Ispanija – kraštas, kuriame išskirtinė gamta susilieja su įspūdinga istorija, skirtingomis, tik tam tikram regionui būdingomis tradicijomis ir gastronominiais atradimais. Kokia ši šalis šiandien, kaip ji keičiasi ir kokią ją mato patys ispanai?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Garsūs ir ekspresyvūs, lengvai bendraujantys, dievinantys futbolą ir kokybišką maistą. Greičiausiai taip dažniausiai lietuviai mato ispanus. Ir tiesos tame, žinoma, yra. Tačiau patys kalbinti ispanai pabrėžia, kad tiek Ispanija, tiek jos žmonės – labai skirtingi. O kaip kitaip gali būti šalyje, turinčioje 49,44 mln. gyventojų. Skiriasi ne tik tradicijos, bet net ir kalbos, kuriomis bendraujama. Apie unikalią ir kaskart kitokią Ispaniją kalbamės su Lietuvoje gyvenančiais mokslininkais – indoeuropeistu, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros profesoriumi dr. Migeliu Karlu Viljanueva Svensonu (Miguel Karl Villanueva Svensson) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Statybos inžinerijos katedros dėstytoju dr. Ignasijumi Viljalonu Fornesu (Ignacio Villalon Fornes).

Išvyko, bet grįžta

Pradėkime nuo pažinties. Profesorius M. K. Viljanueva Svensonas į Lietuvą atvyko prieš 25 metus. „Mane čia atvedė mokslinis interesas – norėjau išmokti lietuvių kalbą. Esu indoeuropeistas, o lietuvių kalba yra itin archajiška. Ji mums – labai svarbi. Atvykau mokytis, bet planų pasilikti čia gyventi neturėjau, nors galiausiai atsitiko būtent taip“, – pasakoja pašnekovas.

M. K. Viljanuevos Svensono tėtis – ispanas, mama – švedė, tad šaltesnis Lietuvos klimatas negąsdino. „Gyvenome Ljeidoje. Kai man buvo 16 metų, persikėlėme į Madridą. Ten ir studijavau universitete. Galiausiai kelias atvedė į Lietuvą, kur lietuvių kalbą pramokau jau per metus. O kai moki kalbą, viskas daug paprasčiau“, – dėsto profesorius.

Kitas pašnekovas – I. Viljalonas Fornesas, beje, taip pat puikiai kalba lietuviškai. Tiesa, paklaustas, ar mūsų kalba jam kelia iššūkių, nė negalvodamas atsako, kad su jais susiduria nuolat, be to, ir nežinomų žodžių vis dar yra. „Tebesimokau tų man negirdėtų žodžių, įsimenu juos, turtinu žodyną. Juk kalba atveria pažinimo kelius“, – teigia pašnekovas.

Ispanas KTU dėsto statybinių konstrukcijų projektavimą, daug dirba su jaunimu ir labai prisideda prie inžinerinių specialybių populiarinimo mūsų šalyje. Dar mokykloje jis pradėjo dalyvauti katalikiškos organizacijos „Opus Dei“ veikloje. Vėliau, mokydamasis 12 klasėje, gavo pasiūlymą prisijungti prie panašios veiklos Lietuvoje. „Atvažiavau į Vilnių prieš 15 metų. Prisipažinsiu, kai sulaukiau pasiūlymo, teko paieškoti žemėlapyje, kur yra ta Lietuva. Tačiau atvykau ir tikrai nesigailiu!“ – pabrėžia iš Madrido kilęs pašnekovas ir priduria, kad iš pradžių jam buvo kiek keista, jog Lietuvoje – tyliau nei Ispanijoje, be to, iš pirmo žvilgsnio lietuviai atrodė uždaresni.

I. Viljalono Forneso šeima, giminės, draugai gyvena Ispanijoje, tad jis dažnai lankosi gimtinėje, nors šiandien savo namais jau vadina Lietuvą.

Didžiulė įvairovė

Kaip Ispaniją mato patys ispanai? „Kadangi skaitytojai – lietuviai, norėčiau paaiškinti skirtumą. Greičiausiai jūs Ispaniją suvokiate kaip vientisą šalį, o mes į ją žiūrime per įvairovės prizmę. Ispanijos regionai labai skiriasi: nuo klimato iki istorijos, tradicijų, būdingų ir šiandien. Tad šalis yra viena, bet regionų įvairovė – didžiulė“, – atkreipia dėmesį M. K. Viljanueva Svensonas.

