Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Virginija PODĖNIENĖ įsitikinusi – gyvename planetoje, kurią valdo vabzdžiai, ir esame nuo jų visiškai priklausomi. Jei keisis vabzdžių pasaulis, ir mes turėsime labai rimtų problemų.

– Vabzdžiai nėra tie gyviai, kuriais labiausiai domimės, jie – maži, todėl leidžiame sau nekreipti į juos dėmesio, nebent aptarinėjame jų įkyrumą, jei negalime apsiginti nuo uodų ar vapsvų...

– Gamtoje organizmų svarba priklauso ir nuo to, kiek jų yra – kokia jų biomasė ir gausumas. Kuo jų daugiau, tuo reikšmė didesnė. Visų gyvų organizmų biomasė, matuojant juose susikaupusią anglį, pasiskirsčiusi taip: augalų mūsų pasaulyje daugiausia. Nieko keista – jie yra pirminės produkcijos gamintojai. Bakterijų, kurių nematome, o kartais ir negalime išauginti ir nustatome tik molekuliniais metodais, taip pat be galo daug.

Pabandykime įsivaizduoti: jei bakterijoms sudarytume idealias sąlygas visą laiką daugintis nekliudomoms, jos per 7–10 dienų pasiektų Žemės masę. Grybų taip pat labai daug. Gyvūnų – mažuma, jie nėra pagrindinė biomasės dalis. Tarp jų didžiausią dalį sudaro nariuotakojai: vėžiagyviai, voragyviai, kiti jiems artimi organizmai ir vabzdžiai. Jokie gyvūnai vabzdžiams negali prilygti ir rūšių skaičiumi, t. y. įvairove. Vabzdžių yra du kartus daugiau nei kitų gyvūnų rūšių kartu sudėjus. Suskaičiuojama daugiau nei 1 mln. vabzdžių rūšių, bet jų galėtų būti ir 3, ir 8 mln., nes didžiausios vabzdžių biologinės įvairovės vietos – atogrąžų miškai – labai menkai tyrinėti. Dėl tokios gausos vabzdžiai tampa itin reikšmingi, jie yra viena svarbiausių mitybos grandinės dalių.

Gyvybė Žemėje yra ne kas kita, kaip medžiagų ir energijos virsmas: vabzdžiai yra maistas vieniems organizmams, o kitus patys valgo, taip padėdami transformuoti ir perduoti energiją iš vieno lygmens į kitą. Be vabzdžių gyvenimas mūsų planetoje vargiai būtų įmanomas, aišku, tik tam tikrą laiką – buvo metas, kai vabzdžių nebuvo, dominavo kiti organizmai, tad vabzdžiams išnykus tikriausiai vėl atsirastų, kas užimtų jų vietą.

Kokios nykimo priežastys?

– Supratau – vabzdžių labai daug, gamtoje jie reikalingi. O kokie mūsų, žmonių, santykiai su jais?

– Sakyčiau, mes esame vabzdžių kolegos. Atsiradome tuomet, kai augalai ir vabzdžiai, kiti gyvūnai „aiškinosi“ tarpusavio priklausomybės santykius, evoliucionavo kartu ir sukūrė tokią ekosistemą, kokia egzistuoja dabar. Žmonės yra prie jos prisitaikę ir absoliučiai nuo vabzdžių priklausomi – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Maistui ir kitoms reikmėms auginame kultūras, kurias apdulkina vabzdžiai. Apdulkintojų yra labai daug, tai ne tik bitiniai vabzdžiai – mūsų naminės ar laukinės bitės, bet ir dvisparniai, ir vabalai. Visi žinome, kad apdulkintojų nykimas dabar yra viena didžiausių aplinkosaugos problemų.

Jiems kenkia intensyvi žemdirbystė, beprotiškas chemikalų naudojimas ir kontrolės nebuvimas, pievų naikinimas, pramonės įmonių išskiriamos kenksmingos medžiagos. Galbūt ateityje bus sugalvotos technologijos, kaip kitaip galėtume užsiauginti maisto, bet bijau, kad apdulkintojų išnykimas bus pernelyg spartus ir mes pralaimėsime lenktynes su laiku. Man sunku suprasti, kodėl mes, žinodami problemą, suprasdami, kad tai gali sukelti rimtų sunkumų ateityje, taip neracionaliai mąstome. Nereikia itin didelių investicijų – užtenka gerų norų ir supratimo, kad negalima gamtos maksimaliai apiplėšti. Būtina ko nors atsisakyti, kad kitos kartos galėtų po mūsų gyventi.

