Čia nereikia jokių dirbtinių barjerų ar statusų – vos žengus į festivalio teritoriją apima jausmas, kad kiekvienas svečias yra laukiamas ir priimamas į vieną didelę bendruomenę. Muzikinė savaitgalio mozaika susidėliojo ypač natūraliai. Scenoje jaukiai vienas kitą papildė patys įvairiausi kantri atspalviai: nuo modernaus, lietuviško Matt Len „neo-country“ vėjo iki galingos tarptautinės JAV ir Vokietijos grupės „NightHawk“ energijos.

Skirtingas muzikines patirtis į bendrą ritmą sujungė čekė Kate Maple, suomis Larry Peninsula, latvis Andy Starman, Airijos ir Švedijos duetas Gareth Nugent su Ellinor Springstrike bei amerikietis „Raising Caine“. Prie šio margo pasaulio paveikslo darniai prisijungė ir Lietuvos scenos senbuviai – ansamblis „Jonis“ bei „Belkin Cajun grupė“.

Visgi vienas iš festivalio momentų prašosi ir atskiro paminėjimo. Tai – Virgio Stakėno pasirodymas, kuris šioje scenoje nuskambėjo jau 31-ąjį kartą. Tai gyva renginio istorija, jungianti kartas. Šiemet Virgio Stakėno kūryba įgavo ir dar vieną pavidalą – festivalio metu įvyko naujausios knygos „Baladės po skrybėle“ premjera. Matyti klausytojus, besidalijančius istorijomis ir kartu dainuojančius laiko patikrintas dainas, yra viena tų autentiškų patirčių, dėl kurių žmonės kasmet sugrįžta į Visaginą.

Tiltas tarp kartų festivalyje atsiskleidžia itin jautriai, mat šalia patyrusių scenos vilkų savo pirmuosius nedrąsius, bet be galo nuoširdžius žingsnius žengia projekto „Kantri viltys“ jaunieji talentai. Tai vaikų ir jaunimo muzikinė scena, kasmet įliejanti į festivalį tyro džiaugsmo. Auagntys talentai džiugiai primena, kad festivalis ne tik saugo savo gilias tradicijas, bet ir su meile augina savo ateitį.

Žinoma, festivalis kviečia nelikti vien stebėtojais. Šokis čia yra tokia pat svarbi bendravimo kalba kaip ir muzika. Linijiniai šokiai, kurių jau ne vienerius metus moko Baiba Bierne iš Latvijos, suburia šimtus žmonių bendram ritmui, o scenoje nuoširdžiai sukosi ir profesionalūs šokių kolektyvai – „Ciongs“, „Dakota“ bei „Kangoo Jumps Utena“. Ir čia visiškai nesvarbu, ar žmogus žengia pirmuosius žingsnius, ar šoka dešimtmečius – palaikanti, džiugi energija įtraukia kiekvieną.

Galiausiai, tikrąją šio festivalio sielą sukuria ne kas kitas, o patys Visagino žmonės. Vos atvykus apima jausmas, lyg būtum grįžęs pas senus bičiulius. Žmogiška šiluma užpildo visas miesto erdves: ji jaučiama, kai vietiniai mojuodami palaiko spalvingą kaubojišką paradą, kai skveruose per akustinius koncertus nepažįstami žmonės sustoja pasidalinti šypsenomis bei muzika, ar kai visas šis jaukus bendruomeniškumas tyliai apibendrinamas sekmadienio rytą per Šv. mišias bažnyčioje.

33-iasis „Visagino Country“ festivalis paliko mus su šypsenomis, širdyje skambančiais ritmais ir paprastu, bet labai tvirtu žinojimu – kitų metų vasaros pabaigoje mes vėl visi susitiksime ten, kur kiekvienas jaučiasi savas.