Kodėl santykių pradžioje viskas atrodo tobula, o vėliau ima kelti nerimą? Kaip atskirti sveiką pasitikėjimą savimi nuo arogancijos? Ir svarbiausia – kaip suprasti, kada ryšys praranda emocinį saugumą ir tampa toksiškas? Santykiai – tai ne tik artumas ir romantika, bet ir gebėjimas išlaikyti pagarbą, lygybę bei psichologinį stabilumą. Vis dažniau kalbama apie manipuliacijas, emocinį spaudimą ir ribų svarbą – temas, kurios rūpi kiekvienam, siekiančiam kurti brandžius ir sveikus ryšius.

Nuo žavesio iki spaudimo: kaip keičiasi santykiai

„Santykių pradžioje daugelis žmonių atrodo itin žavingi ir dėmesingi, nes veikia vadinamoji idealizacijos fazė – biologinis įsimylėjimo etapas, kai smegenyse kyla dopamino ir oksitocino lygis, sukeliantis euforiją primenantį jausmą, todėl dažnai abu partneriai vienas kitą mato kaip itin žavingus, protingus ir patrauklius“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Ruta Laurišonytė.

Pasak jos, tai metas sukurti palankų įvaizdį ar greitai užmegzti emocinį ryšį, todėl žmonės dažnai rodo „geriausią savo versiją“. Vėliau, kai atsiranda daugiau artumo ir saugumo, žmogus natūraliai grįžta prie tikresnio elgesio, kuris gali atrodyti šaltesnis ar ne toks priimtinas.

Taip pat reikia nepamiršti, kad, praėjus „medaus mėnesio“ etapui, santykiuose atsiranda įvairių iššūkių bei sunkumų, įvyksta pirmieji nesutarimai, išsiskiria požiūriai, kyla konfliktinių situacijų.

„Tai, kaip žmogus santykyje sprendžia konfliktus ir elgiasi sudėtingose situacijose, gali būti labai svarbus, kartais akis atveriantis rodiklis, – pastebi psichologė. – Jei pasikeitimas staigus – nuo perdėto dėmesio iki kontrolės ar kritikos – tai galėtų būti signalas apie į manipuliacijas linkusį elgesį. Skirtumą dažniausiai išduoda nuoseklumas ir pagarba: tikras ryšys išlieka stabilus net ir praėjus įsimylėjimo etapui.“

R. Laurišonytė aiškina, kad psichologinį spaudimą santykiuose galima atpažinti iš situacijų, kai vienas partneris sistemingai naudoja emocijas kaip kontrolės priemonę, o kitas ima jaustis atsakingas už jo nuotaikas ar gerovę. Dažnai tai pasireiškia kaltės jausmo kėlimu („tu mane įskaudinai“, „be tavęs man nebūtų prasmės gyventi“) arba pernelyg dideliais lūkesčiais, kai bet koks nesutikimas traktuojamas kaip nelojalumas.

Tokiuose santykiuose žmogus pradeda abejoti savo teisumu, dažniau atsiprašinėja, stengiasi „neprovokuoti“ konflikto ir praranda vidinį ramybės jausmą. Ilgainiui atsiranda emocinis nuovargis ir savęs kaltinimas, o santykiai tampa grindžiami baime, o ne pagarba ar abipusiu supratimu. „Atpažinus šiuos požymius svarbu sustoti, įsivardyti, kas vyksta, ir ieškoti būdų atkurti aiškias asmenines ribas“, – pabrėžia psichologė.

Tylūs toksiškumo ženklai: manipuliacijos, kurios žeidžia

Pasak R. Laurišonytės, santykiai tampa emociškai toksiški, kai juose ima nykti abipusė pagarba, saugumas ir emocinė lygybė. Pirmieji signalai dažnai pasireiškia subtiliai – vienas partneris ima kontroliuoti sprendimus, menkinti kito jausmus ar nuomonę, o konfliktuose siekia laimėti, o ne suprasti. Kitam partneriui atsiranda baimė išsakyti savo poreikius, nes tai gali vesti prie kritikos, baudimo tyla ar kaltinimų

„Kitas svarbus ženklas – emocinis išsekimas: po bendravimo (ar konfliktinių situacijų) jaučiama įtampa, kaltės ir sumišimo ar nepilnavertiškumo jausmai. Kai santykiuose nuolat reikia įrodinėti savo vertę ar „nusipelnyti“ ramybės, pagarbos ar artumo, tai aiškus ženklas, kad ryšys praranda sveiką pusiausvyrą“, – sako „Neuromedos“ specialistė.