Kitas svarbus dalykas – pamirštame, kad dirvožemis po mūsų kojomis yra pusiau gyvas gamtos kūnas. Be mineralinių medžiagų, vandens, organikos, ten yra milijonai gyvų organizmų: bakterijų, grybų, visokių kirmėlyčių ir vabzdžių. Tas jų bendras sugyvenimas ir bendra veikla dirvožemį daro gyvą ir funkcionuojantį. Dabar kalbame apie dirvožemio degradaciją – derlingumo praradimą. Atrodytų, žemė po kojomis niekur nedingo, tai kodėl ji nesugeba užtikrinti augalų augimo? Vienas atsakymų yra su agresyvia žemdirbyste susijęs biologinės įvairovės mažėjimas dirvožemyje.

Vabzdžių – taip pat. Jie prisideda, kad tiek augalinės, tiek gyvūninės ar grybinės kilmės negyvi organizmai būtų mineralizuojami ar humifikuojami ir taptų dirvožemio dalimi. To titaniško darbo mes plika akimi nematome, atrodo, kad viskas vyksta savaime. Bet savaime niekas neatsiranda: jei nesaugome ir nepalaikome tų organizmų, kurie mums garantuoja tinkamas aplinkos sąlygas, situacija tampa liūdna.

Gamtoje nieko nėra stabilaus, vyksta nuolatiniai pokyčiai. Per visą gyvybės istoriją mokslininkai įvardija 5 didžiuosius rūšių išnykimus, kai kelios itin gausios organizmų grupės išmirdavo ir dėl to visiškai pasikeisdavo visa ekosistema. Dinozaurų išnykimas lėmė, kad įsigalėjo žinduoliai, taigi, jei nebūtų trinktelėjęs meteoritas, tikriausiai ir mums vietos planetoje nebūtų atsiradę... Dabar mokslininkai sutaria, kad esame šešto didžiojo išnykimo epicentre, ir tai lemia vabzdžių išmirimas. Kartais žiūriu fantastinius filmus, kur žmonija ieško sau atsarginės planetos, ruošiasi tuoj tuoj įkelti koją į Marsą, Mėnulį... Nieko panašaus, mes greičiau sunaikinsime Žemę, nei ją palikę kur nors įsikursime, nes tam prireiks dar ne vieno šimtmečio. O išnykimo procesas, ir ne tik vabzdžių apdulkintojų, jau tikrai prasidėjęs.

– Tokie argumentai priverčia sunerimti, susimąstyti. Bet kasdieniame gyvenime vabzdžių sumažėjimo lyg ir nepastebime...

– Problema yra ta, kad mes vabzdžių neskiriame: jie yra mažiukai, jų skirtumai tokie smulkūs, kad kartais reikia net molekulinių tyrimų norint nustatyti, kokia iš tiesų tai rūšis. Dažniausiai visus juos vadiname tiesiog vabalais, ir kartais susidaro įspūdis, kad jie niekur nedingsta, – kaip skraidė, taip skraido ir tikriausiai skraidys. Bet nebūtinai tie patys kaip prieš 20–30 metų – mes jų tiesiog nepažįstame! Gauname labai daug informacijos iš šalių, kuriose vyksta ilgalaikė stebėsena, kad vyksta milžiniški tiek vabzdžių skaičiaus, tiek jų įvairovės pokyčiai ir kad jie labai spartėja.

Ne vieną dešimtmetį besitęsiantys moksliniai tyrimai, atlikti Europoje, Kosta Rikoje, Puerto Rike, Brazilijoje, rodo ne momentinę situaciją, o tendencijas. Visur mažėja ir vabzdžių įvairovė, ir jų biomasė, kitaip tariant, gausumas. Kodėl? Mokslininkai pateikia įdomių pamąstymų. Tropikuose, kur vabzdžiai šilumos ir taip gauna optimaliai, labai daug reikšmės turi klimato kaita: dėl kylančios temperatūros vabzdžiai jaučiasi blogai, nes jiems darosi per karšta. Mūsų regione įtakos turi ne tiek klimato kaita, kiek buveinių naikinimas, jų suskaidymas. Tarša cheminėmis medžiagomis (pesticidais, trąšomis) taip pat neprisideda prie vabzdžių ir mūsų visų gerovės, yra daug tyrimų, tai įrodančių, bet kažkodėl lobistai sugeba pasiekti, kad jos neuždraudžiamos Europos Sąjungoje, nekalbant jau apie Lietuvą.

