Apie užliejamas gatves ir neatitinkančią naujų klimatinių sąlygų lietaus infrastruktūrą kalbama kaskart, vos tik šalį nuplauna gausios vasariškos liūtys. Tačiau tokios situacijos iškelia ir platesnį klausimą: ar miestą iš tiesų planuojame kokybiškam kasdieniniam žmogaus gyvenimui?

Įmonės KRS generalinio direktoriaus Pauliaus Grigo teigimu, kaltinti miestą prižiūrinčias bendroves ar projektuotojus dėl užliejamų gatvių nepakanka. Problema dažnai slypi skirtinguose, tarpusavyje nesuderintuose sprendimuose, tad svarbu matyti ne atskirus elementus, o visą miesto ekosistemą.

„Pirmiausia bado akis elementarus neūkiškumas. Tikrai galėtume išvengti nemažai problemų sutvarkydami šaligatvius, reguliariai plaudami gatves ir surinkdami šiukšles. Kai nelygios šaligatvio plytelės neleidžia tėvams saugiai pravažiuoti su vaikų vežimėliu, bordiūrai susmegę į gatvę, o nuotekų grotelės pilnos lapų, tai iš karto signalizuoja, kad yra netvarka. Tikėtina, kad netvarka tada sieks ir gilesnius gatvės sluoksnius“, – sako jis.

Anot jo, bendram miesto vaizdui vis dar trūksta nuoseklaus požiūrio į infrastruktūrą ir rutininių darbų palaikant tvarką. „Aišku, miestas tvarkomas ir mes – KRS – taip pat prie to prisidedame, todėl situacija ilgainiui keisis, bet, manau, galima ir reikia viską padaryti dešimt kartų greičiau“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Stiprėjant liūtims, vandens kiekiai ne visada telpa į anksčiau suprojektuotas lietaus nuotekų tinklų galimybes. Todėl sprendimų reikia ieškoti ne tik prižiūrint esamus tinklus ar storinant vamzdžius, bet ir galvojant apie modernius būdus vandeniui suteikti kuo daugiau galimybių natūraliai susigerti.

Tarkim vandeniui laidžios kelių dangos gali gerokai sumažinti apkrovą lietaus nuotekų sistemai ir tokiu būdu pasiekiamas didesnis pralaidumas nėra brangesnis tiek, kad neatsipirktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – sako KRS vadovas.

Jis kritikuoja ir tai, kad miestai ne visada pasimoko iš ankstesnių problemų. „Kiek atsimenu, ir anksčiau yra buvę, kad po galingos liūties miestai skęsta. Juk gyvename keturių sezonų šalyje, kintančio klimato laikais, bet niekas iš tų praeities pamokų nepasimoko. Visur trūksta šeimininkų – ūkiškų lyderių, žmonių matančių miestus erdvės ir laiko perspektyvoje“, – sako jis.

Jo manymu, miestų vadovybė pirmiausia turi suvokti savo atsakomybę už tai, kaip jų mieste realiai gyvena žmonės. „Jeigu tu vadovauji miestui, tu realiai vadovauji visai jo infrastruktūrai. Ūkiui ir žmonėms, to ūkio naudotojams. Todėl tavo pareiga ir atsakomybė sudaryti sąlygas tuo miestu naudotis kaip įmanoma geriau. Tad jeigu dabar matome, kad kažkur po viaduku užpilta, kažkur semia gatvę, kažkurie miesto rajonai nepravažiuojami ir tai vyksta pastoviai, tai tu nuvili savo vartotoją – miestietį. Tu nesusitvarkai su savo pagrindiniu uždaviniu“, – teigia pašnekovas.

Jo vertinimu, tokios situacijos kartais rodo ir kompetencijos stoką. „Pragyvenus daug metų užsienyje labai pastebimas taip vadinamas „ubagystės sindromas“. Visur reikia sutaupyti ir viskas už kuo mažesnius pinigus“, – sako jis.

Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad taupyti miesto kokybės sąskaita ilgainiui gali kainuoti gerokai daugiau.

„Taupyti, neatsižvelgiant į tai, kad statoma ilgam, jog pastatu ar struktūra daug metų naudosis žmonės ir perkant taikyti tik mažiausios kainos principus – netoliaregiška. Turi būti vertinama ne tik momentinės išlaidos, bet ir viso tarnavimo laiko perspektyva“, – sako jis.

Vis dėlto žmogaus gyvenimo kokybės pilnatvę lemia ne vien galimybės judėti lyjant. Miestai turi pradėti būti planuojami atsižvelgiant į naujus šiuolaikinio žmogaus kokybės reikalavimus.

„Gyvenamasis rajonas turi turėti galimybę pasiekti viską kas reikalinga kasdieniniam gyvenimui pasiekiama per 15 minučių pėsčiomis ar dviračiu. Tokiame rajone parduotuvės, restoranai, mokyklos, darželiai, vaistinės, poliklinikos, būreliai, kultūros ar sporto įstaigos turi būti pasiekiamos ranka. Juk dabar viešųjų ir kasdienių poreikių erdvių augimas gerokai atsilieka nuo gyvenamųjų erdvių“, – mintimis dalijosi P. Grigas.

Todėl apie miesto patogumą jo gyventojams verta kalbėti ne tik tada, kai užliejama gatvė. Liūtis tiesiog labai aiškiai parodo tai, ką kasdien galime stebėti ir kitose miesto vietose: infrastruktūra nėra atskirų sprendimų rinkinys, o turi veikti kaip vieninga sistema, kartu.

„Juk galiausiai gyvenimo mieste kokybę žmogus pajunta ne žiūrėdamas į miesto planą, kurį moka „skaityti“ tik valdininkai, o patogiai ir be trukdžių gyvendamas kasdien: vedant vaiką į būrelį ar bandant po liūties grįžti namo be problemų. Būtent nuo tokių kasdienių dalykų ir prasideda miestas žmogui. Miestas kuriame norėčiau, kad gyventų mano vaikai ir mes kartu su jumis“, – sako P. Grigas.