Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Indrė Ambraziūnienė pabrėžia, kad darbo netektis gali būti labai stiprus, traumuojantis stresinis įvykis, sukeliantis ilgalaikių psichologinių pasekmių.

„Darbo praradimas yra gerokai daugiau nei pajamų šaltinio netekimas. Darbas daugeliui žmonių suteikia struktūrą, rutiną, socialinius ryšius, pasiekimo jausmą ir daro stiprią įtaką apsibrėžiant savo identitetą (darbinė veikla – labai svarbi identiteto dalis). Todėl netekus darbo vienu metu gali būti prarasti keli svarbūs gyvenimo atramos taškai“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, darbo netektis gali stipriai paveikti žmogaus pažeidžiamumo ir saugumo jausmą bei savivertę. Ypač netikėtas ar nuo žmogaus valios nepriklausantis darbo praradimas gali sustiprinti jausmą, kad gyvenimas yra mažiau kontroliuojamas ir kad bet kada gali įvykti kažkas, kas iš esmės pakeis įprastą gyvenimo tvarką. Žmogus gali pradėti jaustis labiau pažeidžiamas ne tik profesinėje srityje, bet ir apskritai gyvenime.

Specialistė pastebi, kad tokios patirties fone gali stiprėti neigiami įsitikinimai apie save ir savo gebėjimus: „aš esu silpnas“, „man nesiseka gyvenime“, „aš esu nevykėlis“, „nesu pakankamai geras“. Kartu gali keistis ir požiūris į aplinkinį pasaulį – atsirasti įsitikinimas, kad jis yra mažiau saugus, nuspėjamas ir teisingas: „bet kada gali nutikti nelaimė“, „pasaulis yra nesaugus“, „žmonės gali bet kada mane nuvertinti ar man pakenkti“, „norint išlikti, reikia elgtis tobulai“.

„Taigi, darbo praradimo poveikis nėra susijęs vien su finansiniais sunkumais. Jis gali sukrėsti žmogaus saugumo, kontrolės, kompetencijos ir savo vertės jausmą. O būtent šių atramų praradimas gali palaikyti ilgalaikį nerimą, vengimą, prislėgtą nuotaiką ir apsunkinti prisitaikymą prie naujos situacijos“, – teigia I. Ambraziūnienė.

Vis dėlto ji akcentuoja, kad ne kiekvienas darbo praradimas tampa psichologine trauma ar lemia psichikos sutrikimą. Daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina įvykį, kokių išteklių turi, kiek gauna socialinio palaikymo ir kiek jaučiasi galintis kontroliuoti tolesnius savo veiksmus.

„Prisistatydami pirmiausia pasakome, kuo dirbame, o profesija dažnai susijusi su mūsų kompetencijos, statuso ir naudingumo jausmu. Todėl netekus darbo gali kamuoti klausimas: „Jeigu nebedirbu, kas aš esu?“ – pažymi I. Ambraziūnienė.

Ji akcentuoja, kad pavojinga savo vertę tapatinti su profesiniais pasiekimais, nes tada objektyvus faktas „praradau darbą“ gali būti interpretuojamas kaip „esu nevykęs“, „esu niekam nereikalingas“ ar „esu prastesnis už kitus“. Tokios mintys gali stipriai paveikti savivertę.

Psichologė primena, kad darbo statusas nėra žmogaus vertės matas. Juk žmogus gali būti kompetentingas, įdomus, mylintis partneris, rūpestingas tėtis ar mama, geras draugas ir vertingas visuomenės narys nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu turi darbą.

„Dažnai tiesiog gera būti su žmogumi nepriklausomai nuo jo pasiekimų. Juk draugus renkamės ne dėl to, kad jie yra konkrečios profesijos atstovai. Nepaisant to, kad pasiekimai kartais gali daryti įspūdį, gilus ryšys su žmonėmis paprastai remiasi ne tuo“, – sako specialistė.