Ji atkreipia dėmesį, kad manipuliacinis elgesys santykiuose pasireiškia tada, kai vienas žmogus siekia paveikti kito mintis, emocijas ar sprendimus savo naudai, dažnai apeidamas atvirą ir sąžiningą bendravimą.

Psichologiniu požiūriu, tokie modeliai apima kaltės jausmo kėlimą („jei mane mylėtum, taip nepasielgtum“), baudimą tyla, emocinio šantažo ar aukos vaidmens naudojimą, siekiant gauti dėmesio ar kontrolės. Psichologė išskiria keletą manipuliacijos būdų. Vienas iš jų – gaslaitingas (gaslighting). Tai kito žmogaus realybės iškraipymas, kad jis suabejotų savo jausmais ar atmintimi. Kiti dažni būdai – meilės ar dėmesio atėmimas, naudojami kaip bausmės forma.
Tokiose situacijose santykis praranda lygiavertiškumą: vienas partneris ima jaustis kaltas, sumišęs ar nesaugus. Specialistė pabrėžia, kaip svarbu atpažinti šiuos modelius, nes jie ilgainiui silpnina savivertę.

R. Laurišonytė pastebi, kad žmonės vis dėlto dažnai lieka toksiškuose santykiuose dėl emocinių ir psichologinių prisirišimo mechanizmų, kurie veikia net tada, kai problemos suvokiamos sąmoningai.

„Tai gali lemti baimė būti vienam, įpratimas ar tikėjimas, kad partneris pasikeis, – aiškina psichologė. – Be to, ilgalaikė įtampa ar manipuliacija gali sukelti emocinę priklausomybę, kai žmogus pradeda abejoti savo sprendimų teisingumu ir jaustis nepakankamai pajėgus išeiti. Kartais liekama ir dėl socialinių bei kultūrinių lūkesčių, pavyzdžiui, šeimos, draugų ar visuomenės nuomonės apie santykių išlaikymą.“

Specialistė pabrėžia, kad išėjimas iš žalingo ryšio reikalauja savivertės stiprinimo ir strateginio planavimo, todėl daugeliui žmonių tai tampa sudėtingu, ilgalaikiu procesu.

Ribos, savivertė ir pokyčių kaina

Santykių kokybę dažnai lemia ne tik bendravimo įgūdžiai, bet ir tai, kaip partneriai suvokia save – būtent čia atsiskleidžia skirtumas tarp sveiko pasitikėjimo savimi ir arogancijos. Sveikas pasitikėjimas savimi, pasak R. Laurišonytės, apima savęs priėmimą, realų savo stiprybių ir silpnybių suvokimą, gebėjimą veikti nepaisant baimių ar abejojimų. O savo vertės jausmas nepriklauso vien tik nuo išorinio pripažinimo.

Tuo tarpu arogantiškas elgesys santykiuose gali pasireikšti ne tik dideliu pasitikėjimu savimi, bet ir noru jaustis geresniam už kitus. „Arogantiškas asmuo sunkiau gebės priimti konstruktyvią kritiką, pripažinti savo klaidas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, net kai ji yra susijusi su partnerio poreikiais. Santykiuose su tokiu partneriu gali būti sunku spręsti iškilusias problemas bei komunikuoti savo poreikius“, – aiškina specialistė.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad asmeninės ribos yra vienas iš pagrindinių emocinės sveikatos ir saugumo pagrindų santykiuose: „Jos apibrėžia, kur baigiasi mano atsakomybė ir prasideda kito žmogaus atsakomybė, leidžia išlaikyti pagarbą tiek sau, tiek partneriui. Kai ribos aiškios, santykiai tampa brandesni – juose daugiau pasitikėjimo, mažiau kontrolės ir kaltės jausmo.“

Ribas padeda išlaikyti nuoseklus savęs pažinimas: gebėjimas įsiklausyti į savo jausmus ir poreikius, įvardyti, kas priimtina, o kas ne, ir drąsa tai išsakyti be baimės būti atstumtam. Tai nėra egoizmas – tai savivertės išraiška, kuri leidžia kurti santykius, paremtus pagarba, lygybe ir emociniu stabilumu.

