Filosofo, kultūrologo, menotyrininko Antano Andrijausko gyvenimo bagaže sukaupta didžiulė įvairialypė patirtis. Tačiau, sutikdamas duoti interviu, akademikas kuklinosi nieko išskirtinio nenuveikęs. Bėgantis laikas privertė pašnekovą pervertinti daug ką, įskaitant ir anksčiau reikšmingus atrodžiusius laimėjimus.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Akademike, ar iš tiesų jaučiatės nieko ypatingo nenuveikęs savo gyvenimo kelyje?

– Ypatingo tikrai nieko nepadariau. Iš to, apie ką svajojau, labai nedaug kuo galėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti. Neįtikėtinai greitai bėgantis laikas verčia blaiviau žvelgti į nueitą gyvenimo kelią, anksčiau reikšmingais atrodžiusius laimėjimus, premijas ir panašius dalykus. O kai vasaros naktį atsietai pažvelgi į žvaigždėtą dangų ir suvoki neįtikėtiną visatos bekraštybę, žmogaus vietą joje ir gyvenimui skirtą laiką, supranti, kad ne tokie dideli ir reikšmingi mes esame, kaip kartais mums tai atrodo…

– Ar esate sau atsakęs, kokia yra gyvenimo prasmė?

– Apie tai kartais pagalvoju. Didžiausia gyvenimo prasmė man, kaip mokslininkui, yra padaryti gyventojų skaičiumi negausiai Lietuvai, šiam mažyčiam Europos žemės lopinėliui, ir jo gyventojams ką nors gero, nors truputėlį. Jeigu tai pavyksta, džiugina, jeigu ne – labai gaila. Kiek pajėgiau, stengiausi ruošti jaunąją įvairių humanistikos sričių jaunąją kartą. Tarp mano buvusių mokinių jau yra vienas akademikas ir šeši profesoriai. Ir svarbiausiu savo laimėjimu laikau ne prestižinių mokslo premijų gavimą, o tai, kad 2009 m. studentų atstovybių sąjunga Lietuvos tūkstantmečio proga išrinko mane geriausiu šalies dėstytoju.

Ką tik pasibaigė tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150 gimimo metinėms skirtas kongresas, kuriame dalyvavo 14 mano buvusių mokinių. Matyti juos buvo vienas didžiausių džiaugsmų. Ateina nauja karta pačia nuostabiausia prasme – kitaip mąstanti ir interpretuojanti sudėtingus kultūros reiškinius.

– Iki šiol leidžiate knygas, esate daugybės kitų leidinių bendraautoris. Kuo apskritai knyga jums svarbi?

– Knyga nuo pat mažens iki pat dabar atlieka galbūt patį didžiausią vaidmenį mano gyvenime. Tai – kone sakralinį atspalvį turintis mane supančios erdvės objektas. Meilę knygai paveldėjau iš tėvo, ir neatsitiktinai savo pirmąjį atlyginimą paskyriau išsvajotai knygų sekcijai pirkti. Tiesa, nors dabar visoje mano buto erdvėje viešpatauja knygos, vis mažiau laiko lieka skaityti, nes daugiau rašau. Tačiau vis tiek nuolatos bendrauju su knygomis ir būtent jos man nuo vaikystės buvo ir iki šiol išliko pagrindinis pasaulio pažinimo šaltinis bei langas į jį. Šia prasme esu tiesioginis knyginės civilizacijos produktas. Taigi, kadangi juntu man neįtikėtinai greitai bėgančio laiko spaudimą, šiuo metu baigiu ir kasmet leidžiu anksčiau rašytus didžiulės apimties įvairių mokslo sričių tomus.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Jis būna netolygus ir labai skirtingas, lygiai kaip ir konkrečių knygų likimas. Kai kurias knygas sekėsi rašyti lengvai. Taip, pavyzdžiui, rašiau „Grožis ir menas: estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai–Vakarai)“ ar „Tradicinė japonų estetika ir menas“. Šie kūriniai, kaip teigia LATGA, dešimtmetį po jų išėjimo buvo vienos skaitomiausių humanitarinių mokslo knygų. Kitos knygos, ypač tos, kuriose nagrinėjau civilizacinius aspektus ar filosofijos idėjų istoriją, neklasikinę filosofiją ar meno psichologiją, rašėsi daug sudėtingiau. Sudėtingiausios šiuo požiūriu buvo M. K. Čiurlionio kūrybai skirtos monografijos – dirbti prie jų pradėjau daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius ir manydamas, kad dar kažko trūksta, ilgai nedrįsau skelbti.

