„Krikštas yra vaikų įvedimas į bendruomenę, į platesnę šeimą ir į krikščionių bendruomenę. Tai pirmasis sakramentas, kurį jie priima“, – pasakoja Agnia.

Šis požiūris Agnios gyvenime neatsirado atsitiktinai – tikėjimas ir krikščioniškos tradicijos jos šeimoje buvo svarbios nuo pat vaikystės. Būdama dešimties metų su mama persikėlusi į JAV, Agnia jau buvo pakrikštyta Lietuvoje, čia priėmė ir Pirmąją Komuniją. Šiandien ji džiaugiasi, kad pirmuosius tikėjimo žingsnius žengė būtent gimtinėje, o vėliau turėjo galimybę augti stiprioje Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos lietuvių bendruomenėje.

Ši bendruomenės patirtis vėliau tapo svarbia dalimi kuriant ir savo šeimos tradicijas. Nors Agnios ir Pauliaus Grigų šeima ilgą laiką gyveno už Atlanto, vyresnieji jų vaikai – dukra Greta ir sūnus Julius – taip pat buvo pakrikštyti Lietuvoje.

„Sąmoningai rinkomės vietas, kurios taptų mūsų šeimos istorijos dalimi. Kartu tai tapo gražia proga vaikams, kurie krikšto metu jau buvo trejų–ketverių metų, susipažinti su platesne gimine ir artimaisiais Lietuvoje“, – sako P. Grigas.

Agnia pabrėžia, kad tikėjimo pagrindai jos šeimoje buvo svarbūs dar gyvenant Lietuvoje. Vėliau, persikėlus į Los Andželą, svarbiu žmogumi jos gyvenime tapo tikybos mokytoja Jūratė Pažėraitė- Venckienė.

„Ji buvo man labai svarbi asmenybė. Ji buvo mano tikybos mokytoja, taip pat ir Gintaro Grušo tikybos mokytoja, nors, žinoma, skirtingais laikotarpiais. Ji atvedė mane prie Sutvirtinimo, o mano sūnų Julių – prie Pirmosios Komunijos. Todėl tos bendruomenės nuostatos ir solidarumas Los Andželo parapijoje man buvo labai svarbūs. O šiandien labai gražu matyti, kaip istorija tarsi sugrįžo – Gintaras Grušas, jau būdamas Vilniaus arkivyskupu, pakrikštijo mūsų dukrą Andreą“, – sako A. Grigas.

Pasak jos, šeimoje perduodami idealai nėra kažkas neįprasto ar sudėtingo – tai kiekvienam gerai pažįstami dalykai: sąžiningumas, atsakomybė ne tik sau, bet ir visuomenei.

Šiandien dalis tėvų laikosi nuomonės, kad tikėjimo klausimą reikėtų palikti pačiam vaikui – užaugęs jis galėtų pats pasirinkti, kuo tikėti. A. Grigas mano, kad tokiu atveju vaikas gali netekti galimybės nuo mažens pažinti svarbias tradicijas ir patirtis.

„Krikštas, Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimo sakramentas nėra tik tikėjimo apeigos – tai patirtys, padedančios vaikui augti dvasiškai ir geriau suprasti save. Jeigu visa tai paliekama vaiko ateičiai, jis netenka galimybės augti su labai gražiomis tradicijomis“, – sako A. Grigas.

Anot Agnios, krikščioniškos tradicijos taip pat padeda kurti gilesnį šeimos santykį su didžiosiomis metų šventėmis. Kalėdos ir Velykos, žvelgiant tik per komercinę prizmę, gali tapti tik dovanų ar pramogų laikotarpiu, tačiau dvasinis jų turinys leidžia atrasti gilesnę prasmę.

Moteris pabrėžia, kad kalba nėra apie griežtą religijos primetimą vaikams. Svarbiausia – suteikti jiems galimybę pažinti tradicijas, įsitikinimus ir bendruomenę.

„Kai vaikas turi aplinką, kurioje gali augti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, tai labai padeda“, – sako Agnia.

Šią mintį pratęsia ir P. Grigas, kuris įsitikinęs, kad principai žmogaus gyvenime atlieka pamatinį vaidmenį. „Esu iš statybų verslo, todėl pateiksiu paprastą palyginimą: kaip statant pastatą būtini tvirti pamatai, taip ir žmogaus gyvenime, šeimoje ar valstybėje būtinas tvirtas vertybinis pagrindas. Tik turint aiškias vertybes galima priimti atsakingus sprendimus ir kurti tvarią ateitį“, – sako P. Grigas.

Būtent todėl, pasak sutuoktinių, svarbią vietą vaikų ugdyme užima ne tik šeima, bet ir platesnė aplinka – bendruomenės, kuriose vaikas gali augti, kelti klausimus ir pažinti skirtingas patirtis. Tai gali būti krikščioniška aplinka, stovyklos, pasirengimas sakramentams ar kitos veiklos. Nebūtina su viskuo aklai sutikti, tačiau svarbu turėti erdvės klausti: kas man priimtina, kuo tikiu, kokias nuostatas noriu priimti.