R. Laurišonytė atkreipia dėmesį, kad kai vienas partneris pradeda aktyviau rūpintis savo emociniu saugumu, santykių dinamika dažnai natūraliai pasikeičia iš priklausomybės link lygiavertiškumo. Partneris, kuris anksčiau galbūt buvo pernelyg prisitaikantis ar nuolankus, ima aiškiai komunikuoti savo poreikius, nustatyti ribas ir atsisakyti dalyvauti situacijose, kurios kelia stresą ar neigiamas emocijas.

Psichologė pažymi, kad tai gali sukelti pradinį konfliktą ar pasipriešinimą, ypač jei kitas partneris įpratęs kontroliuoti ar manipuliuoti, tačiau ilgainiui toks pokytis dažnai skatina sąžiningesnį bendravimą, aiškesnį sprendimų priėmimą ir didesnę abipusę pagarbą. Be to, kai emocinis saugumas tampa prioritetu, abu partneriai turi galimybę sąmoningiau pasirinkti, kaip dalyvauti santykiuose, o tai gali stiprinti pasitikėjimą ir ilgalaikį artumą.

„Visgi gali atsitikti ir taip, kad į manipuliacinį ir kontroliuojantį elgesį linkęs asmuo tokių pokyčių gali ir nepriimti, jiems priešintis sugalvodamas naujų, kūrybiškų manipuliacijos būdų. Tokiu atveju dažnai nelieka kitos išeities, kaip santykius nutraukti“, – įspėja specialistė.

Pokyčiai ir gijimas: kaip išsivaduoti iš toksiškų modelių

R. Laurišonytė akcentuoja, kad transformuoti nesveikus santykių modelius į sveikesnį ryšį įmanoma, tačiau tai reikalauja sąmoningo abiejų partnerių darbo ir noro keistis.

„Pirmiausia svarbu atpažinti destruktyvius elgesio modelius ir įvardyti juos be kaltinimų, kad būtų kuriamas saugus dialogas. Toliau reikalinga aktyvi komunikacija, ribų aiškumas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo elgesį, taip pat pasitikėjimo vienas kitu atkūrimas“, – aiškina „Neuromedos“ specialistė.

Ji primena, kad kartais pokyčiams būtina profesionali pagalba, pavyzdžiui, porų terapija, kad būtų sukurtas struktūruotas ir saugus procesas ir erdvė abiem partneriams pasisakyti bei išgirsti vienas kitą. „Svarbiausia – pokyčiai vyksta palaipsniui ir tik tuomet, kai abu partneriai sąmoningai įsipareigoja kurti pagarbų, lygiavertį ir palaikantį ryšį“, – akcentuoja R. Laurišonytė.

Vis dėlto sukurti ir išlaikyti pokyčius ne visada pavykti ir santykius gali tekti nutraukti. Santykių nutraukimas, ypač kai jie buvo emociškai toksiški ar grindžiami manipuliacijomis, dažnai tampa skaudžia, bet būtina patirtimi, kuri iškelia gilius vidinius klausimus ir reikalauja sąmoningo atsigavimo proceso. Psichologė pabrėžia, kad atsigauti po emociškai sunkios patirties reikia laiko, savistabos ir aktyvaus savęs palaikymo.

„Pirmiausia svarbu pripažinti savo jausmus ir leisti sau juos išgyventi, nes slėpimas ar ignoravimas dažnai prailgina emocinį skausmą. Toliau padeda asmeninių ribų stiprinimas, savivertės praktikos ir veikla, kuri suteikia pasitikėjimo savimi jausmą, pavyzdžiui, hobiai, pasiekimų fiksavimas ar socialinis palaikymas iš emociškai saugių žmonių“, – pataria specialistė.

Ji primena, kad naudinga ieškoti emocinės paramos – tiek iš profesionalų, tiek iš palaikančių grupių – kad būtų galima saugiai apdoroti patirtį ir gauti objektyvų, konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. Atsigavimo procesas vyksta palaipsniui: mažais žingsniais stiprinamas pasitikėjimas savimi, savo sprendimais ir kitais žmonėmis, kartu ugdant vidinį atsparumą būsimiems gyvenimo iššūkiams.

Pranešimas spaudai.