Paulius Grigas: „Statome ne pastatus – kuriame ateitį“
Trečią vasarą po sugrįžimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų Paulius Grigas su šeima jau gyvena įprastą gyvenimą Lietuvoje. Sprendimas grįžti nebuvo spontaniškas – jį lėmė noras, kad vaikai augtų savo šalyje, kalbėtų lietuviškai ir čia kurtų savo ateitį. Tačiau kartu šis žingsnis pakeitė ir paties verslininko požiūrį į tai, ką reiškia kurti verslą.
Partnerių turinys, Karina PUKAITĖ
Kai šeimoje atsiranda vaikai, ateitis tampa nebe abstrakti sąvoka. Ji įgauna labai konkretų pavidalą – miestą, kuriame jie gyvens, mokyklą, į kurią eis, gatves, kuriomis vaikščios, namus, kuriuose kurs savo gyvenimą.
P. Grigas sako, kad būtent todėl statybos jam niekada nebuvo vien apie pastatus: „Kai kažką pastatai, tai lieka ne vien popieriuose ar ataskaitose. Žmonės tuo naudojasi daug metų, todėl turi galvoti apie tai, ką sukuri. Neužtenka vien pastatyti kokybišką daugiabutį ar vaikų darželį. Pirmiausia reikia suprasti, ko tai konkrečiai vietai ir žmonėms iš tikrųjų reikia“.
Ši mintis šiandien tapo ir viena pagrindinių pastatų, inžinerinių tinklų ir infrastruktūros objektų statybos bendrovės KRS veiklos krypčių. Įmonės šūkis „Statome ateities kartoms“, pasak jo, nėra tik reklaminė frazė. Tai priminimas, kad kiekvienas projektas anksčiau ar vėliau tampa miesto dalimi ir daro įtaką žmonių kasdienybei.
Nuo poreikio iki atsakomybės
Įdomu, kad KRS kelias į didžiuosius nekilnojamojo turto projektus prasidėjo nuo savo verslo reikmių.
„Pradėjome nuo savo pačių įmonių pastatų. Kai pats pereini visą kelią – nuo poreikio iki idėjos ir nuo pamatų iki rakto įteikimo – daug geriau supranti, kas iš tikrųjų lemia galutinį rezultatą“, – sako P. Grigas.
Vėliau atsirado gamybiniai pastatai, „Kauno parko“ projektas, gyvenamieji kvartalai Lietuvoje ir Latvijoje.
Tačiau, pasak P. Grigo, didžiausias pokytis buvo ne projektų mastas – keitėsi požiūris.
„Man svarbu tai, kad statydami mes prisidedame ne tik prie konkrečių objektų atsiradimo. Kiekvienas pastatas, gatvė ar infrastruktūros sprendimas ilgainiui tampa žmonių kasdienybės dalimi. Tai, ką sukuriame šiandien, naudosis mūsų vaikai ir ateities kartos. Būtent ši mintis man ir suteikia didžiausią prasmę“, – sako P. Grigas.
Kai projektai tampa didesni už vieną žmogų
Kuo didesni tapo projektai, tuo aiškiau, pasak P. Grigo, jis suprato dar vieną dalyką – nė vienas jų neatsiranda vieno žmogaus pastangomis.
„ Versle nėra vadovėlio, kuriame būtų parašyta, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Daug dalykų supranti tik tada, kai pats pereini per klaidas ir jų pasekmes“, – sako verslininkas.
Tačiau būtent tos pamokos išmokė, kad didžiausia klaida – manyti, jog viską gali padaryti vienas.
„Galima turėti labai gerą idėją, bet vienas žmogus jos toli nenuves. Tam reikia žmonių, kurie kartu matytų kryptį ir kartu prisiimtų atsakomybę“, – sako šimtams darbuotojų vadovaujantis P. Grigas.
Anot jo, vadovo užduotis nėra dalyvauti kiekviename sprendime ar kontroliuoti kiekvieną detalę. Kur kas svarbiau sukurti aplinką, kurioje žmonės gali priimti sprendimus patys.
„Jeigu bandai viską kontroliuoti, anksčiau ar vėliau pradedi trukdyti komandai. Vadovas turi matyti kryptį, bet kartu pasitikėti žmonėmis“, – svarsto įmonės vadovas.
Auga ne tik projektai
Per pastaruosius kelerius metus sparčiai augo ir pati KRS. Praėjusiais metais bendrovės apyvarta viršijo 69 mln. eurų, o šiemet planuojama pasiekti apie 150 mln. eurų.
Vis dėlto P. Grigas sako, kad augimą vertina ne vien finansiniais rodikliais: „Tam tikru momentu supranti, kad vien tavo paties pastangų nebepakanka. Turi augti žmonės, procesai, atsakomybės. Kitaip pats augimas tampa problema“.
Jo įsitikinimu, įmonė gali augti tik tada, kai kartu stiprėja visa organizacija. Priešingu atveju didesni projektai tampa ne galimybe, o rizika.
Kas lieka po statybų
Kalbėdamas apie ateitį, P. Grigas vėl grįžta prie tos pačios minties, nuo kurios prasidėjo mūsų pokalbis. Statybos, jo akimis, nesibaigia tada, kai objektas perduodamas užsakovui: tik tada prasideda jo tikrasis gyvenimas.
„Statybose rezultatas matuojamas ne tik tuo momentu, kai atiduodi raktus. Tikrasis vertinimas ateina kiek vėliau – ar žmonėms gera ir patogu ten gyventi, dirbti, būti“, – sako P. Grigas.
Todėl, anot jo, svarbiausias klausimas nėra, kiek objektų pavyko pastatyti ar kokio dydžio buvo projektai. Daug svarbiau, ar po daugelio metų jie vis dar bus reikalingi žmonėms.
Ši mintis, regis, jungia ir asmeninį, ir profesinį P. Grigo pasirinkimą. Prieš trejus metus jis su šeima grįžo į Lietuvą todėl, kad norėjo čia auginti savo vaikus. Šiandien jis sako vis dažniau galvojantis ne apie tai, ką dar galima pastatyti, o apie tai, ką pavyks palikti po savęs.
„Man atrodo, kad kiekvienas žmogus tam tikru gyvenimo etapu pradeda galvoti ne tik apie tai, ką gali pasiimti, bet ir ką gali palikti. Tai galioja ir šeimoje, ir versle“, – sako P. Grigas.
Išklausyti garso formatu
Panašios naujienos:
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 35 (2026)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-