– Yra vabzdžių, kurie naikina augalus ir taip padaro daug žalos. Su jais juk turime kovoti?

– Nėra nenaudingų vabzdžių ar kenkėjų. Gamtoje visi žino, ką reikia daryti, visi atlieka vienokią ar kitokią ekologinę funkciją. Mes esame konkurentai: dėl maisto ar pinigų auginame kultūrinius augalus, o kadangi dažniausiai sodiname monokultūras dideliais plotais, natūralu, kad atsiranda organizmų grupė, kuri tais ištekliais ima naudotis. Mes, be abejo, puolame kenkėjus naikinti.

Įdomus dalykas ta mūsų kova: nėra nė vienos kenkėjais laikomų vabzdžių rūšies, kuri būtų išnaikinta insekticidais, – tam tikrą laiką jie yra veiksmingi ir sumažina populiaciją. Bet vabzdžiai yra prisitaikę prie įvairių cheminių medžiagų perdirbimo, nes augalai, nuo jų (fitofagų) gindamiesi, išskiria jiems nuodingas medžiagas. Pradėjus naudoti pesticidus dalis kenkėjų išgaišta, bet kita dalis prisitaiko ir išsiugdo strategiją, leidžiančią tuos insekticidus neutralizuoti. Geriausiai prisitaikę išlieka, dauginasi, susilaukia palikuonių ir, praėjus tam tikram laikui, vabzdžių padaugėja dar labiau, nei buvo iki tol.

Gyvenimas negyvoje medienoje

– Mūsų šalyje daug miškų, galbūt ten vabzdžiai gali rasti saugesnį prieglobstį?

– Taip, esame miškų kraštas, jei ne žmogaus įsikišimas, mūsų teritorija būtų gerokai labiau jais apaugusi, bet viena didžiausių Lietuvos problemų yra ta, kad neturime sengirių, mūsų miškai iškertami per jauni, neleidžiant jiems subręsti. Miškuose gyvenančių vabzdžių rūšių labai daug: kai kas įsikūrę grybuose, kiti – nuokritose, medžiuose ar ėda žalius lapus. Kiekvienam jų reikia ne abstraktaus miško, o konkrečios buveinės. Sakyčiau, jiems svarbiausia yra negyva mediena. Ji labai lėtai pūva ir užtikrina gyvenimo sąlygas didžiajai daugumai miške gyvenančių įvairių organizmų: bakterijoms, grybams, vabzdžiams, graužikams, paukščiams... Kadangi sąlygos keičiasi po truputį, viena organizmų grupė keičia kitą – vyksta vadinamasis sukcesijos reiškinys.

Aš tiriu negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius ir matau milžinišką problemą – mūsų miškuose tos medienos yra per mažai. Drauge su buvusiomis mano doktorantėmis, dabar disertacijas apsigynusiomis jaunomis mokslininkėmis, po 4–5 valandas teko ieškoti miške vėjovartų, kur galėtume pastatyti vabzdžių gaudykles. Sudėtingiausia surasti reikiamą skaičių tos pačios rūšies maždaug taip pat atrodančių medžių – tai būtina atliekant eksperimentus ir siekiant palyginti rezultatus. Kalbu apie saugomas teritorijas – draustinius, „Naturos 2000“ buveines. O nesaugomi miškai paversti, sakyčiau, visiškomis medžių fermomis. Kažkodėl miškininkai patys, remdamiesi ekonomine nauda, nusprendžia, kas yra geras medis, o kas blogas. Bet tie „blogi“ medžiai – drebulės, alksniai, gluosniai – biologinės įvairovės požiūriu yra tikri perliukai. Turėtume palikti tuos, miškininkų požiūriu, netinkamus, nekomercinius medžius biologinei įvairovei palaikyti, ypač yrančioje medienoje gyvenantiems organizmams.

– Bet kodėl to nedarome?

– Gal todėl, kad egzistuoja gajus stereotipas: jei prikritę virtuolių, šakų, toks miškas yra netvarkingas. Tas labai keistas, iracionalus ir niekuo nepaaiškinamas ūkininkavimas, kai viską reikia išvalyti, nes gražus miškas toks, kuriame visi medžiai vienodi, yra visiška katastrofa mūsų gamtai. Tai ne emocijos, o faktai – tie, kas gyvena miške, yra priklausomi nuo negyvos medienos. Ir ne bet kokios, o dažniausiai didelio skersmens, įvairios irimo stadijos, netgi įvairių rūšių, nes vieniems vabzdžiams reikia tik ąžuolo, o kitiems galbūt liepos. Bet žmonėms patinka išblizginta aplinka, nupjauta žolė.