Pasak I. Ambraziūnienės, finansinis nesaugumas gali padidinti įtampą šeimoje: „Žmogus gali tapti dirglesnis, labiau užsidaryti, mažiau norėti bendrauti. Kartais atsiranda gėda dėl to, kad šiuo metu neuždirba, todėl žmogus pradeda vengti pokalbių apie pinigus ar savo ateitį. Gali apskritai vengti bet kokio bendravimo, atsiskleidimo. Tuomet mažėja atvirumas, ryšio palaikymas. Atsiribojus dėl išgyvenimų, susijusių su darbo netektimi, kiti šeimos nariai gali jaustis palikti, nesvarbūs. Tai ypač veikia vaikus, jų savivertę, emocinį vystymąsi.“

Psichologė pažymi, kad partneris taip pat gali nerimauti dėl šeimos finansinės situacijos, todėl abi pusės patiria stresą. Konfliktų gali kilti ne tik dėl pinigų, bet ir dėl pasikeitusio vaidmenų pasiskirstymo namuose. Gali iškilti poreikis keisti atsakomybes, pareigas šeimoje, tačiau naujos taisyklės dar nėra nugludintos, išbandytos, priprastos, tad abiem pusėms gali kilti nepasitenkinimų.

Vis dėlto ji pastebi, kad krizė gali ir sustiprinti šeimos ryšį, jei artimieji geba kalbėti atvirai, nekaltina ir leidžia žmogui išlaikyti orumą bei savarankiškumo jausmą. Ištvėrus kartu sunkų laikotarpį, kaip tik gali sustiprėti susietumo, tarpusavio pasitikėjimo jausmas. Tai yra ir galimybė labiau pažinti vieniems kitus. Kartais tokių krizių laikotarpiu atsiskleidžia nepastebėti šeimos narių resursai: gebėjimas palaikyti, ištverti, išdrįsti, kūrybiškai reaguoti.

Pasak I. Ambraziūnienės, vyresniame amžiuje darbo praradimas gali būti ypač skausmingas, nes žmogus gali manyti, kad dėl amžiaus jam bus gerokai sunkiau rasti naują darbą. Tokios mintys gali mažinti motyvaciją apskritai bandyti ieškoti naujų galimybių.

„Taip pat vyresniame amžiuje gali būti daugiau finansinių įsipareigojimų ar mažai laiko iki pensijos, todėl darbo netektis gali būti suvokiama kaip grėsmė ne tik dabartinei, bet ir būsimai finansinei gerovei. Žmogus gali nerimauti, ar spės sukaupti pakankamai lėšų, ar galės išlaikyti įprastą gyvenimo lygį, ar netaps priklausomas nuo artimųjų. Tokios mintys gali gerokai sustiprinti nesaugumo jausmą“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.

Be finansinio nesaugumo, ji mini ir gyvenimo etapo bei tapatybės krizę. Žmogus gali netekti ilgą laiką turėtos rutinos, kolegų, socialinio vaidmens ir jausmo, kad yra reikalingas. Jei darbas daugelį metų buvo viena pagrindinių gyvenimo sričių, jo praradimas gali sukelti klausimus: „Ką dabar veiksiu?“, „Kokia mano vieta?“, „Kuo aš esu naudingas?“ Ypač skaudžiai gali būti išgyvenama mintis, kad žmogus tapo nebereikalingas, nurašytas ar nebeturintis savo vietos visuomenėje. Tokie įsitikinimai gali paskatinti žmogų atsitraukti nuo socialinio gyvenimo.

„Tačiau kartais gali nutikti ir priešingai – žmogus, netekęs svarbaus socialinio vaidmens ir bendravimo, gali pradėti labai stipriai ieškoti artimųjų dėmesio, reikalauti nuolatinio jų buvimo ar įsitraukimo. Tokiu atveju gali būti sunkiau išlaikyti sveikas ribas santykiuose, o artimiesiems gali atsirasti papildoma emocinė našta“, – teigia psichologė.

Ji įvardija ir kasdienio aktyvumo praradimą. Dirbdamas žmogus natūraliai turi tam tikrą dienos struktūrą: keliasi nustatytu laiku, juda, važiuoja į darbą, bendrauja su kolegomis, atlieka užduotis. Netekus darbo visa tai gali staiga išnykti. Vyresniame amžiuje ilgalaikis pasyvumas ir socialinė izoliacija gali neigiamai veikti ne tik emocinę savijautą, bet ir fizinę sveikatą, energiją bei bendrą funkcionavimą.