Pašnekovas pabrėžia, kad vien kalbų, kuriomis kalba skirtinguose regionuose gyvenantys ispanai, – kelios: baskų, katalonų, galisų. „Kartu skiriasi elgsena, gyvensena, papročiai, net maistas. Žiūrėdami į Italiją stebimės, kad skirtumai tarp šiaurės ir pietų – labai ryškūs, o Ispanijoje jie – dar didesni“, – tikina ispanas.
Katalonijoje, pasak profesoriaus, visada buvo stiprūs ryšiai su Prancūzija, tad ir prancūzų įtaka yra juntama. „Kai kalbame apie baskus, manome, kad jie gyvena tik Ispanijoje, tačiau ši unikali etninė grupė gyvena regione, esančiame Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, palei Biskajos įlanką. Jie save vadina broliais“, – aiškina M. K. Viljanueva Svensonas.

Andalūzija – didžiausias iš 17 autonominių Ispanijos regionų, plotu pranokstantis Belgiją, Olandiją ir Šveicariją. Dėl savo geografinės padėties Andalūzija dažnai vadinama tiltu tarp dviejų kontinentų ar vartais į Europą. Ne vieną amžių čia dėl patogios strateginės padėties vyko kovos, vieni užkariautojai keitė kitus, o kartu paliko kultūrinių pėdsakų, išlikusių iki šių dienų. Pavyzdžiui, tiek architektūroje, tiek tradicinėje virtuvėje juntama islamiškos maurų kultūros įtaka.

„Katalonija išsiskiria unikalia istorija, trunkančia daugybę metų, ir kai kurie katalonai save laiko atskira tauta, o ne tiesiog Ispanijos regionu. Susijungimas įvyko tik XV a., t. y. gana vėlai. Didžiausias tapatybės simbolis yra katalonų kalba. Ji smarkiai skiriasi nuo ispanų kalbos. Kartais lietuviai mano, kad katalonų kalba yra žemaičių tarmės lietuvių kalboje atitikmuo, bet iš tiesų ji – atskira, pripažinta kalba, o katalonų literatūra – tokia pat sena kaip ispanų. Tad Katalonija turi daug savitų dalykų, o dalis čia gyvenančių žmonių save vadina katalonais, ne ispanais“, – dėsto M. K. Viljanueva Svensonas.

Ir karšta, ir šalta

Pašnekovas pasakoja, kad nors daugeliui atrodo, jog Ispanijoje – labai karšta, kai kur žiemą būna ir labai šalta. „Jeigu gyveni Madride, gali pavažiuoti gana netoli į kalnus ir matyti sniegą visus metus. Taip pat lietuviai dažnai įsivaizduoja, kad Ispanijos pietuose vasarą būna itin karšta. Iš tiesų pietuose nėra labai blogai, nes šalia – jūra. Ji labai padeda. O štai Madride gali būti 40 laipsnių šilumos ir karštas vėjas. Todėl mes su šeima niekada į Ispaniją nevažiuojame vasarą – tik pavasarį ar rudenį“, – pabrėžia pašnekovas.

Tiek slidinėjimas, tiek žygiai kalnuose ispanams yra įprastas laisvalaikio leidimo būdas. „Žiemą dažna ispanų šeima į kalnus slidinėti išsiruošia kelis kartus. Žinoma, taip yra dėl gamtos, o ji Ispanijoje – labai įvairi“, – teigia M. K. Viljanueva Svensonas.

I. Viljalonas Fornesas ispanų pomėgį tiek slidinėti, tiek leistis į žygius kalnuose lygina su lietuvių meile poilsiauti prie ežerų. „Kai Madride – labai karšta, kalnuose temperatūra būna labai maloni, tad ispanai labai gausiai traukia į kalnus. Visiems siūlau tai išbandyti, nes toks poilsis bent jau man yra malonesnis už gulėjimą prie jūros. Ispanijoje net vartojame tokį žodį kaip „sekmadienininkai“ – juo apibūdinami žmonės, kurie sekmadieniais traukia į kalnus nešini pledais“, – šypsosi pašnekovas.