„Krikščioniškoji tradicija – neatsiejama Europos kultūros ir istorijos dalis. Daugelis šiandien savaime suprantamų verčių – žmogaus orumas, laisvė, lygybė prieš įstatymą – yra glaudžiai susijusios su šiuo civilizacijos raidos puslapiu. Tai gerai iliustruoja ir mano studijos Kolumbijos universitete, kur visi studentai, nepriklausomai nuo specialybės ar įsitikinimų, pirmaisiais metais studijavo pagrindinius civilizacijos tekstus, tarp jų – ir Biblijos ištraukas. Ji laikoma turiniu, padariusiu milžinišką įtaką mūsų civilizacijai“, – akcentuoja mokslų daktarė.

Pasak jos, norint šias savybes perduoti vaikams, svarbi ne tik šeima, bet ir aplinka, kurioje jie auga. Todėl svarbią vietą Grigų šeimos gyvenime užima bendruomeninės veiklos. Kaip ir kadaise Agnia, vyresnieji vaikai Greta ir Julius dalyvauja ateitininkų stovyklose bei kitose lietuviškose veiklose.

„Ateitininkų stovyklos vaikams suteikia ne tik galimybę pramogauti ar lavinti įvairius įgūdžius, bet ir skirti laiko dvasiniam augimui. Grįžę vaikai parsiveža ne tik linksmų istorijų, bet ir brandesnių minčių. Kartą sūnus Julius, grįžęs iš stovyklos, pasakė: „Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ten atvažiuoja vaikai iš šeimų, kurios tikrai gerbia Dievą.“ Man ši mintis pasirodė labai brandi ir parodanti, kad vaikai geba pastebėti bei vertinti skirtingas patirtis“, – sako A. Grigas.

Šeimoje tikėjimas taip pat tampa pagrindu kalbantis apie sudėtingus moralinius klausimus. Agnia pasakoja neseniai su dukra diskutavusi apie tai, ar pakanka tiesiog žinoti, kas yra gera ir bloga, ar vis dėlto žmogui reikia gilesnio vertybinio pagrindo.

P. Grigo manymu, suaugusiųjų gyvenime retai viskas būna tik juoda arba balta – dažniau tenka priimti sprendimus situacijose, kuriose nėra vieno akivaizdžiai teisingo atsakymo.

„Tik turint aiškius gyvenimo principus galima priimti atsakingus sprendimus ir kurti tvarią ateitį“, – sako P. Grigas.

Kalbėdamas apie šiuolaikinius iššūkius, Paulius pastebi, kad tėvams šiandien gali būti sunkiau perduoti vaikams įsitikinimus dėl technologijų ir greito gyvenimo tempo. Sėkmingas verslininkas mano, kad kartais visuomenėje pernelyg stengiamasi vytis įsivaizduojamą progresyvumą, pamirštant tai, kas jau patikrinta laiko.

„Atrodo, kad šiandien siekiama būti kuo kosmopolitiškesniems, tarsi bendražmogiškų vertybių nebereikėtų, o užaugęs vaikas pats nuspręs, kuo nori būti ar kuo tikėti. Lygiai taip pat kartais manome, kad kuo daugiau planšečių ir išmaniųjų telefonų duosime vaikams, tuo būsime modernesni. Arba jei vaikas išmoks naudotis dirbtiniu intelektu, jam nebereikės knygų. Arba kad pokalbis išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu gali pakeisti gyvą bendravimą. Kartais galbūt vertėtų nesivaikyti naujausių, vartotojiškos visuomenės padiktuotų madų ar tendencijų, o verčiau kliautis tradicijomis ir senąja išmintimi – tuo, kas vertinama šimtmečius ir yra ne kartą patikrinta“, – sako jis.

Pasak Pauliaus, svarbu nepamiršti, kad ne viskas, kas nauja, savaime reiškia geresnį sprendimą. Jis primena, kad net technologijų pasaulyje buvo žmonių, kurie atkreipė dėmesį į būtinybę riboti ekranų laiką vaikams – vienas iš „Apple“ įkūrėjų Steve’as Jobsas savo vaikams ribojo naudojimąsi technologijomis.

Grigų šeimoje taip pat galioja tam tikros ribos – prie bendro vakarienės stalo vaikai telefonų nenaudoja. „Mes su žmona kartais turime pažvelgti į telefonus dėl darbo reikalų, bet vaikai – tikrai ne“, – šypteli jis.

Panašios nuomonės laikosi ir Agnia. „Vien gyvenimo taisyklės ar technologijų ribojimas nėra svarbiausia – vaikų ugdymas turi apimti kur kas daugiau. Vaiko auginimas ir lavinimas nėra tik viena sritis – tai visuma, kurią sudaro mokslas, švietimas, sveikata ir gyvenimo principų ugdymas. Tai apima mūsų vidinį, dvasinį ir protinį pasaulį, o tikėjimas labai darniai papildo visas šias sritis“, – pabrėžia Agnia.