– Ką veikiate per tas pertraukėles?

– Man nepaprastai svarbi yra gamta, į kurią iki šiol periodiškai stengiuosi pabėgti. Daug kam tai atrodo sunkiai suprantama, bet atitrūkstu paprastai po 4–6 dienas: dažniausiai su pripučiamąja valtimi ir spiningu plaukiu įvairiais ežerais ir upėmis. Sistemingai tai darau jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Tai man – bene daugiausia džiaugsmo teikiančios gyvenimo akimirkos.

– Daugybei žmonių spausdintą žodį pakeitė ekranai. Ar ši tendencija jūsų nebaugina?

– Taip, žinoma, informacinė revoliucija padarė prieinamus daugelį dalykų, kurie anksčiau buvo sunkiai pasiekiami, tad galima kalbėti ir apie išties pozityvų informacinės revoliucijos poveikį. Tačiau juk nuo informacijos priemonių tiesiogiai priklauso netgi tikrovės suvokimas, mąstymo stilius. Pavyzdžiui, raštas, knyginė kultūra ugdo universalų požiūrį į pasaulį, o šiandieninės audiovizualinės komunikacijos priemonės, ekranai, virtualiosios realybės pasaulis skatina mozaikiškai žiūrėti ir į pasaulį: svarbiausi, pamatiniai, dalykai tarsi išnyksta, pasineriama į smulkmenas. Be to, informacijai tapus taip lengvai prieinamai pranyksta pažinimo alkis. Taip prarandamas knygų, klasikinio humanitarinio išsilavinimo puoselėtas kūrybos fundamentalumas, visuomenėje stiprėja standartizacijos ir niveliavimosi tendencijos.

– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų spręsti šias problemas?

– Pirmiausia turbūt reikia vaikus sumaniai atitraukinėti nuo ekranų. Bet kuriuo atveju reikia sukurti tokias lanksčias elgesio strategijas, kad vaikų auklėjimas taptų ne griežtu draudimu, o motyvuotų juos kitokiai veiklai. Tačiau tam reikalinga humanitarinė kultūra ir kitoks požiūris į vaiką, jo auklėjimo procesą. Juk tiek, kiek mažam vaikui, ypač iki penkerių metų, skirsi dėmesio, tiek iš jo ir bus. Nepaprastai svarbu skatinti ir girti vaiką regint laimėjimus, nes netgi menkiausias paskatinimas tarsi suteikia jam sparnus, skatina judėti toliau. Bet labai dažnai mes elgiamės visiškai kitaip...

– Ar vadovavotės tokiu požiūriu ir pats būdamas tėvu?

– Iš dalies, bet, deja, jaunystėje ne visuomet pakako išminties ir būtino dėmesio vaikams. Daugelį dalykų perpranti tik post factum, bet tuomet jau sunku ką nors pakeisti. Tačiau labai džiaugiuosi matydamas, kad mano sūnus Konstantinas supranta svarbiausius dalykus ir į juos atsižvelgia auklėdamas savo sūnų, mano anūką.

– Ar iki šiol turite sentimentų gimtajam Kaunui?

– Nors Vilniuje gyvenu apie 40 metų, niekada nesijaučiau vilniečiu – man daug artimesnis yra Kaunas, tad ir sentimentų jam – gana daug. M. K. Čiurlionio galerija, Kauno meno mokykla, kurioje mokiausi, kur gyventa Žaliakalnyje, A. Mackevičiaus gatvėje, ir Vytauto prospekte… Kaune teko artimai bendrauti su aukštos humanitarinės ir meninės kultūros žmonėmis: Algirdu Lukštu, Česlovu Kontrimu, Liudu Truikiu ir kitomis asmenybėmis, iš kurių galėjau daug ko pasisemti. Tačiau ne mažiau nei Kaunas man buvo svarbus ir mažytis Dzūkijos miestelis – Veisiejai, kur prabėgo gražiausi mano vaikystės metai. Iš ten – ir meilė gamtai, ežerams.

– Kokie prisiminimai iš jauniausių dienų iki šiol ryškiai išlikę atmintyje?

– Be abejonės, ryšys su gamtos pasauliu, ypač su vandens erdvėmis, nes Veisiejai įsikūrę tarp ežerų. Vaikystės vasaromis, kai tik buvo galima gauti valtį, anksti ryte išplaukdavau ir neretai tik vakare grįždavau.