Ir pesticidų, herbicidų gamintojų reklama tikslingai formuoja tokį estetinį supratimą, taip ugdydama savo produkcijos vartotoją. O iš tiesų turėtume ne taip dažnai pjauti žolę, nenaikinti augaliukų ir leisti jiems nužydėti, kad vabaliukai galėtų pasimaitinti. Kam herbicidais naikinti kiaulpienes – ką jos bloga daro? Tas pats vyksta ir miškuose: stambioji mediena išvežama, smulkioji naudojama biokurui. Yra toks terminas „žalioji dykuma“: taip vadiname išpurkštas vejas, hektarų hektarais besidriekiančius rapsų laukus. Ir išvalyti miškai tam tikra prasme yra žalioji dykuma.

Skanauti kol kas nesiryžtame… Bet ar ilgai?

– Yra dar viena sritis, kurią, bent kol kas, menkai išmanome – tai vabzdžių vartojimas maistui.

– Šia tema pradėjau domėtis prieš daug metų, kai mūsų šalyje apie tai dar niekas nekalbėjo. Mums atrodo, kad vabzdžiai – tai kažkas labai nemalonu... Bet pasaulyje yra daugiau nei 2 tūkst. valgomų vabzdžių rūšių, 80 proc. šalių, tarp jų ir tokios kaip Japonija, Korėja, Kinija, juos valgė ir valgo. Ir tai nėra primityvumo, kvailumo ar neišsivystymo požymis. Vabzdžiai tikriausiai sulauks dar daugiau dėmesio, nes, kaip supratote, jie yra viena iš labai plačiai paplitusių gyvų organizmų grupių. Anksčiau žiūrėjome į juos kaip į kažkokį trukdį, ligų šaltinį, geriausiu atveju kaip į apdulkintojus. Bet dabar valgomiems vabzdžiams Europoje skiriama daugiau dėmesio. Viena priežasčių – Europos Sąjungoje kuriama žiedinė ekonomika, siekiant kad vienos pramonės srities atliekos taptų kitos pramonės srities žaliavomis. Ėdrūs, reikalaujantys mažai resursų ir gebantys greitai prisitaikyti vabzdžiai tampa vienu pagrindinių žiedinės ekonomikos objektų.

– Žinome, kad kai kurių šalių gyventojai vabzdžius su malonumu valgo. Mes – ne. Nuo ko tai priklauso?

– Maistui dažniausiai vartojamos natūraliai gamtoje aptinkamos vabzdžių rūšys, beveik visuose jų būriuose yra valgomų – ir tarp plėviasparnių, ir tarp tiesiasparnių. Populiariausi yra vabalai ir jų lervos. Entomofagijos žemėlapis margas, pavyzdžiui, japonai valgo vadinamąsias Zazamushi lervas (švariame tekančiame vandenyje gyvenančios apsiuvų ir kabasparnių lervos), Centrinėje ir Pietų Amerikoje traškučius atstoja skruzdėlės ar tiesiasparniai. Afrikiečiai paklodėmis gaudo debesimis skraidančius mažus, nieko bloga nedarančius uodukus, kurie veisiasi didžiuosiuose Afrikos ežeruose. Indėnai, kuriuos laikėme gamtai itin draugiškais, įžengę į Šiaurės Ameriką per greit išnaikino stambius žinduolius, tad baltymų šaltinį jiems pakeitė įvairių vandens blakių kiaušiniai, kuriuos surinkdavo statydami specialiais konstrukcijas.

