Grįžę vaikai dažnai turi prisitaikyti ne tik prie naujos mokyklos, bet ir prie kitokios ugdymo sistemos, lietuvių kalbos reikalavimų bei socialinės aplinkos. Net ir tais atvejais, kai šeimoje kalbama lietuviškai, akademinė kalba – gebėjimas rašyti, mokytis ir atlikti užduotis lietuviškai – gali tapti iššūkiu.

Taip pat vaikams tenka iš naujo kurti draugystes ir ieškoti savo vietos naujoje aplinkoje. Švietimo ekspertai pabrėžia, kad stiprus šeimos ir bendruomenės palaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių iš užsienio grįžusiems vaikams lengviau integruotis Lietuvos mokyklose. Artimųjų įsitraukimas padeda ne tik vaikams greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos, bet ir leidžia tėvams lengviau derinti darbą bei šeimos gyvenimą, mažina kasdienę įtampą ir stiprina vaikų emocinį saugumą.

Lietuvos švietimo sistema numato pagalbą iš užsienio grįžusiems mokiniams: mokyklos gali sudaryti individualius ugdymo planus, skirti papildomas lietuvių kalbos pamokas ir kitą reikalingą pagalbą.

Vis dėlto, kaip pastebi visuomenininkas ir įmonės KRS savininkas Paulius Grigas, šeimų patirtys rodo, kad vien valstybės siūlomų priemonių ne visada pakanka individualiems poreikiams patenkinti. Grįžusiems į Lietuvą jo dukrai Gretai ir sūnui Juliui teko rinktis privačias ugdymo įstaigas, nors, pasak P. Grigo, šeima pirmenybę teiktų valstybiniam ugdymui.

Gyvendami skirtingose šalyse tėvai dažnai pastebi ne tik kultūrinius skirtumus, bet ir tai, kaip valstybės padeda šeimoms auginti vaikus. Anot P. Grigo, vienas didžiausių Lietuvos privalumų, palyginti su JAV, yra šeimos politika – nuo vaiko priežiūros atostogų iki vaikų ugdymo galimybių.

„Manau, Lietuva tikrai turi daug privalumų. Vienas svarbiausių dalykų, kuris Amerikoje sunkiai įsivaizduojamas, – valstybės finansuojamos motinystės atostogos. JAV tokios sistemos iš esmės nėra. Kiek atostogų turi, tiek ir gali pasiimti – dažniausiai savaitę ar dvi. Jei žmogus yra sukaupęs daugiau dienų ir dar pasiima nemokamų atostogų, galbūt pavyksta namuose pabūti kelis mėnesius, bet tokios galimybės, kokios yra Lietuvoje, ten atrodo kaip prabanga“, – pastebi P. Grigas.

Šią mintį patvirtina ir tarptautiniai duomenys. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvos vaiko priežiūros atostogų sistema pagal trukmę ir išmokų dydį yra viena dosnesnių tarp organizacijos šalių. Lietuvoje tėvai gali rinktis iki dvejų metų trunkančias mokamas vaiko priežiūros atostogas, o teisė į darbo vietos išsaugojimą galioja, iki vaikui sukanka treji metai. Tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos išlieka vienintele EBPO šalimi, neturinčia nacionalinės mokamų motinystės atostogų sistemos – galimybės priklauso nuo darbdavio arba konkrečios valstijos politikos.

P. Grigo teigimu, šeimoms svarbus ir kitas aspektas – vaikų priežiūros prieinamumas.

„Kitas didelis privalumas – valstybės finansuojami darželiai. Amerikoje visi darželiai yra mokami ir tikrai brangūs. Daug moterų grįžta į darbą ne todėl, kad tai finansiškai labai apsimokėtų, o tam, kad nenutrūktų jų karjera. Dažnai visa alga po mokesčių atitenka vaiko priežiūrai – darželiui arba auklei. Iš esmės moterys dirba tam, kad išlaikytų savo vietą darbo rinkoje“, – pasakoja jis.

Lietuvoje savivaldybių darželiai yra reikšmingai finansuojami valstybės ir savivaldybių lėšomis, todėl šeimų išlaidos vaikų priežiūrai paprastai yra gerokai mažesnės nei JAV. Kaip pastebi ne vienus metus už Atlanto gyvenęs pašnekovas, vien palankesnės sąlygos šeimoms savaime neišsprendžia demografinių iššūkių.

„Atrodytų, tai turėtų skatinti gimstamumą, tačiau mes vis tiek esame demografiniame minuse. Matyt, tam yra ir kitų priežasčių“, – sako P. Grigas.

Demografai taip pat pabrėžia, kad sprendimą susilaukti vaikų lemia ne tik valstybės parama, bet ir daugybė kitų veiksnių: būsto įperkamumas, ekonominis saugumas, darbo ir šeimos derinimo galimybės, migracija bei visuomenės vertybių pokyčiai.

P. Grigui antrina ir jo žmona – mokslų daktarė, prestižinių universitetų absolventė, knygų autorė dr. Agnia Grigas. Anot moters, skirtingai nei Lietuvoje, JAV šeimos dažnai turi pačios susikurti sprendimus, padedančius suderinti darbą ir vaikų auginimą.

„Amerikoje šiandien net ir pati šeima tampa tam tikra privilegija. Turėti du, tris ar keturis vaikus reiškia, kad gali tai sau leisti. Tai tam tikras socialinis statusas. Šeima ten labai vertinama, o vadinamoji amerikietiška svajonė – namas su balta tvorele, keli vaikai ir gražus kiemas – vis dar gyva“, – šypteli A. Grigas.

Tačiau, anot jos, norint suderinti karjerą ir šeimą, amerikiečiams dažnai tenka ieškoti individualių sprendimų – samdyti aukles arba naudotis privačiomis vaikų priežiūros paslaugomis.

„Kai valstybės pagalbos mažiau, šeimos ieško kitų būdų. Vienas iš sprendimų Amerikoje – auklės. Abu tėvai dažniausiai dirba visą darbo dieną, todėl vaikų priežiūra patikima samdomiems žmonėms“, – sako ji.

Kitas svarbus skirtumas tarp Lietuvos ir JAV – šeimos geografinis artumas. Pasak A. Grigas, JAV žmonės yra daug mobilesni: dėl darbo ar kitų galimybių šeimos dažnai išsiskirsto po skirtingas valstijas ar net žemynus.

„Amerikoje visiškai normalu, kad seneliai gyvena vienoje pakrantėje, o vaikai – kitoje. Lietuvoje, net jei seneliai negyvena tame pačiame mieste, dažniausiai juos galima pasiekti per valandą ar kelias automobiliu. Tai didelis privalumas“, – teigia pašnekovė.

Jos nuomone, vaikų auginimas nėra vien tik tėvų atsakomybė – svarbus ir platesnis artimųjų ratas.

„Man labai patinka Hillary Clinton mintis: vaikui užauginti reikia viso kaimo. Nebūtinai tiesiogine prasme, bet vaikams labai naudinga augti tarp skirtingų kartų žmonių – senelių, tėvų, dėdžių, pusbrolių, pusseserių. Kiekvienas žmogus vaikui duoda kitokią patirtį, kitokį požiūrį“, – svarsto A. Grigas.

Sugrįžimas į Lietuvą vaikams reiškia ne tik naują mokyklą ar naujus draugus – tai ir bandymas iš naujo atrasti savo vietą. Tačiau, kaip rodo Grigų šeimos patirtis, svarbiausia vaikui yra ne tik šalis, kurioje jis auga, bet ir žmonės, kurie padeda jam joje įsitvirtinti.