Korida – ne visiems

Pasak M. K. Viljanuevos Svensono, dažnas, kuris Ispaniją pažįsta prasčiau, mano, kad čia iki šiol itin populiari korida. „Korida atskleidžia Ispanijos įvairovę. Centrinėje ir pietinėje šalies dalyse korida yra tradicija, o štai Katalonijoje, kur aš užaugau, – tikrai ne. Korida man – tokia pat svetima kaip lietuviams“, – tvirtina pašnekovas ir priduria, kad jis gerbia kitų regionų tradicijas ir saviraiškos laisvę, bet nereikia įsivaizduoti, kad korida yra visų ispanų kultūros dalis.

Flamenkas – taip pat ispaniškos kultūros dalis, tačiau šis šokis kilęs iš pietų, kur ir yra itin populiarus iki šių dienų. „Katalonijoje egzistuoja tradiciniai šokiai, bet tai – ne flamenkas“, – pabrėžia M. K. Viljanueva Svensonas.

I. Viljalonas Fornesas atkreipia dėmesį, kad skirtingus regionus šiandien jungia bendra futbolo kultūra. „Ispanai labai mėgsta futbolą. Tiek patys žaidžia, tiek žiūri rungtynes, palaiko savo komandą. Ir kuo toliau, tuo didesnė meilė futbolui“, – tikina pašnekovas.

Išskirtinė ispanų virtuvė

Abu pašnekovai tvirtina, kad tai, kuo gali didžiuotis Ispanija, yra ispanų virtuvė, gausi šviežių daržovių ir vaisių, taigi ne tik sveika, bet ir labai skani. „Kitos mūsų regiono šalys, pavyzdžiui, Italija ar Prancūzija, taip pat gali pasigirti puikia virtuve, tad tai tikrai yra mūsų šalių išskirtinumas. Ir, žinoma, virtuvėje, kaip ir kultūroje, gajos savos tradicijos, taigi kiekvienas Ispanijos regionas turi savų patiekalų“, – dėsto M. K. Viljanueva Svensonas.

Pasak I. Viljalono Forneso, žmonės tuos pačius patiekalus gamina skirtingai, tad iš tiesų skaniai paruošta paelija gali būti tikras meistriškumo įrodymas. „Man pačiam labai patinka ispaniška virtuvė ir įvairios jos variacijos. Apskritai daug dėmesio skiriame maisto produktų kokybei, o dėl palankių oro sąlygų turime gausią daržovių ir vaisių įvairovę. Lietuvoje pasigendu skanių daržovių ir vaisių“, – prisipažįsta pašnekovas.

I. Viljalono Forneso nuomone, tai, kas, ko gero, labiausiai sieja ispanus iš skirtingų regionų, – tradicija valgyti visiems drauge. „Ispanijoje labai svarbu maistas ir tai, kad visa šeima valgytų kartu, todėl pietums ar vakarienei skiriama daug laiko“, – pabrėžia pašnekovas.

Tikri ekstravertai

I. Viljalonas Fornesas teigia pastebintis, kad lietuviams įdomu pažinti ispanus, su jais bendrauti. „Kartais lietuviai stebisi ispanų atvirumu, laisvumu. Juk Ispanijoje normalu įlipti į autobusą ir kalbėtis su vairuotoju. Lietuvoje ko nors panašaus dar nesu matęs“, – šypsosi pašnekovas.

Pasak I. Viljalono Forneso, ispanai kalba ne tik laisvai, bet ir garsiai. „Lietuviai kalba ne taip ekspresyviai, dažnai – ir tyliau, atrodo santūrūs. Tačiau nėra taip, kad jie neprisileidžia kitų žmonių. Aš sutikau nemažai lietuvių, kurie yra ir nuoširdūs, ir atviri, bet tam, kol jie atsiveria, reikia laiko. Tarsi kokiam kevalui pralaužti. Visgi kai jį pralauži, turi tikrą draugystę. Ispanijoje bendraujama daug, bet tas bendravimas – labiau paviršutiniškas“, – tvirtina KTU dėstytojas.

M. K. Viljanueva Svensonas pritaria, kad nuostata, jog ispanai yra ekstravertai, mėgstantys garsiai kalbėti, reikšti savo emocijas, – gana pagrįsta. Žinoma, žmonių būna įvairių, bet ispanai mėgsta bendrauti. „Su ispanais lengva bendrauti, tačiau čia atsiskleidžia ir kita charakterio savybė – grįši po kelių dienų dėl susitarimo, kurį aptarei su ispanu, o jis gali to net neprisiminti“, – šypsosi profesorius.