Buvau labai energingas, daug įvairių sporto šakų išbandęs vaikas, nes gyvenome greta išpuoselėto Veisiejų parko su stadionu. Bet kartu mėgau pabėgti nuo kitų, tad dažniau bendravau su žuvų ir paukščių pasauliu. Atsimenu, kai mokiausi Kauno meno mokykloje, draugai vis priekaištaudavo, kad į jokius susibūrimus manęs neprisikviesi, bet jeigu tik išvyka į gamtą – aš pirmas. Tiesa, greta gamtos pasaulio didžiausią poveikį gyvenime man darė knygų kultūra, skaitiniai iš tėvo sukauptos bibliotekos, kuri namuose buvo tikrai solidi.

– Buvote verčiamas skaityti ar pats nestokojote ūpo?

– Na, tėvas turėjo išmintingą elgesio strategiją – jei blogai elgsiesi, sakydavo, negalėsi skaityti. Tai tėvui išėjus į darbą, kai atsirasdavo laisva valandėlė, tuojau lėkdavau prie „uždraustų“ knygų. Kai gyvenome Veisiejuose, į mūsų namus tėvas atsivedė visai mažą Sigitą Gedą – jis išaugo mūsų bibliotekos pasaulyje, nepaprastai daug skaitė. Su Sigitu artimai bendravome nuolatos iki jo gyvenimo pabaigos. Abudu nemenkai susidūrėme su cenzūravimo sistema sovietmečiu, kai mūsų tekstai būdavo iškarpomi. Galbūt dėl savo išpažįstamos daoistinės filosofijos paveikto nepriklausomo charakterio, nesilankstymo valdžiai, dažnų kovų dėl savo mokinių interesų susidurdavau su daugybe trukdžių. Nemažai teko plaukti prieš srovę, todėl mano gyvenimas prie skirtingų valdžių buvo nelengvas, o 1985 m., kai mane norėjo nušalinti nuo pedagoginio darbo, išgelbėjo tik Michailo Gorbačiovo atėjimas į valdžią.

– Jums teko mokytis Maskvoje, Paryžiuje. Ar smarkiai skyrėsi patirtis skirtingose šalyse?

– Tuomet Rusija buvo kitokia negu dabar, putiniško nužmogėjimo tarpsniu. Profesūra – Valentinas Asmusas, Aeksandras Piatigorskis, Aleksejus Losevas, Nikolajus Konradas, kurių paskaitų klausiausi, – beveik visi buvo grįžę iš sovietinių konclagerių ir tikrai jokių sentimentų nei tarybų valdžiai, nei viešpatavusiai kvazimarksizmo ideologijai neturėjo. Tie žmonės vylėsi, kad stalinizmo prigimtis bus galutinai nuvainikuota ir neišvengiamai ateis kitokie, demokratiškesni, laikai. Tai buvo didūs mokslininkai, kurie labai gerai išmanė tai, apie ką kalbėjo savo paskaitose. Aišku, ir akademinis mokslo lygis Maskvos M. Lomonosovo universitete tuomet buvo tikrai aukštas.

Laimėjęs tarptautinį konkursą įgijau teisę metus stažuotis bet kuriame pasaulio universitete. Išvažiavau stažuotis Sorbonos universitete ir Prancūzijos kolegijoje (Collège de France). Man tai buvo tarsi visai kito pasaulio atradimas. Paryžius mane apstulbino kultūrinio bei meninio paveldo gausa ir įvairove. Galbūt pats svarbiausias man buvo tas neįtikėtinos laisvės, visiškai kitokios kultūrinės atmosferos jausmas. Stengiausi vaisingai išnaudoti stažuotės laiką: suradęs anksčiau neprieinamas knygas įvairiose Paryžiaus bibliotekose, dirbau nuo ryto iki nakties galvodamas, kad su savo pažiūromis vargu ar kada dar gyvenime galėsiu ten sugrįžti, – tada dar neįsivaizdavau, kad sovietų imperija kada nors sugrius. Garsus fenomenologas Mišelis Diufrenas mane net vadino „tuo išprotėjusiu lietuviu“ – vienai bibliotekai užsidarius eidavau į kitą, kuri dirbdavo iki 22 val.

– Kas, jūsų nuomone, geriausiai leidžia pažinti kitas kultūras?

– Atvirumas joms ir mėginimas pažvelgti į jas iš vidaus, stereotipų atsisakymas. Jų mes, vakariečiai, turime per akis. Tai, kas tavo kultūroje atrodo aišku ir vienareikšmiška, dažnai kitoje civilizacinėje erdvėje ir kultūroje gali turėti visiškai kitokias prasmes – nuo estetinių grožio kriterijų iki sudėtingiausių vertybinių ir etinių sistemų. Aš pats, nors tikrai daug domėjausi japonų kultūra, netgi parašiau didžiulės apimties knygų apie tos šalies kultūrą, gyvendamas ir dirbdamas toje rafinuočiausios estetinės kultūros šalyje esu padaręs daugybę liapsusų, kol geriau pažinau tą nuostabią šalį ir jos žmones.