Taigi klausimas turėtų būti formuluojamas ne „Kada ir kodėl žmonės pradėjo valgyti vabzdžius?“, o „Kodėl nustojo tai daryti?“. Mes, kaip žmogbeždžionių rūšis, esame ir vabzdžiaėdžiai. Viena iš antropologų iškeltų teorijų netgi teigia, kad vabzdžiai, ypač termitai, buvo viena iš priežasčių, sudariusių sąlygas mūsų protėvių smegenims per labai trumpą laiką paaugti vos ne 30 proc. Kodėl? Mes iš tiesų esame tai, ką valgome. O smegenų maistas yra riebalai, bet gamtoje jų nėra itin daug, ypač nesočiųjų. Tad galima sakyti, kad termitai yra naudingų riebalų bomba, kuri leido mums užsiauginti smegenis. Taigi esame kilę iš organizmų, kuriems vabzdžiai buvo kasdienis maistas, tik dalis mūsų nustojo juos valgyti. Ne paskutinį vaidmenį čia atliko religija, o krikščionybė paprastai siejama su entomofagijos atmetimu. Naujajame Testamente rašoma, kad Kristus, kai išėjo į dykumą, 40 dienų mito tik skėriais ir žiogais. Taigi vabzdžių nevalgymas nėra giliai įsišaknijusi tradicija – tai gana naujas dalykas. Mes nustojome jais maitintis, nes tikriausiai suradome didesnių skanėstų.

– Ir todėl dabar gyvename regione, kur entomofagijos tradicijos nėra? Ar mūsų požiūris į ją galėtų ir turėtų keistis?

– Mes labai save nuskurdiname resursų atžvilgiu, apsiribodami siauru gyvūninės kilmės racionu, pavyzdžiui, vištienos blauzdelėmis, o iš tiesų galimybės yra gerokai didesnės. Daugeliui žmonių būtų šokas, tarkim, suvalgyti visą vabzdį. Bet jei tai būtų homogenizuoti miltai, sumaišyti su įprastais? Esu valgiusi taip pagamintų sausainių, skonis visai geras. Ir žiogai, svirpliai man taip pat labai skanūs.

Išauginti gyvūnų mėsą labai brangu: 1 kg mėsos reikia kone 10 kartų daugiau resursų nei 1 kg vabzdžių. Tad ateityje valstybės dės pastangų, kad įtrauktų vabzdžius į mitybos racioną: juose aminorūgščių, riebiųjų rūgščių sudėtis puiki, yra A ir B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų. Maistine verte, pavyzdžiui, juodvabaliai vertingesni už jautieną. Mūsų dabartinių žemės ūkio kultūrų kalorijų vertė didelė, o maistinė – menka. Taip, mes pavalgome, nebadaujame, bet gauname per daug kalorijų, o ne tai, ko organizmui reikia. Vabzdžiai yra vienas potencialių šaltinių, kurie gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis.

Europos Sąjungoje 4 vabzdžių rūšys įteisintos kaip žmonių maistas, jų gamyba labai griežtai reglamentuojama. Ši sritis vystoma ir Lietuvoje, manau, ateityje mes tikrai naudosime daugiau iš vabzdžių gaunamų produktų. Galbūt dėl kultūrinio pasipriešinimo tai nutiks ne tuoj pat... Tiesa, problema yra ta, kad vabzdžiams būtina aukšta temperatūra. Tam tikruose regionuose jiems užauginti daug investicijų nereikia, tarkim, Afrikoje pakanka tik saugoti, kad jie nepabėgtų į gamtą. O mūsų regione juos reikėtų papildomai šildyti, o tam ir vėl naudotume iškastinį kurą.

– Ar yra daugiau sričių, kuriose jei ne šiandien, tai ateityje galėsime panaudoti vabzdžius?

– Vabzdžių išorinis skeletas sudarytas iš chitino, juos auginant maistui ar pašarui tą jų odelę galima perdirbti iki medžiagos, vadinamos chitozanu. Jis gali būti panaudojamas labai plačiai, pavyzdžiui, kaip alternatyva plastikui, nes yra biologiškai skaidus, pasižymi antimikrobinėmis savybėmis. Iš chitozano gali būti gaminama maisto plėvelė, apsauganti produktus nuo pelėsių ir salmonelių dauginimosi. Iš jų gali būti gaminami chirurginiai savaime ištirpstantys siūlai. O kur dar vaistų ir kosmetikos priemonių gamyba, vandens telkinių valymas – šios medžiagos pritaikymas yra milžiniškas. Tai pat iš vabzdžių gali būti gaunamos įvairios riebalų rūgštys: sukūrus tinkamas technologijas (o tai vis tiek kada nors įvyks) iš jų gaunamas aliejus gali tapti alternatyva palmių aliejui, kurio gavyba yra viena iš atogrąžų miškų naikinimo priežasčių. Taigi tokie yra vabzdžiai, keitę žmonijos istoriją tiek gera, tiek bloga linkme ir būtini žmonėms išlikti.