Sunkiau jauniems

M. K. Viljanueva Svensonas teigia, kad Lietuvoje jis pastebi jaunystės kultą, o Ispanijoje to nėra. „Ispanijoje visi, nepriklausomai nuo amžiaus, jaučiasi gana gerai. Tiesa, jaunimui Ispanijoje sunku finansiškai: jauniems žmonėms sudėtinga rasti gerai mokamą darbą, apskritai nedarbas – didelė problema, tad susiduriama su iššūkiu, kaip pradėti gyventi atskirai, nes tam reikia lėšų. Lietuvoje padėtis – daug geresnė. Jeigu žmogus nori dirbti, jis įsidarbina ir dirba bei uždirba“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

I. Viljalonas Fornesas priduria, kad patys ispanai yra linkę gyventi patogiau. „Turiu draugą, kuris iš Ispanijos išsikėlė į Jungtinę Karalystę. Klausiau, kaip jam sekasi, tad prisipažino, kad dirbti reikia kur kas daugiau, nes tokia darbo kultūra, bet į Ispaniją grįžti nenorėtų, nes labai didelė pagunda gyventi patogiai, lėtai, mėgautis aplinka, vedžioti šunį ir pernelyg negalvoti apie ateitį. Tai – tam tikras gyvenimo stilius, ypač Pietų Ispanijoje“, – pasakoja ispanas, Lietuvą vadinantis savo namais.

Demografiniai iššūkiai neaplenkia

Kas ispanams šiandien yra svarbu? Abu pašnekovai sutaria, kad visų pirma – šeima. „Šeima ispanams – vertybė. Aš pats esu iš 12 vaikų šeimos. Man vertybė – ne tik šeima, bet ir didelė šeima. Šalia namų turėjome futbolo aikštelę, kur galėdavome žaisti penki prieš penkis ir dar du sėdėdavo ant suolo“, – šypsodamasis dėsto I. Viljalonas Fornesas ir priduria, kad gausi šeima yra ir tam tikra bendruomenė, nes vyresni vaikai prižiūri mažesnius, mokosi atsakomybės.

Pašnekovas tvirtina pastebintis, kad ir Lietuvoje yra gausesnių šeimų, bet dabar tiek vienoje, tiek kitoje šalyje vaikų susilaukiama vėliau, be to, apsiribojama vienu ar dviem.

M. K. Viljanueva Svensonas atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai jis išvyko į Lietuvą, Ispanijoje buvo labai gajos šeimos tradicijos. Pašnekovas teigia manantis, jog yra svarbios ir dabar, tačiau pritaria kolegai, kad kurti šeimos ir susilaukti vaikų nebeskubama. „Per 25 metus Ispanija labai pasikeitė, nors noriu tikėti, kad šeima, pagarba artimiesiems vis dar yra itin svarbu. O demografinė padėtis – panaši kaip kitose Europos šalyse – ji prastėja“, – apgailestauja M. K. Viljanueva Svensonas.

Pasak profesoriaus, Ispanija kovoja su regionų tuštėjimu. „Žinoma, Madridas gyvenamas tankiai, taip pat gyventojai susitelkę miestuose palei pakrantę, o centrinėje šalies dalyje labai mažėja jaunimo, tad miestai tuštėja. Nors kai kurie regionai pastaruoju metu atsigauna, pritraukia gyventojų, bet yra ir tokių, kur padėtis – liūdna“, – aiškina M. K. Viljanueva Svensonas.

Kaip pažinti Ispaniją?

I. Viljalonas Fornesas įsitikinęs, kad geriausia pažinti šalį – per keliones, tad būtina keliauti, matyti, ragauti. „Manau, kad lietuviai taip ir daro. Iš tiesų pastebiu, kad jums patinka Ispanija, be to, mokyklose vis dažniau mokoma ispanų kalbos, tad užaugs karta, kuri Ispanijoje jausis dar geriau“, – šypsosi pašnekovas.
M. K. Viljanueva Svensonas ragina keliauti ne tik į didžiuosius miestus. „Keliaukite į įvairius regionus ir pažinkite. Rasite nemažai skirtumų, o tai iš tiesų įdomu. Ypač jei išsinuomosite automobilį ir važiuosite didesnius atstumus“, – pataria profesorius.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.