I. Ambraziūnienė pabrėžia, kad labai svarbu nesusiformuoti nuostatos, kad vyresnio amžiaus žmogaus galimybės yra automatiškai mažesnės: „Sukaupta profesinė ir gyvenimo patirtis, gebėjimas spręsti problemas, išmanymas savo srityje ir išplėtotas profesinių kontaktų tinklas gali būti reikšmingi privalumai. Amžius gali kelti tam tikrų praktinių iššūkių darbo rinkoje, tačiau jis pats savaime neapibrėžia žmogaus profesinės ar asmeninės vertės.“

Paprastai tuomet jau būna užauginti vaikai, tad atsiranda daugiau laiko, galbūt ir motyvacijos perduoti savo patirtį, žinias kitiems. Dažnai vyresniame amžiuje su išmintimi tampa mažiau aktuali konkurencija, labiau norima dalintis savo resursais toliau už asmeninių interesų ribų, palikti teigiamą pėdsaką pasaulyje.

„Darbo netektis – paprastai ne ta sritis, kuria norisi girtis. Dažnai veikia keli jausmai vienu metu. Žmogus gali jausti gėdą, ypač jei darbo netektį interpretuoja kaip asmeninę nesėkmę. O gėda – viena sunkiausių emocijų. Ji skatina impulsus atsiriboti, slėptis ir didina vienišumo išgyvenimus. Gali atsirasti kaltė: „galėjau daugiau stengtis“, „gal kažką padariau ne taip“. Taip pat vengimą kalbėti apie darbo netektį gali palaikyti baimė, kad kiti jį vertins kaip mažiau kompetentingą ar sėkmingą, atstums, nenorės turėti bendrų reikalų“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, prie vengimo kalbėti apie savo situaciją prisideda ir socialinis palyginimas. Matant aplinkinius, kurie dirba, gali kilti mintis, kad visi juda į priekį, o aš sustojau. Socialiniuose tinkluose šis jausmas gali dar labiau sustiprėti, nes dažniausiai matome kitų žmonių pasiekimus, o ne jų nesėkmes ir sunkumus.

I. Ambraziūnienė akcentuoja, kad darbo netektis nėra moralinė nesėkmė, nors pats žmogus ją neretai taip išgyvena. Mūsų visuomenėje darbas dažnai siejamas ne tik su pajamomis, bet ir su atsakomybe, savarankiškumu, kompetencija, statusu ir asmenine verte. Todėl žmogus, praradęs darbą, gali pradėti vertinti save ne pagal tai, kas objektyviai įvyko, o pagal tai, ką, jo manymu, šis įvykis apie jį pasako: „jeigu mane atleido, vadinasi, nesu pakankamai geras“, „jeigu nesugebėjau išlaikyti darbo, vadinasi, esu nesėkmingas žmogus“.

„Tačiau darbo praradimas ir žmogaus vertė yra du skirtingi dalykai. Darbo netektis yra įvykis, o ne moralinis žmogaus įvertinimas. Žmogus gali netekti darbo dėl įmonės reorganizacijos, ekonominės situacijos, vadovo sprendimo, darbuotojų mažinimo, pasikeitusių verslo poreikių ar daugybės kitų priežasčių, kurios visiškai neparodo jo, kaip žmogaus, vertės ar charakterio“, – aiškina psichologė.

Net ir tais atvejais, kai darbo praradimas susijęs su tam tikromis profesinėmis klaidomis, tai nereiškia, kad žmogus yra nevykėlis ar blogas darbuotojas. Klaida ar nesėkmė yra elgesio arba situacijos faktas, o ne žmogaus tapatybė. Galima pripažinti savo klaidas, iš jų mokytis ir kartu nepadaryti išvados, kad dėl jų esi mažiau vertingas žmogus.

„Manau, labai svarbu žmogui priminti, kad jo vertė nesumažėja kartu su darbo sutarties nutraukimu. Darbas yra viena žmogaus gyvenimo sričių, bet jis neapibrėžia viso žmogaus: jo santykių, vertybių, gebėjimo rūpintis kitais, kūrybiškumo, patirties, asmeninių savybių ir daugybės kitų dalykų. Tokia perspektyva gali padėti sumažinti gėdą ir suteikti daugiau psichologinės erdvės ieškoti sprendimų, užuot visą energiją skyrus savęs kaltinimui“, – sako I. Ambraziūnienė.

Pranešimas spaudai.