3 išskirtiniai vabzdžių gebėjimai

Uodai muzikantai. Nors mums garsas skamba beveik (arba visiškai) vienodai, iš tiesų kiekvienas jų skleidžia savitą garsą. Susitikę keletas uodų geba atskirti vienas kito skleidžiamo zvimbimo skirtumus. Patiems vabzdžiams tai leidžia bendrauti tarpusavyje. Viena tokios komunikacijos apraiškų – vilionės. Neįprastu būdu flirtuojantys uodai gali atkartoti vienas kito zvimbimo toną, taip parodydami, kad vienas kitam tinka. Tai vadinama harmonine konvergencija.

Vapsvos statybininkės. Popiervapsvių kūneliai yra tarsi nuosavi popieriaus fabrikai. Kramtydamos medienos plaušą nuo netoliese augančių medžių ar tvorų, jos pasigamina masės, kurią sumaišo su savo seilėmis. Ji sunaudojama statant maždaug 200 pavienių korio akučių, sudarančių vabzdžių lizdą. Tačiau jis nėra amžinas – atėjus žiemai, statinys suyra, taigi kiekvieną pavasarį vapsvoms tenka pasirūpinti naujais namais.

Mėšlavabaliai astronomai. Ieškodami išmatų mėšlavabaliai įveikia ilgus kilometrus, o tada savo laimikį sulipdo į reikiamo dydžio rutuliukus, tinkamus pargabenti į namus. Kad nepasiklystų, naktimis keliaujantys mėšlavabaliai išmoko orientuotis pagal žvaigždes. Ridendami rutuliukus jie pagal Paukščių Tako juostos šviesą įsitikina, kad keliauja tiesa linija.

Vabzdžių keistenybės

Tai ne atsitiktinumas, o milijonų metų evoliucijos rezultatas.

Suledėjantys organizmai

Naujojoje Zelandijoje gyvenančios vetos (Hemideina maori) yra didžiausi šalčiui atsparūs vabzdžiai pasaulyje. Jie grįžti į gyvenimą gali net tada, kai užšąla 80 procentų jų kūno. Gyvenimui vėsiuose Pietų salos kalnuose prisitaikiusių šaltakraujų padarų kraujyje cirkuliuoja ledo kristalus formuojanti medžiaga. Ji veikia priešingai nei antifrizas – užšalimo ne tik nestabdo, bet jį paskatina. Ši medžiaga leidžia kristalizuotis už ląstelių esančiam kūno vandeniui, o tai neleidžia ledo kristalams susidaryti ląstelių viduje.

Šalčiausiais mėnesiais vabzdžiai gali tiesiogine prasme pristabdyti savo gyvavimą sumažindami kūno poreikius. Aplinkos temperatūrai nukritus žemiau –10 °C šie gyviai apie penkis mėnesius per metus praleidžia būdami neaktyvios būsenos.

Pražūtinga meilė

Vabzdžių pasaulyje apstu keistų ir neįprastų poravimosi būdų, tokių kaip lytinis kanibalizmas. Maldininkų patelės suryja savo partnerius, nes taip paprasčiau apsirūpinti maisto medžiagomis laukiantis jauniklių. Paprastai patinai suėdami jau susiporavus, bet maldininkų patelės kartais pristinga kantrybės ir pasisotina poravimosi aktui dar nesibaigus. Vis dėlto lytinis kanibalizmas nėra labai paplitęs ir nutinka mažiau nei 30 proc. atvejų. Atrodo, savo partnerius labiau linkusios ėsti Miomantis caffra rūšies maldininkų patelės: tragiškai baigiasi maždaug 60 proc. šių vabzdžių poravimosi atvejų.

Gurmaniški pomėgiai

Suaugusios kandys, išlekiančios iš spintos, padaryti žalos negali, nes maisto joms išvis nereikia, tačiau jų palikuonių apetitas – nepasotinamas. Lervų mitybos racioną sudaro tik natūraliuose gyvūninės kilmės pluoštuose aptinkama medžiaga – keratinas, kurio yra gyvūnų ir žmonių plaukuose, odoje, naguose. Ant jų puotos stalo atsiduria tokie pluoštai kaip šilkas, oda, kailiai, plunksnos ir vilna. Kandžių keratino pomėgis kelia pavojų ne tik rūbams ir baldams, bet ir saugomiems istoriniams artefaktams: jos laikomos vienu pagrindinių kenkėjų, keliančių grėsmę muziejų kolekcijoms.

Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.