– Jei turėtumėte galimybę gyventi iš naujo, ar norėtumėte išbandyti kitą kelią?

– Dažnai apie tai pagalvoju. Nemėgstu fatalizmo, tačiau kai susimąstau apie nueitą duobėmis nužymėtą gyvenimo kelią, padarytas klaidas, priimtus skausmingiausias pasekmes turėjusius iššūkius ir sprendimus, vis dažniau atrodo, kad iš esmės beveik nieko negalėčiau pakeisti. Tai yra lyg lemties ženklas – tarsi žmogus ateina su konkrečia programa, kuri lydi jį per gyvenimą. Žinoma, ji stipriai koreguojama šeimos bei supančios aplinkos, bet dėl asmenybės charakterio ir daugybės kitų veiksnių įtakos yra būtent tokia. Kita vertus, dažnai tai, ką vadiname atsitiktinumu, galbūt vertėtų vadinti dėsningumu. Todėl manau, kad tikriausiai su savo charakteriu ir pažiūromis atsidurčiau panašioje padėtyje, kurioje esu.

– Kas jums yra ir buvo svarbiausia gyvenime?

– Galbūt daugeliui tai atrodys keistai ir netgi deklaratyviai, bet man iš tikrųjų pats svarbiausias, ryškiomis spalvomis nušvietęs visą gyvenimą įvykis buvo Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Dažnai, prisimindamas savo tėvus, brolius ir šviesaus atminimo pirmąjį sūnų Andrių, apie tai pagalvoju – todėl man labai skaudu, kai matau, kas šiuo metu darosi mūsų politiniame gyvenime, kaip dabar kraujuoja Ukraina ir Lietuvoje girdėti atvirai prorusiškų kalbų apie Ukrainos vėliavų nukabinėjimą, kaip greitai užmirštame istorijos pamokas ir žmones, paaukojusius dėl jos savo gyvybę. Nieko svarbesnio už mūsų nepriklausomybę man nėra.

Todėl, praslinkus kelioms dienoms po krauju pasruvusios sausio 13-osios ir televizijos bokšto užėmimo Vilniuje, grįžęs iš mokslinės konferencijos tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas – red. past.), daug pastangų dėjau, kad būtų surengtas televizijos tiltas „Panevėžys–Leningradas“. Jo tikslas buvo pralaužti dezinformacijos sieną ir perduoti tikrovę atitinkančią informaciją apie žudynes prie televizijos bokšto. Pavyko – Leningrado valdžioje tuomet buvusios demokratinės jėgos retransliavo tą laidą per dešimtis Rusijos televizijos kanalų. Kitą dieną Maskvoje įvyko beveik pusės milijono žmonių, palaikančių Lietuvą, demonstracijos, kurios pristabdė agresyvius politikų veiksmus. Šiandien, žvelgiant į putinišką Rusiją, stulbina radikaliai pasikeitusi jos visuomenės pozicija agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu.

– Ar įmanoma apie šias visuomeninės sąmonės slinktis pafilosofuoti?

– Manau, reikia vadovautis tokia filosofija, kuri akcentuoja žmogaus pilietiškumą, jo egzistencijos vertę, atsakingą požiūrį į pamatines mūsų išlikimui svarbias kategorijas: tautą, pilietiškumą, tiesą, melą, atsakomybę, pareigą… Nepriklausomybės atgavimo procese pagrindinis vaidmuo teko šalies intelektualinio ir meninio gyvenimo lyderiams. Tačiau netrukus juos išstūmė menko išsilavinimo aktyvūs verslo pasaulio, senos nomenklatūros ir įvairių vieną kitą keičiančių populistinių partijų atstovai. Jie chaosą kelia ir dabartiniame mūsų politiniame gyvenime. Taigi manau, kad šalies politiniame gyvenime įvyko totalinis intelektualinio elito išstūmimo procesas. O kultūroje nepaprastai svarbi yra hierarchinė piramidinė struktūra, kur aišku, kas yra viršuje, kas iš tikrųjų skleidžia svarbias, socialiai aktualias idėjas. Ši piramidinė struktūra dabar yra sugriauta ir neretai atsakingus postus valstybės valdyme užima menko intelekto lengvai manipuliuojami įvairių partijų lyderių ar verslo grupuočių statytiniai.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.