tyrimus ar padėti priimti svarbius sprendimus. Jei jie nežino apie situaciją, tokios pagalbos suteikti negali. Trečia, žmogus gali praleisti svarbius medicininius signalus. Kartais būtent šeimos nariai paskatina neatidėlioti tyrimų, kreiptis į specialistus ar laikytis gydymo rekomendacijų“, – vardija specialistė. Viena didžiausių klaidų, anot jos, kurią daro sergantys žmonės, – įsitikinimas, kad jie taps našta. Artimiesiems dažniausiai svarbu visai kas kita. Jie nori būti šalia. Nori padėti. Nori žinoti, kas vyksta.

Be to, pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žinojimas apie ligą šeimoje gali tapti svarbia informacija ir kitiems šeimos nariams. „Atvirumas apie sveikatos problemas svarbus ne tik dėl emocinės paramos. Kai kurios ligos yra paveldimos, todėl informacija apie diagnozę šeimoje gali būti reikšminga ir kitiems artimiesiems. Žinodami šeimos ligų istoriją, žmonės gali anksčiau atlikti profilaktinius tyrimus, dažniau tikrintis sveikatą ar keisti gyvenimo būdą ir taip bandyti apsisaugoti. O kai tokia svarbi informacija slepiama, šeimos nariai netenka galimybės laiku įvertinti savo rizikų ir pasirūpinti prevencija“, – atkreipia dėmesį individualios psichoterapijos konsultantė.

Baimė prarasti darbą

Dar viena jautri tema – santykiai su darbdaviu. Susirgęs žmogus baiminasi, kad pranešimas apie rimtą ligą gali paveikti jo profesinę perspektyvą, santykius kolektyve ar net iškils grėsmė prarasti darbo vietą. Vis dėlto praktikoje dažnai būna priešingai. Kai darbdavys žino apie darbuotojo situaciją, lengviau būna susitarti dėl lankstesnio darbo grafiko, galimybių dirbti nuotoliu, laikino darbo krūvio mažinimo. „Žinoma, žmogus turi teisę pats nuspręsti, kiek informacijos atskleisti. Prisipažinimas apie ligą nereiškia, kad asmuo turi viešinti visas medicinines detales. Kiekvienas turi teisę į privatumą ir pats nusprendžia, kam ir kiek informacijos atskleisti. Tačiau visiškas problemos slėpimas kartais sukelia didesnę įtampą ir apsunkina darbą, santykius su vadovais, kolegomis, ypač jei dėl gydymo reikia reguliarių vizitų pas gydytojus ar ilgesnio nedarbingumo laikotarpių“, – įsitikinusi pašnekovė.

Tyrimai ir specialistų praktika rodo, kad socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių žmonėms geriau prisitaikyti prie ligos ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą.

Kaip bendrauti su sergančiuoju?

Sunkia liga susirgus mylimam žmogui, sukrėtimą patiria visa jo šeima ir artimi draugai. Neretai ir pačių artimųjų vidinė būsena pašlyja, jiems tampa sunku valdyti savo emocijas. Kai kurie nežino, kiek daug ir atvirai kalbėti apie sveikatos būklę su ligoniu. „Artimieji turėtų prisiderinti prie ligos tiek, kiek to reikia. Negalima patiems „susirgti“, jaustis aukomis, demonstruoti negatyvių jausmų. Svarbiausia artimųjų užduotis – padėti ligoniui pasveikti. Geriausia tiesiog žmogiškai ir nuoširdžiai bendrauti, atjausti ir stengtis suprasti. Nereikia užversti sergančiojo patarimais ar optimistiniais pažadais. Jam labiausiai reikia ne ypatingų žodžių, o nuoširdaus buvimo šalia, o kalbės žmogus tiek, kiek jis pats nori. Vieną dieną gal išsipasakos apie savo baimes, kitą – kalbės apie visai kasdieniškus dalykus, buitį ir bent trumpam norės pamiršti ligą. Derėtų vengti pasakymų „viskas bus gerai“, „galvok pozityviai“ ar „pažįstu žmogų, kuriam buvo dar blogiau“. Nors jos sakomos iš gerų paskatų, kartais gali atrodyti kaip bandymas sumenkinti sergančiojo išgyvenimus“, – pataria V. Kaminskienė.

Svarbiausia, pasak pašnekovės, prisiminti, kad žmogus nėra tik jo liga. Jis vis dar yra tas pats draugas, mama, tėtis, kolega ar kaimynas. Todėl sergančiajam ypač svarbu ne tik rūpestis, bet ir įprastas žmogiškas bendravimas, kuris primena, kad gyvenimas – ne vien į diagnozė ir gydymas.

Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.