Psichologė Vika Gridiajeva sako, kad tokie pokalbiai padeda kurti įtraukesnę klasę dar iki rugsėjo 1-osios.

Vaikai pastebi, kai klasės draugas elgiasi kitaip, stipriau reaguoja į triukšmą, užsidengia ausis, išeina iš klasės ar sunkiau įsitraukia į bendras veiklas. Klausimas ne tai, ar jie pastebės skirtumus, o kokią prasmę jiems suteiks. Pasak psichologės, būtent suaugusieji padeda vaikams suprasti, ką jie mato, todėl įtrauktis prasideda gerokai anksčiau nei pirmas pokalbis apie autizmą ar kitus individualius poreikius.

„Jei apie vaiką kalbame kaip apie problemą, klasė pradeda matyti problemą. Jei apie vaiką kalbama su susierzinimu, atodūsiais, nuolatiniu „vėl jis“, vaikai išmoksta, kad į tą žmogų reikia reaguoti įtampa, o ne smalsumu ar supratimu. Kalbėdami apie skirtumus dažnai labai ieškome „teisingų frazių“, tačiau vaikams daug svarbiau ne tikslūs žodžiai, o mūsų būsena. Jie pirmiausia jaučia toną, įtampą, žvilgsnį, atodūsį. Todėl svarbiausia ne tobula formuluotė, o tai, iš kokios vidinės būsenos kalbame apie vaiką“, – sako V. Gridiajeva.

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė pritaria, kad apie skirtumus svarbu kalbėti dar iki tol, kol klasėje kyla konfliktų ar nesusipratimų: „Kai vaikai supranta, kodėl jų klasės draugas tam tikrose situacijose elgiasi kitaip, mažėja baimės, klaidingų interpretacijų ir patyčių rizika. Įtrauktis prasideda nuo supratimo.“

Pasak psichologės, viena dažniausių suaugusiųjų klaidų yra bandymas vaikams paaiškinti situaciją diagnozėmis. Tačiau medicininiai terminai vaikams dažniausiai nieko nepasako. Daug svarbiau padėti suprasti, kaip tam tikras situacijas patiria kitas žmogus ir kodėl jam kartais reikia kitokios pagalbos ar daugiau laiko.

„Vaikams dažniausiai labai mažai reiškia žodžiai „autizmas“ ar kita diagnozė. Tačiau jiems labai daug reiškia suprasti žmogaus patirtį. Kai pasakome, kad klasės draugui garsai labai stiprūs, kad jam sunku keisti veiklą arba kad po triukšmingos pamokos jo kūnui reikia pailsėti, vaikai pradeda suprasti ne diagnozę, o žmogų. Labai svarbu kalbėti apie „mes“, o ne apie „jį“. Kai vaikai atpažįsta, kad ir jiems kartais būna per daug triukšmo, sunku susikaupti ar jie ko nors neišgirsta, mažėja atstumas tarp „mes“ ir „jis“, – paaiškina V. Gridiajeva.

Ji pabrėžia, kad ne mažiau svarbu nepalikti vaikų vienų su jų pačių interpretacijomis. Jei klasėje nutinka sudėtinga situacija, o suaugusieji apie ją nekalba, vaikai labai greitai susikuria savo paaiškinimus. Dažnai jie būna paremti baime ar klaidingomis prielaidomis. Todėl kalbėjimas apie skirtumus nėra vaiko išskyrimas, o būdas padėti visai klasei jaustis saugiau ir geriau suprasti vieniems kitus.

V. Gridiajeva akcentuoja, kad pagarbus santykis gimsta ne per vieną klasės valandėlę. Jis kuriamas kasdienėse situacijose: pertraukoje, žaidžiant, sprendžiant nesusipratimus ar pastebint vienas kito stiprybes. Būtent tada vaikai mokosi, kad žmonės gali skirtingai patirti pasaulį, skirtingai įsitraukti į veiklas ar megzti ryšius, tačiau visi priklauso tai pačiai bendruomenei.

„Norime, kad vaikai matytų ne tik sunkumus, bet ir žmogaus stiprybes. Jei klasė nuolat girdi tik tai, kas vaikui nepavyksta, labai greitai jis tampa „tas, kuriam sunku“. Todėl svarbu sąmoningai kurti situacijas, kuriose jis gali būti pastebėtas dėl to, kas jam sekasi. Taip keičiasi ne tik klasės požiūris, bet ir paties vaiko santykis su savimi“, – komentuoja psichologė.

Anot jos, suaugusiųjų užduotis yra ne tik padėti tam vaikui, kuriam šiandien sunkiau, bet ir pastebėti, kaip kiti vaikai mokosi būti šalia: „Labai svarbu, kad tokiose situacijose vaikai nejaustų, jog jie „prižiūri“ ar „gelbsti“ klasės draugą. Mes nenorime kurti santykio „stiprus padeda silpnam“. Norime kurti supratimą, kad klasėje žmonės kartais vieni kitus palaiko, paaiškina ir padeda susigaudyti, kaip ir bet kuriame žmogiškame santykyje. Kai mokytojas tokias akimirkas pastebi ir įvardija, klasėje pradeda augti ne tik tolerancija, bet ir tikras bendruomeniškumas.“

L. Sasnauskienė taip pat primena, kad įtrauki klasė kuriama gerokai anksčiau nei suskamba pirmasis rugsėjo skambutis: „Vasarą turime daugiau laiko būti kartu, kalbėtis ir atsakyti į vaikų klausimus. Tokie, atrodytų, paprasti pokalbiai padeda vaikams suprasti, kad žmonės pasaulį gali patirti skirtingai, ir moko priimti tai su pagarba. Būtent iš tokių kasdienių pokalbių ir prasideda įtrauktis.“

Pranešimas spaudai.