„Be nuolatinio galvojimo apie kitą žmogų neįmanoma nei laisva visuomenė, nei tauta, nei valstybė. Be kito meilės viskas pavirsta į egoistų visuomenę, kur kiekvienas rūpinasi savimi. O tokią visuomenę lengva pavergti. Laisvei reikalinga kito meilė ir pasiaukojimas dėl ko nors didesnio nei tu pats. Pirmiausia – kito žmogaus“, – sako filmo „Badautojų namelis“ režisierius K. Kaupinis.

Sausio 30-ąją į Lietuvos kino teatrus atkeliaujanti absurdo komedija „Badautojų namelis“ pasakoja apie televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri kartu su kolegomis netenka darbo ir pradeda bado akciją. Dėl televizijos ji pasiryžta padaryti viską.

Artėjant nacionalinei filmo premjerai pasikalbėjome su režisieriumi K. Kaupiniu apie laisvę, pasikeitusią Lietuvą, gyvenimą tarp komedijos ir tragedijos bei filmą „Badautojų namelis“, kurio tarptautinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje.

– Sausio 13-oji: su kuo tau ji asocijuojasi ir ar turi šios dienos minėjimo tradiciją?

– Sausio 13-oji yra mano pirmasis sąmoningas prisiminimas, o jis lieka atmintyje visam gyvenimui kaip provaizdis, kaip archetipinis vaizdas apie ką yra pasaulis. Tame vaizdinyje jis yra apie mažus žmones, oriai besipriešinančius didelei imperijai, rizikuojančius mirtimi dėl savo kaip žmonių laisvės ir savos valstybės egzistavimo, kuri jiems tą asmeninę laisvę ir užtikrins.

Tą laisvę ginti yra pareiga. Jos gynyba ir yra tas seniausias mano gyvenimo prisiminimas. Todėl kasmet bandau per Sausio 13-ąją jį atgaivinti. Dažniausiai einu su šeima prie laužų.

– Kaip, tavo nuomone, per tuos 35 metus pasikeitė Lietuva ir lietuviai – kuo galėtumei pasidžiaugti?

– Kadangi aš ir augau kartu su ta naujai atgimusia valstybe, mano gyvenimo laikas labai panašus į jos laiką net ir metų prasme. Tai kalbu per savo prizmę. Iš to į tėvų rankas įsikabinusio, baikštaus žmogaus užaugi į jas turintį paleisti žmogų, kuris turi įsisąmoninti, kad tik jis pats ir atsakingas už savo gyvenimą.

Jeigu nori nepriklausyti nuo kito, turi dėl to stengtis. Manau, kad vis labiau tai įsisąmoniname. Subrendome. Nuo „mus apgins“ į „turime apsiginti patys“. Nuo „Vakarai mus priims“ į „mes patys ir turime puoselėti tai, ką vadinome „Vakarais“. Iš kompleksavimo dėl to, kas ir iš kur esame, į priėmimą. Į norą ne tik imti, bet ir duoti.

– Ką tau reiškia laisvė?

– Laisvė yra nepriklausyti nuo kito. Bet turi prisiimti ir atsakomybę, kad esi laisvas pasirinkti ir to pasirinkimo pasekmės tuomet bus tavo paties atsakomybė. Jei nori minėtų pasekmių išvengti, tuomet būsi priverstas atsisakyti ir laisvės.

– Papasakok apie ką yra „Badautojų namelis“? Dėl ko iš tiesų badauja filmo herojai?

– Bendrąja prasme „Badautojų namelis“ yra apie žmogaus vienatvę ir bandymą nuo jos išsivaduoti, svajonę iš jos ištrūkti. Tie žmonės skelbia bado akciją, bet iš tiesų jie alkani žmogiško artumo.

Filmas remiasi tikra istorija apie Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų bado akciją, kurią jie pradėjo televiziją užgrobus rusų kareiviams. Tačiau visi įvykiai, personažai, jų santykiai ir pokalbiai yra mano sugalvoti.

– Esi sakęs, kad kūrei filmą apie meilę – kaip susijusi meilės tema ir šalies laisvė?

– Kuomet sakau, kad kuriu filmą apie meilę, turiu omenyje ne tik meilę įsimylėjimo prasme, bet, visų pirma, meilę kitam žmogui. Jo priėmimą. Įsiklausymą. Išgirdimą. Meilę ne kaip siekį, kad būtų gera man, bet kad šalia manęs būtų gera kitam. Gal net pasiaukojimą – gal man bus ir ne taip gera, kad tik kitam būtų geriau.

Be nuolatinio galvojimo apie kitą neįmanoma nei laisva visuomenė, nei tauta, nei valstybė. Be kito meilės galų gale viskas pavirsta į egoistų visuomenę, kur kiekvienas rūpinasi savimi. O tokią visuomenę lengva pavergti. Niekas nesiaukos dėl kito. Tokios visuomenės laisvė išnyksta per sekundę. Laisvei reikalinga kito meilė ir pasiaukojimas dėl ko nors didesnio nei tu pats. Pirmiausia – kito žmogaus.

– „Badautojų namelis“ – absurdo komedija. Prisimenant filmą „Nova Lituania“ tai yra kiek netikėta?

– Filme „Nova Lituania“ (aut. past. įvertintas šešiomis „Sidabrinėmis gervėmis“) irgi yra šiek tiek absurdo, tik gal ne tiek. Man tai nėra netikėta, mano darbuose visada tvyro nuotaika tarp juoko ir tragedijos. Kažkur per vidurį.

– Ar tiki, kad net rimčiausias problemas reikia priimti su ironija ar humoru, nes taip kur kas lengviau priimti ir įveikti sudėtingą situaciją?

– Tu negali savęs tiesiog nuteikti: „priimsiu viską su humoru“. Negali su humoru priimti savo artimųjų mirties, tremties, kito žmogaus skausmo. Bet gali su ironija visada vertinti savo veiksmus. Ironija, visų pirma, turi būti autoironija. Todėl turbūt daugiausia ironijos filme kliūva Sigiui (aut. past. vaidina aktorius Paulius Pinigis) – panašiausiam į mane personažui.

– Kiek humoro tavo kasdieniame gyvenime?

– Daug. Kai tik neverkiu, juokiuosi.

– Ko palinkėtumei filmo „Badautojų namelis“ žiūrovams?

– Autoironijos ir artimo meilės. Pasiaukojimo dėl kito.

Pranešimas spaudai.